VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Aforizmai

10 11. Šis bei tas

Vyras žmonai: „Mes jau išgyvenome trisdešimt metų ir niekad kartu nesutarėme“. – Žmona – vyrui: „Jau trisdešimt vieneri metai“.

Genijus yra tas žmogus, kuris su kaimynu sugyvena ir visada laiku apmoka kredito kortelę.

Vargingas darbas pasaulyje nieko neveikti, nes negalėsi sustoti ir pailsėti.

Sunūs, pamatęs gandrą, klausė tėvelio, ar jį atnešė gandras. Tėvelis sūnui: „Ne, jis atnešė tik sąskaitą“.

Jei nebūtų mašinų pasistatymų aikštelių, žmonės neturėtų kur pasivaikščioti.

Sakoma, kad žmonės geria degtinę kaip žuvis, būtų gerai, kad žmonės gertų tą, ką žuvis geria.

Tik pas dantistą nuėjus prieš taisant dantis nereikia pasisverti.

Dar daug dienų praeis, ilgesio, pasiryžimo ir vilties. Su pakelta širdim ir tikėjimu mes žengsime pirmyn. Prabėgs tos dienos nelaimingos, nusineš su savim ir nusivylimą - daugiau prisiminti nesinorės.

Pasaulis - komedija, kurie taip galvoja, tikrenybėje jiems taip ir atrodo.

Iš meilės moteriai kilo visa, kas gražu pasaulyje. (M.Gorkis)

Moteris - tai ašis, aplink kurią viskas sukasi. (L.Tolstojus)

Gerbkime moteris: jos nuskina dangiškas rožes ir įpina į žemišką gyvenimą. (F.Šileris)

Mylimos moters šypsena spindi ir nakties tamsoje. (M.Jokajus)

Jei moteris jus myli, ji atleidžia viską – net nusižengimą, o jei ne, tai nepastebi jūsų dorybių. (O.Balzakas)

Kalba – išdavystė. Tylėjimas – melas. Už kalbos ir tylėjimo ribų yra išeitis.

Gražiai kalbantis ir geros išvaizdos retai būna tikras žmogus.

Žmogus praplečia kelią, o ne kelias praplečia žmogų.

Pakanka, kad žodžiai išreikštų prasmę.

Ryte patyręs tiesą, vakare gali mirti.

Dešimt metų neradau kelio atgal, o dabar pamiršau, iš kur atėjau.

Kvailumo viršūnė - išminties ieškoti savyje.

Ramybei ir susikaupimui nereikia kalnų ir vandenų. Kai samonei net ugnis dvelkia vėsa.

Kai ateina didžioji mirtis, išsipildo didysis gyvenimas.

Nepavydėk išminčiams, nesididžiuok savo protu.

Tvirtinimu nieko nepatvirtinsi, neigimu nieko nepaneigsi.

Nudžiūvęs medis, pražydusi gėlė - toks pavasaris už šio pasaulio.

Siela buvo tokia ideali, švari, net danguje nežinojo, kur ją dėti.

Tvoras tverkime kruopščiai, skylės savaime atsiras.

Mes visi iš vieno molio. Tik glazūra skirtinga.

Kiek žinome - lašas. Kiek nežinome – jūra. (Romėnų išmintis)

Negeba valdyti mažo laivelio, o prašo didelio.

Kas neryžta nubausti, tas daugiau nesąžiningu padaro. (Romėnų išmintis)

Ne visi yra dori, kur mindžioja bažnyčios slenkstį. (M.Varonas)

Ir šventųjų į save pirštai riesti.

Ne viskas auksas, kas auksu žiba.

 

Parengė Stasys Prakapas, Kanada

Atgal