VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Asmenybės

02 24. „Panevėžys - mano likimo miestas“

Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

1953 metų ruduo Broniaus Kačkaus gyvenime buvo lemtingas. Rugpjūčio pabaigoje, turėdamas Kauno Politechnikos Instituto diplomą, su lagaminėliu, kuriame tilpo visas jaunuolio turtas, kupinas entuziazmo pagal paskyrimą atvyko į Panevėžio cukraus fabriką. „Miestas mane sutiko svetingiau nei praėjusią žiemą, kai į tą patį fabriką atvažiavau priešdiplominei praktikai. Tuomet iki fabriko pėsčiomis teko kulniuoti nuo Ramygalos gatvės, nes keleivinis autobusėlis užpustytomis gatvėmis negalėjo pravažiuoti“, – pasakoja 85-metį pasitinkantis ekonomikos mokslų daktaras Bronius Kačkus. „Greta Cukraus fabriko veikė pramonės įmonės: mėsos kombinatas, miesto pieninė, seną istoriją porinantis spirito ir mielių kombinatas, alaus bravoras, duonos kepykla, malūnas, siuvimo fabrikas, dar kelios įmonėlės, – bendra gamybos apimtimi nepasiekusios prieškarinio gamybos lygio. Investicijos į miesto ūkį buvo minimalios, nes respublikos vadovybė daugiau dėmesio skyrė labiau nuo karo nukentėjusių miestų atstatymui“.

Ruduo buvo gražus, saulėtas, medžiai dar žaliavo. Maži mediniai nameliai atrodė žymiai jaukiau nei žiemą. „Nuotaika buvo pakili – pradėsiu naują gyvenimo etapą.“

Autorės nuotraukoje Bronius Kačkus

Fabriko kolektyvas, ypač techninis personalas jauną inžinierių sutiko palankiai. Iš jo daug tikėjosi. Juk buvo tik antras dirbti Panevėžyje paskirtas KPI absolventas. O ir aukštojo mokslo diplomą teturėjo tik trys darbuotojai. Cukraus fabrikui vadovavo direktorius ukrainietis. Vidurinės grandies specialistai-technikai daugiausiai buvo baigę Ukrainos specialias vidurines mokyklas. Tuo laiku reikiamų specialistų neruošė nei viena Lietuvos aukštoji mokykla. Techniniams darbuotojams vadovavo tarpukario metais Kauno aukštesniąją technikos mokyklą baigę specialistai: geri teorijos žinovai,  praktikos įgiję kituose Lietuvos cukraus fabrikuose.

Apie Panevėžio miestą B. Kačkus išgirdo intriguojančiomis aplinkybėmis. Studentas Bronius viešai spaudoje buvo įskųstas. Skundas patikrintas. Pasitvirtino, kad „komjaunuoliai Vytautas Jankus ir Bronius Kačkus lanko bažnyčią!“ Šiandien jis atsimena: „Laiškas buvo viešas. Todėl iš visos Lietuvos gavau daug laiškų žmonių, kurie pritarė mano ideologijai. Vienas jų – Panevėžio IV gimnazijos mokinės – dailia rašysena guodžiantis, pritariantis...“

Pradėjęs dirbti, gyvenimo sąlygomis nesiskundė. Jaunas inžinierius kambarėlį gavo bendrame, taip pat fabrike dirbančios šeimos bute. Maitinosi kaip ir daugelis viengungių – čia pat buvusioje fabriko valgykloje.

Rūpėjo darbas. Buvo paskirtas vadovauti trečiajai Cukraus fabriko gamybos pamainai. Per patį darbų įkarštį talkindavo sezoniniai darbininkai. Nelengva buvo juos pasirinkti, nes tuo metu mieste ir jo apylinkėse gyveno daug bedarbių. „Į šimtą darbo vietų pretendavo keturis, penkis kartus daugiau žmonių. Visiems norėjosi padėti.“

Kaip atrodė šeštojo dešimtmečio pradžioje cukraus gamyba Panevėžyje? Rugsėjo pabaigoje į fabriką pradėdavo  plaukti šimtai vežimų su cukriniais runkeliais. Visi laukdavo gamybos pradžios. Pagaliau! Pro nuolatinį, mėnesiais nenutylantį fabriko įrengimų gausmą pradėdavo skverbtis visoje apylinkėje jaučiamas cukrinių runkelių aromatas (pasakyta labai švelniai!), kurio buvo pilna visur: ir namuose, ir darbe. Dar prieš šeštą ryto sukaukdavo fabriko sirena. Iš miesto ir aplinkinių kaimų žmonės skubėdavo į darbą, o jį baigusieji – namo, poilsiui. Ir taip kasdien, ir sekmadieniais, ir šventinėmis  dienomis. „Dirbome be laisvadienių. Niekas nepakeisdavo ir mūsų, inžinierių. Todėl tekdavo be poilsio dienų dirbti ištisus mėnesius. Gamybos procesas vykdavo lauke, požemiuose, nešvariuose runkelių paruošimo, o taip pat specialių santechninių sąlygų neturėjusiuose cukraus virinimo ir produktų skyriaus patalpose. Dirbančius alino temperatūrų skirtumai, drėgmė“, – atsimena B. Kačkus.

Vienok Panevėžio cukraus fabrikas pagal gamybos sudėtingumą, techninį lygį, inžinerinę struktūrą tuo laiku mieste neturėjo lygių. Tai buvo autonominis vienetas, galėjęs dirbti be pašalinės pagalbos. Turėjo galingą vandentiekio, kanalizacijos, elektros, garo tiekimo sistemas, galinčias tenkinti sudėtingus gamybinio proceso poreikius. Fabriką aptarnaujančių techninės infrastruktūros sistema buvo apraizgiusi didžiąją dalį Aukštaitijos. Tai cukrinių runkelių supirkimo punktai, durpynai, siaurasis geležinkelis, savi vagonai, garvežiai, autopostai, specialioji technika ir t.t. Tam, kad visa ši sistema funkcionuotų, reikėjo gerų vadybininkų, specialiose mokyklose paruoštų specialistų ir praktikų. „Mokiausi. Ne tik  bendrauti su įvairiais žmonėmis, juos išgirsti, suprasti jų rūpesčius, bet ir valdyti šią sistemą.“ B. Kačkus pakeitė ukrainietį direktorių. Gyvenimas be išeiginių nepertraukiamame gamybos cikle, neskiriant dienos nuo nakties, – toks buvo pirmasis gyvenimo ratas Panevėžyje. „Į miestą nueidavome gan retai. Intensyvusis cukraus gamybos sezonas tęsdavosi keturis mėnesius. Todėl mūsų gyvenimo žiemas galima vadinti „parduotomis žiemomis”. Taigi, pokaris...“

Vakarais ir šventinėmis dienomis jaunuoliai atsikvėpdavo. Studijų metais Kaune galėjo lankytis Dramos teatre, mėgo muziką, todėl mintinai mokėjo Muzikiniame teatre statomas operetes. O ką veikti Panevėžyje? Miestas dar merdėjo. Pirmasis daugiabutis, taip vadinamas „amerikonų” namas Ramygalos gatvėje buvo pastatytas ... 1954 metais. Tik kelios centre buvusios gatvės grįstos akmenimis. Jomis iš miesto centro į stotį, o taip pat iš cukraus fabriko iki Velžio kelio keleivius vežiojo keli mažyčiai autobusiukai. Centralizuoto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sistemų nebuvo. Keletas nedidelių parduotuvių, kurių lentynos buvo pustuštės. Duonos reikėdavo laukti eilėse keletą valandų. Miesto centre buvo „Žulikyne” vadinamas restoranas „Palanga”. Čia grojo „Aldonos” džiazas. Dar buvo mediniame barake įrengta valgykla „Nevėžis”. Čia galima buvo greitai pavalgyti. Privatininkų namuose buvo valgyklų, kuriose dažniausiai maitindavosi viengungiai jaunieji specialistai: mokytojai, gydytojai, inžinieriai. Gyventojų namuose veikė ir privačios kirpyklos.

Miestelėnų namų ekonomikai ypač talkino beveik pačiame miesto centre, kur dabar yra autobusų stotis, įsikūręs turgus. Į jį iš apylinkių valstiečiai vežimais suveždavo nebrangių, geros kokybės maisto produktų. Šiaudu buvo ragaujama vežimuose pilstoma tiršta grietinė, pirkėjų laukė susvarstytas laukais kvepiantis kaimiškas sviestas. Mėgdavau ir aš ragauti, o ypač laukdavau pavasarinio, šviežios žolės karvučių „pagaminto“ produkto. Turguje kapomis buvo parduodami kiaušiniai, glėbiais malkos. Todėl du kartus savaitėje, turgaus dienomismiestas buvo užtvindytas valstiečių vežimų, o turgus – miesto gyventojų, pirkėjų.

„Mėgome ir pasilinksminti – juk buvome jauni, pokaris mus grūdino tremtimis, baime. Juk šeimoje net vienuolika žmonių buvo nukentėjusių...“ – pasakoja B. Kačkus. „Kaip ir visi jauni bendraudavome, pašėliodavome... Lankėme šokius, kino teatrus, teatrą. Susigyvenome su aktoriais. Kiekvieno miesto gyventojo laisvalaikio praleidimo formos priklausė nuo išsilavinimo, gyvenimo būdo, šeimos tradicijų. Vedžiau jauną gydytoją Reginą, Panevėžyje gimė vaikai.“ Miesto inteligentai stengėsi palaikyti vieni kitų geras idėjas, bendrauti.

B. Kačkus gimė Garančiškėje, Pakaunės kaime. Tėvai apylinkėje buvo žinomi dainininkai ir giedoriai. Namuose nuolat skambėdavo dainos. Prie skambaus posmo prisijungdavo giminės, kaimynai. „Prisimenu kaip vaikystėje sekmadieniais mus lankydavo motinos seserys, mano tetos. Susėsdavo ir uždainuodavo: tėvelio dvarelis aukša-a-ai stovė-ė-jo... Tėvai mus norėjo mokyti muzikos. Pirko instrumentus, o paskui mes gailėjomės, kad nieko iš to neišėjo. Sunkus buvo laikas. Tačiau meilė muzikai, dainai liko. Vaikystėje teko giedoti bažnytiniame chore, dainuoti moksleivių choruose.“ O šiandien graži p. Kačkų pora – nuolatiniai Filharmonijos, Operos teatro, kitų meno židinių lankytojai.

Studijuodamas  Kauno Vytauto Didžiojo universiteto chemijos technologijų fakultete ir B. Kačkus pradėjo dainuoti. Vyrų ansamblyje,  „Nemuno“ ansamblyje. Ypatingi tai metai. Ilgam užsimezgė ansambliečių draugystė, nusitęsusi iki brandaus amžiaus. „Puikus studentiško meno kolektyvo vadovas buvo Aloyzas Čiras. Daug koncertuodavome, konkursuose pelnydavome laurus“, – nostalgiškai prisimena. B. Kačkus chorą inicijavo ir Cukraus fabrike. Dainavo netgi būdamas jo direktorius.

Miesto vykdomojo komiteto vadovu tapusiam B. Kačkui likimas lėmė kurti Panevėžį, keisti periferinio miestelio veidą. Miesto, kuris jo pastangomis pelnytai pradėtas vadinti Aukštaitijos sostine: suformuota darbo vietas kūrusi gamybinė bazė, pozityvi terpė augti kultūrai, vystyti švietimą, mokslą, sveikatos apsaugą, socialinės rūpybos sistemą. Kiek reikėjo diplomatijos bendraujant su Vilniaus ir Maskvos pareigūnais, trokštant Lietuvoje ir užsienyje spėjusiam išgarsėti Panevėžiui pastatyti teatro rūmus! Prie mokyklų įrengti baseinai. Įgyvendinant gydytojų idėjas, B. Kačkaus pastangomis dovanotas baseinas naujagimiams.

Panevėžyje skleidėsi B. Kačkaus mokslininko gebėjimai: analitiškai mąstyti, kritiškai vertinti ir formuoti galimas strategijas. Kaip puikus švietėjas ir organizatorius, tvarkingas ir supratingas vadybininkas mokėjo aplink save vienyti pajėgas. Sukurta stipri miesto inžinierių bendrija.

Miesto vadovas ne tik skatino piliečius išsakyti slegiančias problemas, bet ir jas pozityviai sprendė. Tokiu būdu buvo patenkintas vaikų lopšelių-darželių poreikis. Sparčiai tvarkomos gatvės. Perstatyta vienuolika tiltų, pastatytos dvi užtvankos per Nevėžį, sutvarkytos kanalizacijos, apšvietimo sistemos.Įkurta Panevėžio sporto mokykla-internatas, kuri iki B. Kačkui iš Panevėžio išvykstant suvaidino labai svarbų vaidmenį Lietuvos sporto istorijoje. Joje brendo olimpiniai ir pasaulio čempionai V. Alekna, G. Einikis, Š. Marčiulionis, S. Krupeckaitė, A. Narbekovas, R. Ubartas, E. Pučinskaitė ir kiti.

Estijos mokslų akademijoje B. Kačkus apgynė ekonomikos mokslų daktarų disertaciją „Teritorinio gamybos organizavimo tobulinimas“. Tai buvo gili analizė ir modernus žvilgsnis į Panevėžio strategiją. Tačiau nepamiršo ir pirmosios savo specialybės: būdamas maisto pramonės technologas, B. Kačkus parašė knygą apie medžiotojų valgius. Apie 700 žvėrienos ir paukštienos receptų atkeliavo iš žilos senovės, įvairių kraštų, surinktų iš liaudies ir moderniosios kulinarijos.Vis kartojami knygos tiražai. Baigiamos rašyti ir kitos knygos. Savo medžioklės trofėjų kolekciją padovanojo Panevėžio kraštotyros muziejui.

Bet B. Kačkui teko suktis ir meno kultūros tradicijų respublikoje formavimo erdvėje. Dailė, keramika, teatras, muzika... Betarpiškai dalyvavau šiame procese. Būtent B. Kačkaus iniciatyva Panevėžyje įsitvirtino Filharmonijos rengiami kassavaitiniai muzikiniai renginiai. Dramos teatro salėse vykdavę koncertai buvo jo globojami.  Augo ne bumčikų, pigaus pramoginio aikščių meno,betpuoselėjamos aukštosios kultūros vertybes suvokianti jauna karta.

Teko dalyvauti ilgą istoriją turėjusioje Marijonų bažnyčios humanizavimo akcijoje. Neleidus jos atiduoti tikintiesiems, B. Kačkaus dėka sovietmečiu ji buvo išvalyta ir pritaikyta dvasiniam žmonių gyvenimui. Čia pradėti rengti koncertai tapo žmonių mėgiami, populiarūs. Miesto vadovo pastangomis buvo išsaugoti naikinti numatyti kovose už Lietuvos nepriklausomybę žuvusių karių kapai. „Buvau šalininkas tų, kurie siūlė legalizuoti Mirusiųjų dienos paminėjimą.“ Panevėžys buvo bene pirmas miestas respublikoje, kuriame buvo pradėta oficialiai prisiminti mirusiuosius.

„Būta nusivylimo valandų. Mane pasiūlė kandidatu į Maisto pramonės ministro pareigas. Tačiau  išaiškėjo, kad partinę valdžią pasiekė žinios, jog mano žmonos tėvas, politinis kalinys, sovietų buvo nužudytas lageryje. Būta ir daugiau panašių įvykių.“

Pasikeitė laikas. Džiaugiasi B. Kačkus žiūrėdamas į sunkiai iš varlyno, užkempėjusios balos jo diplomatijos ir žmonių rankomis atkovotą Senvagę, naująjį teatro pastatą ir liūdi girdėdamas apie valdininkų nemokėjimą ar nenorėjimą dirbti miesto, jo žmonių gerovei. B. Kačkus iki šiol mintinai žino miesto bėdas. Atrodo, kad čia dirbo tik vakar. Tai reiškia, kad problemos jaudina, suptanta ką reiškia norėti ir gebėti telkti didžiules pastangas, siekiant sukurti gražų miestą, terpę  kūrybai ir geresnes žmonių gyvenimo sąlygas. Jam vadovaujant miestui, daugeliui nelaimėlių, grįžusiems po tremties buvo ištiesta pagalbos ranka. O tai didelis skirtumas nuo dažnai primityviai miesto vadų įsivaizduojamos pareigos „gerai atlikti savo pareigas“. Jas atliekantys blogai, turėtų būti tremiami už miesto vartų.

Be meilės, tik rūpinantis savo kišene sukurti nieko negalima. Panevėžio miestas susigaužė ir pasitraukė iš didžiųjų tarpo. Skelbiamas kultūros sostine. Kokia gi sostinė, jei ir kultūra – pagarba didžiausiai vertybei – Žmogui, rūpestis juo, – pasitraukė. Miestas garsėja didžiule bedarbių armija, nusikalstamumu, skandalais, savo istorijos paminklų naikinimu. Liko tik likimo blaškomas, be miesto vadų pagalbos, nesaugomas didžiausias turtas – brangūs, savisaugai nuo partinių rietenų palikti kuriantys žmonės. O B. Kačkus vis dar jaučia miesto žmonių pagarbą ir meilę.  Pats daugelį prisimena, pagelbsti, jau gyvendamas Vilniuje inicijuoja miesto šviesuomenės atminimo vakarus, panevėžiečių klubo „Nevėžis“ veiklą, vis dar galvoja kaip padėti nepražūti jo likimą lėmusio miesto ir žmonių atminčiai.

Atgal