VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Asmenybės

08 08. Jonas Bicka – mokytojas ir kraštotyrininkas (1 dalis)

Algirdas Mikas Žemaitaitis

2013 m. Šiaulių universiteto leidykla išleido gausiai iliustruotą istorinėmis fotografijomis knygelę „Jonas Bicka“, skirtą mokytojui ir kraštotyrininkui Jonui Bickai (1900–1977), pagal LR Kultūros ministerijos finansuotą projektą „Mažosios Lietuvos kultūros atspindžiai Tauragės krašte“. Tai kuklus paminklas atsidavusiam nenuilstančiam mokytojui, kuris tarpukario metais dėjo ir tvirtino lietuvybės pamatus Klaipėdos krašte. Jis skiepijo mokiniams meilę savo tautai, savo kalbai, ugdė Lietuvos patriotus. Šis šviesuolis krašte, netekusiame vietos gyventojų, išblaškytų po visą pasaulį, neužmiršo dirbti šį darbą ir pokario metais. Lauksargiuose buvo įkūręs etnografinės medžiagos visuomeninį muziejų, buvo sukaupęs vertingą archyvą. Gaila, kad dalis nuveikto darbo neišliko. Būtina įgyvendinti idėją prie buvusios mokyklos Lauksargiuose pritvirtinti memorialinę lentą, kurioje atsispindėtų kilnus J. Bickos indėlis steigti lietuviškas mokyklas Klaipėdos krašte.

Kadangi knygelės tiražas tik 200 egz., tai pateikiu sutrumpintą mokytojo Jono Bickos gyvenimo bei veiklos aprašymą (su savo pastabomis) ir platesnei visuomenei.

Knygelės viršelis

„Poetai gimtinei gražiausias eiles rašo, rašytojai puikiausius apsakymus kuria, nes ji dažniausiai būna tik viena. O štai mano gimtinės yra trys: Užlaukė, Kiduliai ir Žemaičių Naumiestis. Kiekviena iš jų skirtinga savo gamta, žmonėmis, kiekvienoje man gimė nauji troškimai, sekė kitokie pergyvenimai ir visos jos, iš eilės, giliai įspaudė į mano jauną sielą savo žymes ir žadina meilę gimtajam kraštui“, – savo atsiminimų sąsiuvinyje įrašė mokytojas ir kraštotyrininkas Jonas Bicka, kilniam pedagogo darbui atidavęs net 42-ejus gyvenimo metus, o didžiąją laisvalaikio dalį paskyręs antrajam pašaukimui – gimtojo krašto tyrinėjimams.

Jonas Bicka gimė 1900 m. gruodžio 1 d. tuometinėje Tauragės (Raseinių – A. Ž.) apskrityje, Žemaičių Naumiesčio valsčiuje, Užlaukės kaimo evangelikų liuteronų bendruomenės Dievo Žodžio sakytojo ir knygnešio Martyno Bickos šeimoje, kurioje be sūnaus Jono augo 6 dukros Marta, Anė, Gustė, Liena, Mina ir Ema (Marė Marta Neimanienė (1898 03 14–1975 m. Omaha, Douglas, Nebraska, JAV), Anė Emilija Kilaitienė (1902 01 31–1978 m. Kintuose), Katrė Augustė (1904 04 27–1993 05 27 Žemaičių Naumiestyje), Lėna (Helena, Liena šnk.) Jurkšaitienė (1907 09 27–1982 03 12 Ž. Naumiestyje), Mina Margarita Junkarienė (1910 02 03–1985 02 05 Ž. Naumiestyje), Ema Elzė (1917 02 08–~1936 m. Ž. Naumiestyje);nepaminėti maži mirę: Augustas (1903 05 01–1903 05 18), EmilisFerdinandas(1905 05 24–1906 05 17), Ema Elzė (1908 10 11–1909 01 24), HermanasOtto (1911 04 18–1912 01 29), Petras (1912 09 10–1912 09 10), Elzė (1915 01 05–1916 09 18) – A. Ž.). Martynas Bicka (g. 1876 m.) buvo kilęs iš Klebonų (Budrikų – A. Ž.) kaimo, kuris taip pat priklausė Žemaičių Naumiesčio parapijai. Į Užlaukę jie su mama atsikėlė mirus tėvui (Dovas Bicka (~1844 m. Rukuose Prūsijoje –1882 11 07 Budrikuose) – A. Ž.), kai Martynui buvo treji metukai (abejotina, nes našlė Marė Bickienė (Juškaitė) (1858 02 15 Gudiškėje –1915 01 01 Užlaukėje) 1883 02 06 ištekėjo už našlio Karlo Šturmos (~1830 m. Švėkšnoje –1910 11 06) iš Klebonų – A. Ž.). Suaugęs M. Bicka čia sukūrė šeimą, ūkininkavo. Jo žmona buvo vokietaitė iš Klaipėdos krašto (Magdalena, Madlina Freginaitė(Fregin, 1873 m. –1944 10 06 Žemaičių Naumiestyje) augo, gal ir gimė Kiduliuose (apie 10 km nuo Švėkšnos, Švėkšnos ev. liut. par.). Jos tėvas Jonas (Johann Karl Fregien) tikriausiai gimė ~1843 m. Priekulėje (Prūsija) – A. Ž.).

Apie 1916 m. (jau 1908 10 11 Naumiestyje gimė dukra Ema Elzė – A. Ž.) M. Bicka Žemaičių Naumiestyje nusipirko sklypelį žemės, pasistatė namą (Tauragės, dab. Dariaus ir Girėno g. 29 – A. Ž.). Jis buvo šviesus žmogus: skaitė ir platino religines bei pasaulietinio turinio knygas, domėjosi pasaulio įvykiais. Ilgą laiką buvo parapijos tarybos narys, sakytojas.

Žmonių gerbtas ir mėgtas M. Bicka mirė 1959 m. sausio 6 (7 – A. Ž.) d., palaidotas jo paties globotose, prižiūrėtose Žemaičių Naumiesčio (evangelikų – A. Ž.) kapinaitėse.

Gausi Bickų šeima nebuvo pasiturinti, todėl paauglystės metais Jonas kartu su tėvu dirbo įvairius plento tiesimo darbus: vežė skaldą, akmenis.

1918 m. kunigo Augusto Vymerio iniciatyva Tauragėje buvo organizuoti kursai (1919 m. jis suorganizavo „Mokyklų draugiją“, pirmieji kursai veikė 1920 09 10–1921 02 24, tad ir kitos datos iki 1932 m. kelia abejonių – A. Ž.) pradinių klasių mokytojams ruošti. Jonas Bicka buvo vienas iš pirmųjų šių kursų moksleivių. Pagal jo sesers dukros Vandos Jurkšaitytės-Serapinienės (Sarapinienės – A. Ž.) pasakojimą, J. Bicka, baigęs kursus, dar vienerius metus mokėsi pas jau minėtą kunigą, iš kurio pabėgo, nes tėvas Martynas norėjo, kad sūnus taptų kunigu. Tačiau jaunuolis atsisakė, nes manė, kad nesugebės šių pareigų sąžiningai atlikti. Supykęs tėvas sūnų išvarė iš namų. Tada motina, slapčia pasiskolinusi pinigų, užmokėjo už sūnaus nebaigtą mokslą. Po to jis išėjo į Lietuvos savanorius. Už tai gavo žemės Kulėšuose, Ž. Naumiesčio valsčiuje (abejotina, nes Kulėšai buvo Klaipėdos krašte. Gal šalia Kulėšų Lietuvos pusėje? Pagal dukrą Skaistę Bickaitę, senelis Martynas buvo savanoris, gavęs žemės Užlaukės k. – A. Ž.). Vedė (1926 04 23 Naumiestyje – A. Ž.) Juliją Vaivadaitę (ūkininko iš Girininkų, a.a.Vincento Vaivado ir a.a.Ievos Petravičaitės, dukrą, ev. liut. tik., su kuria susilaukė 2 dukterų Skaistės (Skaistutė Salomėja, 1926 11 29 Naumiestyje?–2009 06 08 Vilniuje – A. Ž.), Eimutės (gimė 1931 03 11 Sugintuose, mirė ~14 metų nuo apendicito (pagal knygelę mirė 16 metų) – A. Ž.) bei 3 sūnų: Alganto (Algando – A. Ž.), Vaidoto (Vaidučio – A. Ž.) ir Tulvaldo (Tulivaldo, 1937 01 17 Tauragėje –2003 08 02 Sugintuose), įžegnotas 1954 05 27 Žemaičių Naumiestyje; nepaminėtas sūnus Vytautas (1928 12 10–1928 12 31) – A. Ž.).

Padirbėjęs mokytoju Šikšnių pradinėje mokykloje dvejus metus bei susitaupęs lėšų, 1922 m. įstojo į Kėdainių mokytojų seminariją (veikė 1923–1927 m. – A. Ž.) ir ją baigęs kurį laiką mokytojavo Kėdainių (gal Rokiškio – A. Ž.) apskrities Onuškio pradinėje mokykloje, tačiau greitai buvo perkeltas į tėviškę – Žemaičių Naumiestį.

1932 m. J. Bicka buvo pakviestas dirbti į privačią lietuvišką Lauksargių pradinę mokyklą Klaipėdos krašte. Apylinkė buvo vokietinama. J. Bickai teko kovoti su vokiečių mokyklos mokytoju H. Rozenfeldu, kuris buvo nepatenkintas lietuviškos mokyklos atidarymu. 1935–1936 m. abi mokyklos buvo sujungtos, o J. Bicka čia dirbo antruoju mokytoju. Tačiau po dviejų metų krašto Direktorija pateko į vokiečių rankas, J. Bicka kaip lietuvis buvo atleistas. Tačiau mokytojas per porą dienų nuvyko į Klaipėdą ir vėl iškovojo, kad būtų įkurta dviejų klasių lietuviška mokykla. Mokiniai buvo vežami į ekskursijas į Kauną, Nidą, Girulius ir kitur.

1936 m. buvo atidaryta lietuviška pradinė mokykla Oplankyje, kurioje J. Bicka, du kartus per savaitę atvykdamas dviračiu iš Lauksargių, vaikus mokė evangelikų liuteronų tikybos.

Tarpukario metais lietuviškoms Mažosios Lietuvos mokykloms trūko ne tik mokytojų, labiausiai trūko lietuviškų vadovėlių. Kunigo A. Vymerio paragintas, 1937 m. J. Bicka paruošė ir Klaipėdoje išleido vadovėlį evangelikų tikybos pamokoms „Tikybos knygelės“, kurios 1992 m. buvo perspausdintos vyskupo Jono Kalvano iniciatyva.

J. Bicka buvo visapusiškai gabus ir visuomeniškas žmogus. Jis kalbėjo vokiškai, angliškai, rusiškai, lenkiškai, latviškai, mokėjo esperanto kalbą, buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys. Net 1925 m. šapirografu leido lietuvių ir esperanto kalbomis mėnesinį Naumiesčio esperantininkų laikraštį „Pirmieji žingsniai“.

Grįžęs dirbti į Tauragės apskritį, jis rinko krašto padavimus, užrašinėjo papročius, giesmes, dainas, skaitė bendruomenei paskaitas, ruošė vakarus, vaidinimus. Kur tik bedirbtų, visur suorganizuodavo kaimo kapelas, mokinių orkestrėlius, chorus, nes iš prigimties buvo labai muzikalus. Mėgstamiausias mokytojo instrumentas – smuikas, su kuriuo nesiskyrė iki pat mirties.

Atgal