VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Asmenybės

10 18. Kultūros paveldo šviesuolis. Kraštotyrininkui, paminklosaugininkui Jonui Nemaniui – 90

Vytautas Indrašius

Kraštotyrininkas, rašytojas

Pradedant rašinį apie gamtos, kultūros ir mažosios architektūros paminklus, dažnam iškyla klausimas; ar Zarasai turėtų gausų išaiškintų, įamžintų ir išsaugotų šios srities objektų paveldą, jeigu ne paminklosaugininkas Jonas Nemanis? Atsakymas vienareikšmis, - be šio rūpestingo darbštuolio, mes neturėtume daugelio kultūros vertybių, kurios būtų neatrastos, pamirštos, laiko bei žmogaus sunaikintos ar kitaip dingusios iš Zarasų rajono istorijos.

Būsimasis paminklosaugininkas Jonas Nemanis tarybinėje armijoje 1953 m.

Laikas jau atskaičiavo šešiasdešimt šešis metus, kai jaunas, kupinas gražių sumanymų Ramygalos krašto Jotainių kaimo vaikinas Jonas Nemanis (gimęs 1924 m. spalio 20d.), su vidurinės mokyklos baigimo brandos atestatu 1948 m. rugsėjo 24 d atvyko į tuometinę Zarasų apskritį ir buvo paskirtas Dūkšto valsčiaus Vardžiūkiemio pradinės mokyklos vedėjų – mokytoju.

Vardžiūkiemyje dirbo vos metus. Kūrybingą mokytoją ir visuomenininką Joną Nemanį greitai įvertino tuometinis Zarasų apskrities Švietimo skyriaus vedėjas, dabar garbusis matematikos mokslų daktaras Henrikas Jasiūnas ir perkėlė į Dūkšto progimnaziją dėstyti muziką ir fizinį lavinimą.

„Pokariniame laikotarpyje gyvenimas buvo sunkus, - prisimena jubiliatas, - truko maisto, aprangos ir apavo. Nors gaudavome du atlyginimus (1949 m. liepos 22 d. Jonas Nemanis vedė mokytoją Staselę Pupelytę ( 1927 – 2002), bet nusipirkti nebuvo kur. Dažnai mokinių tėvai atnešdavo maisto produktų; pieno, sviesto, sūrių, mėsos, daržovių. Mokiniai su tėvais ateidavo paruošti malkų žiemai, dažnai kviesdavosi mus pas save pasisvečiuoti,- žodžiu, gerbdavo ir padėdavo mokytojams.

Mano atmintyje įstrigo tuometinis gyvenimas, nes viskas buvo vertinama per politiką. Kartą mėnesyje pedagogai privalėdavome susirinkti į valsčių ir čia mokydavomės komunistų partijos istorijos, kurią dėstė mažamokslis Dūkšto kompartijos pirmasis sekretorius Duškinas, - karo invalidas be vienos kojos.

Pamokose irgi būdavo kuriozų. Dažnai be švietimo skyriaus žinios ir leidimo į pamokas įlysdavo partiniai aktyvistai, stribai ar šiaip partiečių nusamdyti slapukai. Nežiūrint kokią pamoką bevesi, privalai joje būtinai įvesti politinį motyvą, paminėti Leniną su Stalinu, ar kitus partijos vadovus. Jei pamokoje to nepaminėjai, - sakydavo, kad pamoka niekam tikusi, neideologinė, mokytojas dirba blogai. Greičiausiai toks „vargšelis“ bus atleidžiamas iš pedagoginio darbo. Neduok Dieve, jei sužinodavo, kad mokytojas pabendravo su kunigu, ar nuėjo į bažnyčią laidodamas savo artimuosius, ar krikštijo vaikus bažnyčioje bei švęsdavo religines šventes, toks mokytojas visų valsčiaus mokytojų akivaizdoje sukritikuojamas, apjuodinamas rajoninėje spaudoje ir atleidžiamas iš pareigų be teisės kur nors įsidarbinti. Neleisdavo mokytojauti jei šeimos nariai ištremti į Sibirą ar giminaičiai gyvena užsienyje“.

1950 – 1953 metai buvo išbraukti iš mokytojo Jono Nemanio veiklos, - tarnavo sovietinėje kariuomenėje artileristu.

Jonas Nemanis su žmona Stasele, vaikais Birute ir Kęstučiu 1962 m.

Nuo 1954 m. Jonas Nemanis buvo Dūkšto valsčiaus Gerkonių pradinės mokyklos vedėju, žmona Stasele ten pat mokytojavo. Šeimoje gimė sūnus Kęstutis (1954 – 2003), po trijų metų duktė Birutė. Jaunatviško entuziazmo, jėgų ir atkaklumo Nemaniams nestigo. Dirbdami daug ir sunkiai įsigijo karvutę, augino veršelius ir kiaules, turėjo daržą, pasisodindavo bulvių. Buvo ir sodininkas, netgi laikė biteles. Be to, abu neakivaizdžiai studijavo ir 1956 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją. Per vargus susitaupę pinigų statėsi nuosavą namelį Salako miestelyje. 1960 m. jame atsigyveno ir pradėjo mokytojauti Salako vidurinėje mokykloje.

Salake Jonas Nemanis su žmona dirbo pradinių klasių mokytojais. Vadovavo moksleivių metodiniam rateliui, organizuodavo parodomąsias pamokas, skaitė pedagoginius pranešimus ne tik Salako vidurinėje, bet ir tos zonos kaimo  mokyklose: Avinuostoje, Kiemionyse, Tolimėnuose, Tiltiškėse. Nuo 1963 m. antraeilėse pareigose direktoriavo Salako kultūros namuose, bendravo su dramos saviveiklininkais, mišraus choro solistais, vyrų ir moterų ansambliais, pučiamųjų orkestru, rengė ir su rajono valdžia derino programas agitacinei brigadai. Tamprus bendravimas greitai pasiteisino: dramos būrelio pasirodymai, dalyvavimas rajoninėje ir zoninėse meno saviveiklos apžiūrose pelnydavo prizines vietas. Jonas Nemanis buvo vertinamas ir skatinamas kaip veiklus ir kūrybingas pedagogas.

Tačiau Nemaniai vis brandino sumanymą nusipirkti namą Panevėžyje ir iš Salako išvažiuoti. Apie jų sumanymą sužinojo Zarasų valdžia ir ėmė įkalbinėti persikelti į Zarasus. Jonui siūlė rajono Kultūros skyriaus vedėjo pareigas, žmonai - mokytojos darbą, vaikams - mokslą muzikos mokykloje. Prižadėjo skirti butą naujai statomame name, suteikti galimybę nusipirkti šaldytuvą ir netgi automašiną „Volga“.

Po ilgų įkalbinėjimų ir pažadų Nemanių šeima sutiko persikelti į Zarasus. 1964 m. lapkričio mėn. Jonas Nemanis buvo paskirtas rajono Kultūros skyriaus vedėju. Tačiau butą gavo tik po pusantrų metų, teko su vaikais pagyventi drėgname, tamsiame pusrūsyje. O žadėtoji „Volga“ atiteko vienam iš rajkomo sekretorių.

Kraštotyrininkas ir paminklosaugininkas išgarsinęs Zarasus

„Rajono kultūros skyriaus vedėjo darbas labai nedėkingas. – prisimena jubiliatas. –Įstaigų buvo daug, o darbuotojų mažai. Skyriuje transporto nebuvo. Tik po kažkiek laiko paskyrė man seną motociklą su lopšeliu ir tą reikėjo kapitaliai remontuoti. Iki pietų dirbdavau skyriuje, po pietų lankydavau rajono kultūrines įstaigas. Visi prašo kuo nors padėti. Vieniems reikia organizuoti meno saviveiklą, kitiems parengti agitacines programas, tretiems parūpinti muzikos instrumentus, inventorių, transportą. Dvasinei kūrybai ir širdžiai mielo darbo čia man nebuvo“.

Toks pastumdėlio darbas buvo nemielas veikliam pedagogui, tad nuo 1967 m. pradžios gauna naujas pareigas: Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Zarasų skyriaus atsakingasis sekretorius, dar po dešimties metų, - kultūros paminklų apsaugos vyr. metodininkas.

Čia atsiskleidžia tikrasis Jono Nemanio pašaukimas ir talentas, prisilietimas širdimi ir protu prie būtovės slėpinių, prie atradimų ir išsaugojimų. Nors darbe pareigų pavadinimas keitėsi kelis kartus, o paskutinis, - rajono paminklosaugos vyresnysis specialistas, tačiau darbas liko toks pat mielas: garsinti kultūros paveldą, išaiškinti, dokumentuoti, reklamuoti, atžymėti riboženkliais gamtos ir archeologijos paminklus, įteisinti kultūros, liaudies architektūros, meno ir dailės paveldą, iškilių zarasiečių sodybvietes įamžinti stogastulpiais.

Visa tai atliko kruopščiai, su dideliu entuziazmu ir pasišventimu. Į motociklo lopšelį įsisodinęs žmoną Staselę Jonas Nemanis išvažinėjo visais Zarasų rajono keliais. Aprašinėjo, fotografavo, nustatinėjo paminklų apsaugines zonas, kiekvienam gamtos ir kultūros paminklui parengė reikalingą dokumentaciją. Pats rūpinosi riboženklių betoniniais stulpeliais, paminklų informacinių lentelių gamyba, apmokėjimu ir išvežiojimu po rajono vietoves.

Prie Vyties kuopos partizanų žeminių Antazavės šile 1998 m.: iš kairės partizanas Pranas Namajūnas, Jonas Nemanis ir inžinierius Ildefonsas Maldauskas

Nors sovietmečiu, kaip jau minėjo Jonas, kultūrinio paveldo reklamavimą buvo sunku „prastumi“ be komunistinių tezių, tačiau talkinant Zarasų rajono tarybos nariui, lietuvybės puoselėtojui inž. Algimantui Žilėnui bei kitiems bendraminčiams, pavyko Jonui Nemaniui išleisti dvi informacines knygeles, šešis lankstinukus, keturis plakatus. Šimtais skaičiuojami jo rašiniai rajoniniame laikraštyje apie gamtos, architektūros ir kultūros paminklus.

Kartą Zarasų rajono kompartijos pirmasis sekretorius Piotras Čiunderovas vieno susitikimo metu pasakė: „Jonas, čto u tebia za pisanina,- kurgany, do kurgany, razve bolše net o čiom pisat (Jonai, kas per rašliava, pilkapiai vien pilkapiai, argi nėra apie ką daugiau rašyti).

Zarasuose Jonas Nemanis Kraštotyros ir paminklosaugos srityje darbavosi iki 2002 m., taigi net 35 metus, savo darbais garsindamas respublikoje Zarasų kraštą. Visada jaunatviškas, malonus, energingas. Tokį aš jį pažįstu, kaip bendramintį ir patarėją nuo 1970 metų.

Iš jo pavyzdį ėmė, iš jo mokėsi dešimtys kraštotyros ir paminklosaugos pirmapradžių. Kai tenka man su Jonu Nemaniu vaikščioti Zarasų miesto gatvėmis, vos spėja atsakinėti į buvusių mokinių, kultūros darbuotojų ar šiaip miestelėnų pagarbius sveikinimus. Taip išreiškiama padėka už įgytas žinias, nuoširdumą, už žmogišką šiltą bendravimą. Paminklosauginio darbo veteranui teko glaudžiai bendrauti su žinomais kraštotyrinio darbo entuziastais: inž. Algimantu Žilėnu (1930 – 1993), klebonu Alfonsu Kadžiumi (1909 – 1999), Zofija Vilyte (1927 – 1988), Stanislava Kirailyte, Laima Riaubiškiene, Vida Žilinskiene, Kazimieru Račkausku, (buvusiu Lietuvos Kraštotyros ir Paminklų apsaugos draugijos pirmininku), dr. Lionginu Radzevičiumi ir daugeliu kitų. Iš vienų pats sėmėsi žinių bei išminties, kitiems liko nuoširdžiu patarėju bei mokytoju.

Prie kiekvieno akmenėlio širdies dalelę palikai...

Atliktų darbų glaustoje ataskaitoje garbusis jubiliatas Jonas Nemanis santūriai vardina: „Per paminklosauginio darbo Zarasuose dešimtmečius išaiškinau 32 naujus kultūros paveldo objektus. Daugiau nei 520 – čiai kultūros paveldo objektams parengiau tinkamą registrą. Mano iniciatyva rajone pastatyti 10 stogastulpių įžymiems kraštiečiams atminti jų sodybvietėse; tai kalbininkui Kazimierui Būgai, kompozitoriui Juozui Gruodžiui, poetui Antanui Vienažindžiui, technikos mokslų daktarui, Garbės kraštotyrininkui Algimantui Žilėnui, filosofijos mokslų daktarui kunigui Jonui Steponavičiui, 1945 m. gegužes 17 d stribų sudegintai ir išžudytai Gaidžių šeimai Salinių kaime, Antazavės seniūnijoje, didvyriškų šeimų: partizano Antano Steikaus ir karininkų Andriūnų atminimui, generolui Vladui Mieželiui, mokytojui visuomenininkui Jonui Andriūnui Zarasuose. Statant stogastulpius ir koplytstulpius užsimezgė ilgalaikis bendravimas su žinomais Lietuvos tautodailininkais antalieptėnais Pranu ir Sauliumi Savickais, Stasiu Karanausku, Jonu Tvardausku, Vytautu Ulevičiumi ir kitais.

1986 – 1990 m. užfiksavau, apmatavau , nufotografavau ir aprašiau Zarasų rajono 39 dvarvietes ir vienuolika palivarkų, taip pat esamas ir dingusias kapinaites. 1994 m. su šaukiamojo amžiaus jaunuoliais, talkinant kraštotyrininkams Stanislavai Kirailytei ir Ildefonsui Maldauskui atstatėme Vyties kuopos partizanų žemines Antazavės šile, kur 1944 m. gruodžio 26 d. įvyko didelės kautynės su sovietiniais baudėjais, pasibaigusios visiška partizanų pergale.

Parengiau 52 kraštotyrinius darbus, kurių dėka Zarasai pasiekė pirmąją vietą respublikos rajonų tarpe. Dar sovietmečiu rajonas gavo Kultūros ministerijos pereinamąjį prizą pastoviam saugojimui. Parašiau šimtus straipsnių į rajono bei respublikos spaudą apie gamtos, archeologijos ir kultūros paminklus.

Per minėtus metus dirbdamas Zarasų kelionių ir ekskursijų biure neetatiniu ekskursijų vadovu, pravedžiau šimtus ekskursijų, prapoguodamas Zarasų krašto kultūros paveldą, vaizdingus gamtos objektus, krašto įžymius žmones ir jų sodybvietes, išlikusius dvarus ir kapinaites.“

1994 m. Jonas Nemanis išleido iliustruotą leidinį „ Zarasų rajono kultūros paminklai“, kuris tapo pažintiniu vadovėliu kraštotyrininkams ir ekskursantams. Yra leidinių: „Domininkas Bukantas“, „Zarasų krašto dvarai“. „Zarasų miesto ir apylinkių senoji architektūra“ (visi 2011 m.), bendraautorius, duomenų ir nuotraukų pateikėjas. Džiugu paminėti, kad mano trilogijos „Antalieptės kraštas“ III daliai (2010m.) pateikė išsamią, archyviniais šaltiniais pagristą publikaciją „Antalieptės basųjų karmelitų vienuolynas“.

Jonas Nemanis rašo iki šiolei. Pateikė eilę publikacijų su nuotraukomis „Versmės“ leidyklos rengiamai monografijai „Ramygala“. Juk šiame miestelyje sužydėjo Jono jaunystė, prašuoliavo gimnazisto metai, pirmosios pažintys su iškiliais ramygaliečiais. Šiam kraštui iki šiolei jaučia didelę nostalgiją ir turi šiltų sentimentų. Nugyvenęs turiningą gyvenimą, bendravęs su daugeliu neeilinių asmenybių, visa tai panoro palikti ateinančios kartoms „Atsiminimuose“. Dalis jų skirta gimtajai Ramygalai, kita dalis - Zarasų kraštui. Šiltai ir nuoširdžiai aprašo savo veikloje sutiktus žmones kraštotyros ir paminklosaugos baruose, pažintis ir bendravimą su Zarasų rajono valdžia. Aprašo tokius kokius matė pedagogo ir stebėtojo akimis, nė vieno neužgaudamas ir nežemindamas.

Jonas Nemanis Zarasų miesto šventėje 2006 m. gegužės 27 d. su Zarasų miesto meru Baliu Vilimu ir kraštotyrininku Vytautu Indrašiumi

Zarasams Jonas Nemanis buvo ir lieka garbiu autoritetu, nepamainomu konsultantu ir patarėju. Paminklosaugos veteranas pilnas kūrybinių sumanymų, paskutiniu metu parengė spaudai leidinius: „Antazavės Šilo mūšis. Krašto rezistencija ir genocidas“, „Zarasų rajono senosios kaimų kapinės“, „Pirmojo ir antrojo pasaulinių karų vokiečių ir rusų karių kapinės Zarasų rajone“, „Zarasų rajono mažoji liaudies architektūra“.

Už kraštotyrinę, paminklosauginę ir visuomeninę veiklą garbusis veteranas Jonas Nemanis pelnė 52 rajoninius bei respublikinius apdovanojimus. Tame tarpe Lietuvos Aukščiausios tarybos prezidiumo Garbės raštą (1977), Lietuvos kultūros ministerijos (1982 ir 1995), Lietuvos teisingumo ministerijos (1987) Garbės raštus. 1990m. Lietuvos kraštotyros draugijos VIII suvažiavime Jam suteiktas Garbės kraštotyrininko vardas. Apdovanotas Lietuvos kultūros žymūno ženklu ir Darbo veterano medaliu.

Jonas Nemanis 2000 m. vasario 16 d. pirmasis Zarasų rajone tapo meno ir kultūros premijos laureatu, M.K.Čiurlionio fondas suteikė „Zarasų krašto šviesuolio“ vardą (2008), Tėvynės pažinimo draugija 2011 m. spalio 17 d. įteikė „Uoliausio Kultūros paveldo puoselėtojo diplomą“ su tokiu įrašu “Už indėlį į tautos savasties lobyną; tiriant, saugant ir populiarinant Zarasų krašto paminklus, istorinę praeitį ir iškilių tėvynainių biografijas“.

Laikas kraštotyros veteranui Jonui Nemaniui atskaičiavo 90 gyvenimo metų; brandžių, kūrybingų, paženklintų svariais darbais paminklosaugos lobyne. Nors Jonas Nemanis nuo 2002 m. gyvena Vilniuje, dukros Birutės globoje, tačiau Zarasuose jis ne svečias. Čia jo butas. Čia jo paruoštų darbų bei patarimų laukia rajono kraštotyros skyrius, krašto muziejus, biblioteka, rajono redakcija. Tad vaisingos veiklos ir stiprios sveikatos, Tau visi linki, šaunusis kraštotyros veterane.

Piliakalniai, dvarai, sodybos, pradingę kryžiai ir kapai, -

Tu prie kiekvieno akmenėlio širdies dalelę palikai.

Atgal