Asmenybės
04 13. Žodis apie Joną Strielkūną
Aleksandras Šidlauskas
Poeziją skaito ne kiekvienas žmogus. Juolab, kad poezijos pomėgiai nedidėja, o slopsta. Tai liudija knygynų lentynos ir bibliotekų skaitytojų formuliarai. Tačiau yra keletas šiandieninių lietuvių poetų, kurie ne tiktai aukštesnėse mokyklų klasėse nagrinėjami, bet jais domimasi, jie dažniausiai skaitomi. Tarp kitų toks poetas – Jonas Strielkūnas. Tai kuklus, ramaus charakterio žmogus, aukštaitis nuo Vabalninko, daugelio poezijos knygų autorius, ne vienos literatūrinės premijos laureatas, vertėjas iš slavų kalbų. Jį visi pažinojo, ir jis mėgo bendradarbiauti su suaugusiųjų auditorijomis bei moksleiviais.
Pažinti poetą – tai žinoti jo gyvenimo apystovas ir būti gerai susipažinusiam su poeto kūryba. J. Strielkūnas – eilėraščio vergas; jis nerašė prozos kūrinių, nekūrė poemų. Jo lyrinės jausenos prigimtis leido jam pastoviai gilintis į žmogaus širdies pajautimus, baladiškomis ir romansiškomis eilėmis atskleisti pokario tikrovę, suvokti Lietuvos istorijos vyksmą.
Apie poeto kūrybą daug rašyta, ir pagrindinai rašyta itin palankiai, nes tas aukštaitiškasis lyrizmo pradas (A. Vienžindys, K. Binkis, A.Miškinis, P. Širvys) buvo pamatinė J. Strielkūno poezijos priedermė. Neseniai išleisti du poezijos tomai – tai viso gyvenimo kūrybos sutelktinė. Jis nebuvo mieželaitiškai daugiakalbis, gediškai universalus, marcinkevičiškai įvairus. Jo eilėraštis – tai subtilus kalbėjimas, jo pagrindinis žodis – žemdirbiškos kaimiškosios gyvensenos atspindys, o panoraminiai paveikslai – gimtinė, jo žmonės ir jų lemtys. Eilėse be lyrinių atsidūsėjimų rasime daug dramatinių spalvų, ironiškų nuotaikų, prisiminimų mozaikų. Bet svarbiausias J. Strielkūno kūrinys – tai iki blizgesio nuglūdintas tobulas eilėraštis, ketureiliais posmais iš praeities atbėgantis į dabartį. Poetui rūpėjo Lietuva, jos gamta, darbštus žmogus, kuris daug dirbo, bet nedaug laimės teregėjo. Dainingosios eilės buvo labai pamėgtos kompozitorių – per šimtą dainų sukurta jo žodžiais, vis skamba ir eteryje, ir koncertinėse estradose. Iš vaikystės girdėjęs dainuojantį kaimo žmogų, jis anksti pajuto dainos prasmę, suvokė kilninančią dainos svarbą. Rašyti apie J. Strielkūną – tai tolygu piešti vieną ryškiausių pastarojo pusamžio lietuvių lyrinės poezijos drobę, pilną aukštaitiškų spalvų, dramatinių atspalvių. Šis poetas – tai lyrikas iš prigimties ir iš vidinės pašaukties, jis aukštaitis iš pačių gimtosios žemės šaknų ir pošaknių, atsinešęs savo tarmę, kalbinę niuansuotę ir kaimo gyvensenos suvoktį. Tai buvo labai svarbu, nes šiandienis miestiškosios jausenos poetas (tokių yra labai daug) jau yra praradęs lietuviškumo sėklą, savojo krašto tapatybę, tapęs pilkašvarkiu europiečiu, nevykusiu globalistu. Kai J. Strielkūnas mokamai sujungia istorijos dėmenas su asmeniniais išgyvenimais, kai jo tėvų likimas tampa ir jo likimu, gema kokybiška kūryba. Nekalbu apie poetinius įgūdžius ir eilėdaros įvairovę – šia plotme jis tikras didmeistris. Netgi jo poezijos knygų pavadinimuose slypi užkoduotos simbolinės nuorodos: „Žirgo maudymas“, „Trečias brolis“, „Varpo kėlimas“, „Po tylinčiom žvaigždėm“, „Lapkričio medis“. Tai žemiškai dangiška ir dangiškai žemiška. Kai buitis metaforizuojama, ji priartėja prie būties prasmyno. Ir laikas, ir erdvės, ir praeitis, ir nūdiena prakalba asociatyviai, daugiaprasmiškai, o legendos ir sakmės suranda naujovišką raišką. Poetas mąsto egzistenciškai, netgi fatališkai, nevengdamas kalbėti apie mirties paslaptingumą ir gyvenimo tragizmą.
J. Strielkūno poeziją itin pamėgo deklamatoriai mėgėjai, rasdami jo posmuose savitus pasaulėmatos brėžius, gebėdami perteikti sklandžią eilutę, skambų posmą. Jie moka pastebėti esmę ir sukurti jaukią lyrinę atmosferą. Eilėse pasitaiko saviironijos pliūpsnių ir satyrinių eilučių, kurios parodo įvairiapusį talentą. Gyvendamas moderniosios civilizacijos epochoje, poetas nesikrato kaimo žmogaus pasaulio regos, jis įžvalgiai atrenka istorines detales, gamtovaizdžio grazną, vieškelio, debesų, lauko, kiemo, keleivio, žemės, grumsto, saulės, dienos, upės, sodo įvaizdžius. Kai poetas pastebi tai, ko kiti nemato, poezija įgyja ir naujumo požymių, ir universalumo skambesio. Poetas gerai suvokia, kas gyvenime didinga, o kas menka. Jis sugebėjo sujungti dvi literatūrines sroves – romantizmą ir simbolizmą. Tuo naujuoju tiltu eidamas, J. Strielkūnas tapo savastimi, nepakartojamai originaliu kūrėju. Nors, tiesą tariant, radosi ir temų ar motyvų pasikartojimo, bet tai neišvengiama. Svarbiausia – visa ėjo iš širdies, o ne iš pafilosofavimo ir verlibriškos pašnekos, kai žodžių daug, o minties ir jausmo maža. Nevalia neigti jaunųjų poetų „išminties“ ir daugiakalbiškumo, bet valia pasakyti, kad tradicinės eilėdaros gelmės, dar yra neišsemtos, o jų horizontai vis dar neužmatomi. Pamėgęs ketureilį posmą ir kryžminį rimavimą, poetas nesuvienodėjo, o atsiskleidė kaip savaimingas talentas. Žodžių pakartojimai ir išvardijimai, kulminacinės išvados, sonetinis glaustumas, sakinio taupumas, asociacijų gilumas – tai esminės meninio audinio reikšmės. Tą ne kartą pastebėjo literatūros tyrinėtojai ir kritikai V. Areška, A. Žalys, I. Slavinskaitė, V.Balsevičiūtė, V. Sventickas.
Viktorijos Daujotytės monografija „Gyvenimas prie turgaus“ – brandi poetinė įžvalga apie Jono Strielkūno gyvenimą ir kūrybą. Poetas noriai dalyvaudavo respublikiniuose jaunųjų filologų (moksleivių) konkursuose, vertindamas poezijos kūrinėlius, vis tardamas padrąsinantį žodį, subtiliai įvertindamas kiekvieną skvarbesnę jaunuolio mintį, ryškesnį epitetą ar metaforą. Dirbęs redakcijose, tvarkęs poezijos skyrius, deja, nemėgo viešų, triukšmingų vakarų. Jis visąlaik tarsi stovėjo gyvenimo nuošalėje, bet gyvai jautė nūdienės kūrybos pulsą. Plačiai pratęsęs Rytų Aukštaitijos lyrikos tradicijas, poetas J. Strielkūnas beveik nesusilaukė pamėgdžiotojų, nors panašios stilistikos poetų radosi ir po jo (A. Marčėnas, A. Ališauskas, D. Čepauskaitė). Poetas įamžino kaimo žmogų su jo džiaugsmais, nerimais ir rūpesčiais. Taip Lietuva išaugino didį poetą, o mirtis netikėtai pasikvietė šį lyriką į amžinasties pasaulį.
Atgal
.jpg)
(1).png)
