VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Asmenybės

07 25. Kauno ceremonimeistras K. Ignatavičius: man svarbiausia - miesto garbė ir jo istorija

Daugybę metų Kauno senamiestyje gyvenantis Kęstutis Ignatavičius dirba miesto savivaldybėje. Mieste jis žinomas ir kaip daugelio gražių iniciatyvų, prigijusių Kaune, kūrėjas, aktyvus visuomenininkas. Tačiau jo pareigos, kurias šiuo metu eina savivaldybėje, - išskirtinės, galima sakyti - unikalios.

Naujienų agentūra ELTA, kalbėdama su K. Ignatavičiumi, pirmiausia ir pasiteiravo, kaip jis tapo ceremonimeistru (ceremonmeisteris, pagal vokiečius, - ceremonialo tvarkos prižiūrėtojas)?

- Nuo1990 metų dirbu Kauno rotušėje. Atkūrus mūsų valstybės nepriklausomybę, laisvoje Lietuvoje, taip pat ir Kaune, dažnai pradėjo lankytis aukščiausio rango svečių. Tai - ambasadoriai, premjerai, prezidentai, karaliai. Oficialus svečių sutikimas ir priėmimas kaip anksčiau, taip ir dabar vyksta pagrindiniuose miesto valdžios rūmuose - Kauno rotušėje. Todėl ir man nuo pat pirmųjų vizitų teko nemažai bendrauti su užsienio šalių ceremonmeistrais, derinant garbių atvykėlių priėmimus Kaune.

Daug įsisavinau specifinių žinių, kaupiau praktiką ir pasiūliau tuometiniam šviesios atminties Kauno miesto merui profesoriui Vladui Katkevičiui suteikti man, vedančiam iškilmingą priėmimo ceremoniją, tokį titulą bei papildomą pareigybės funkciją. 1997 metų sausio 3 dieną meras potvarkiu patvirtino aukštųjų užsienio svečių, valstybių vadovų priėmimo Kauno miesto savivaldybėje tvarką ir paskyrė Kauno miesto ceremonialo organizatoriumi - ceremonimeistru Kęstutį Ignatavičių, Kauno miesto civilinės metrikacijos biuro vedėją.

Kiek vėliau pas mane atvyko pasisemti patirties Vilniaus savivaldybės atstovai, ketindami tokią pareigybę patvirtinti Vilniaus Rotušėje, ir tai pasiteisino.

- Ceremonija, pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, reiškia "iškilmes pagal nustatytas taisykles" ir netgi - "išorinius formalumus, drovumą elgesiuose". Gal ir klystu, bet ceremonijos nuo seno Lietuvoje (ne vien joje) buvo sietinos su dvarų kultūra, karyba. Tačiau kaip su visu tuo, Jūsų manymu. galima susieti savivaldybės darbą?

- Išvardinsiu tik kelias savivaldybės organizuojamas ir vykdomas ceremonijas: merų inauguracijos ceremonija, garbės vardų, apdovanojimų ceremonija, garbingų savivaldybės svečių priėmimo ceremonija, santuokų ir jų jubiliejų ceremonija. Karybos čia tikrai nerasime, o kiek dvarų kultūros elementų perimta, gali spręsti tie, kas priėmimuose (ceremonijose) dalyvauja.

- Jūs - ne tik istorinių tradicijų puoselėtojas, bet ir naujų, kauniečius sutelkiančių į gražią bendruomenę, miesto tradicijų kūrėjas. Gal prisimintumėte svarbiausias iš jų?

- Mano veikla - Kauno miesto simbolikos, savivaldos istorijos, tradicijų puoselėjimas, populiarinimas, naujų tradicijų kūrimas. Džiaugiuosi, kai mano pasiūlyta ir įgyvendinta idėja tampa tradicija. Štai - tik kelios jų: tai - kauniečių pamilta ir mielai švenčiama Kauno miesto diena, tai - ir didysis Kauno miesto herbas, merų inauguracijos, vaško lydymo krosnies prie Rotušės atstatymas. Tai - ir seniausiai, lyginant su kitomis šalies savivaldybėmis, vystoma labdaros pokylių tradicija, tai - ir ką tik susituokusių jaunavedžių tradicija prie rotušės varpelio skambėjimu paskelbti apie savo džiaugsmingą gyvenimo įvykį.

- Ar svarus Jūsų vadovaujamo Kauno deputatų klubo balsas sprendžiant bent dalį miestui aktualių klausimų, ir, pagaliau, kelių klubų aktyvus, tiesiog nepailstantis narys Jūs šiandien pats esate?

- Kauno deputatų klubas, kuriam vadovauju jau 20 metų, yra pirmųjų Kauno miesto savivaldybės Tarybos narių - signatarų - bendrija. Savo patirtį, gebėjimus ji skiria miesto savivaldai, jos istorijos išsaugojimui, aktualijoms, įvairioms pilietinėms iniciatyvoms. Deputatų klubas ne tik vienija daugiau ar mažiau laiko aktyvioje politikoje buvusius įvairių profesijų atstovus, bet ir skatina juos neatitrūkti nuo Kauno reikalų, siūlyti valdžiai galimus problemų sprendimo kelius bei kelti visuomenei aktualias iniciatyvas.

Dalyvauju ir kitų klubų veikloje, daug pastangų skiriu Senamiesčio atnaujinimui, kultūros paveldo išsaugojimui, miesto kultūros puoselėjimui bei panašiems dalykams.

- Žinau, kad gyvenime turėjote nemažai galimybių rinktis: jaunystėje studijavote architektūrą, po to - kultūros vadybą. Grojote gitara, vadovavote ne vienai bigbyto grupei, dainavote (ir tebedainuojate), ilgą laiką buvote Kauno civilinės metrikacijos skyriaus vedėjas. Tad kas iš viso to Jums pačiam buvo bei tebėra brangiausia ir svarbiausia?

- Man svarbu gimtojo miesto garbė, jo dramatiška istorija, gražiausios pasaulyje Rotušės išsaugojimas ir populiarinimas, o svarbiausia - žmonės, kuriems stengiuosi visa savo veikla tarnauti. 
Neslėpsiu, kad labai giliai įsirėžė legendinio „Aitvarų" ansamblio kūrybinių ieškojimų, laimėtų konkursų, koncertų laikotarpis, visada atmintyje, be abejo, išliks iškilmingos akimirkos, dešimčių tūkstančių sutuoktų jaunavedžių džiaugsmas.

- Prasitarėte, kad ruošiatės liepos pabaigoje Druskininkuose numatytam "donozaurų" - senųjų Lietuvos bigbytininkų - sambūriui. Kuo Druskininkuose žadate džiuginti ir stebinti savo kolegas, kurių daugelį gal tik po keliolikos ar keliasdešimties metų vėl pamatysite?

- Panele Birute Liutkute, juk irgi mūsų grupėje dainavai, buvai pirma „aitvariukė" - solistė. Pameni, kaip kūrėme, grojome, dainavome, kokie buvome laimingi, kiek plojimų mums skambėjo, apdovanojimų gavome. Žinoma, tie laikai nebegrįš, bet dainuoti, groti tebemokame.

Taip, mūsų profesijos, darbai keitėsi, likimai irgi negali būti vienodi. Daug kas iš tų laikų muzikantų bei dainininkų emigravo, gyvena užsieniuose - Amerikoje, Izraelyje, Airijoje ar dar kažkur. O mes, kurie likom, žinoma, ne taip dažnai, kaip jaunystėje, randame progą imti į rankas gitarą, stojam prie mikrofono... Galiu pasakyti, kad vos prieš kelias savaites koncertą surengiau su keliais Kauno „dinozaurais" Vilniaus golfo klube, ir ten mus lydėjo neprasta sėkmė.

Į Druskininkus mus visus (ir iš užsienių) Mikas Suraučius kviečia suvažiuoti paskutinę liepos dieną. Tad rimtai ir atsakingai ruošiamės. Būsimam festivaliui subūrėme muzikuojančių veteranų grupę, kurioje bus ir vienas kitas „tikras aitvaras". Atliksime bigbyto, roko stiliaus kūrinius. O svarbiausios akimirkos, manau, bus išgyventos po oficialios dalies, kai turėsim galimybę susitikti, prisiminti, kas prieš keliasdešimt metų buvo, kaip Lietuvoje gimė bigbytas, kita „nesovietinė" muzika. Miela tai, kad galėsime pabendrauti ir trumpam sugrįžti į savo jaunystę. Tikiu, jog ir mūsų buvę gerbėjai irgi pasinaudos tokia išskirtine proga.

- Dėkoju už pokalbį.

Atgal