VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Asmenybės

08 29. Kiekvieno mūsų širdis išsiilgusi dėmesio, gerumo ir pagarbos

Doc. dr. Irena Ramaneckienė

Nieko nekainuojantys deficitai

I.Kantas yra sakęs, kad „vienas svarbiausių ir beveik neklaidingas vidinės kultūros rodiklių“ yra „mokėjimas kantrai, dėmesingai išklausyti kitą“. Sakyčiau, ir gebėjimas pastebėti to kito akyse dar net nepasirodžiusią ašarą. Matyt, nuo čia prasideda tikrasis žmoniškumas, virstantis jautrumu ir gerumu kasdieniuose žmonių santykiuose. Gerumas įpareigoja mus būti maloniems ir darbais, ir žodžiais, ir jausmais. Jis, pasak filosofų, reiškiasi dėmesingumu šalia esančiajam, pakantumu ir atlaidumu, jautrumu. Pastarosios dorovinės savybės, realizuotos praktiniame gyvenime, – tai jau asmens vertingumo pripažinimas, stiprinantis jo orumą ir savigarbą, jo dvasinį savarankiškumą, pasitikėjimą savimi ir savo galimybėmis. T. Stanislovas viename savo pamokslų mokė parapijiečius: „...neišeik, nenusisuk širdyje neradęs gero žodžio, šypsenos, meilingo pažvelgimo! Juk aplink tave ne vien ištiestos rankos, bet ir alkanos sielos – daugybė išsekusių, nualintų, meilės nepatyrusių širdžių, liūdnų akių! Nepraeik nepasisveikinęs kad ir vos pastebimu šypsniu, neprataręs bent vieno žodžio... Geras žodis ar ne daugiau už bet kokią dovaną?“ Visa tai, kartojant t. Stanislovą, nieko nekainuoja. Bet tie jokių kaštų nereikalaujantys dalykai šiandien jau virtę deficitu. Tos paklausios, bet labai stokojamos „prekės“ trūkumo priežastis – žmonių susvetimėjimas. Jei kalbos apie šį mūsų amžiaus „fenomeną“ spėjo įgristi iki gyvo kaulo, vadinasi, problema nesprendžiama. Ar gali būti ji pilnutinai išspręsta? Abejoju – kasdien nesulaikomai judame dvasinio atšalimo kryptimi. Šį procesą spartina naujosios komunikacijos technologijos – kompiuteriai, išmanieji telefonai, todėl menksta poreikis bendrauti akis į akį. Neretai būname ne vieni su kitais, o vieni šalia kitų su ekranais. Tradicines šeimos vertybes keičia moderniosios šeimos samprata. Išmokome negirdėti ir nežiūrėti į akis, todėl sunkoka darosi vienas kitą suprasti, net nebejaučiame, kad izoliuojamės draugų būryje, šeimoje.

Gražina Gūnienė (pirmoji iš kairės), Nijolė Bagdonavičienė, Valė Vaičikauskienė, pasitelkusios siauruko piešinį, pristato Lauko gatvę. Nuotraukos iš asmeninio Aldonos Vasiliauskienės archyvo

Dvasiniai nuotoliai formuojasi ir dėl dabartinės laiko stokos. Visi skubinai lekia, rytojui neatidedamus darbus dirba, todėl net ir patys artimiausieji tarpusavyje bendrauja greituoju, stengdamiesi viską sutrumpinti ir supaprastinti. O ir materialėjimo bacila kuo palankiausią terpę turi plėtotis į aukštį ir į plotį, nes nė vienas nenorime pasirodyti neturtingesnis už kaimyną ar pažįstamą.

 Susvetimėjimą galima tapatinti su abejingumu, apatišku elgesiu, rūškanu veidu, tuščiagarbiškumu, egoizmu, žiūrėjimu vienas į kitą per tamsius akinius, atotrūkiu nuo dvasinių vertybių, nuo etnokultūros...

Prie parodos eksponatų. Iš kairės Edmundas Markuškis, Nijolė Greibuvienė ir Laimutė Markuškienė

Amortizacijos priemonės prieš susvetimėjimą

Mano pamąstymaispartaus visuomenės svetimėjimo ir amortizacijos priemonių šiam procesui švelninti įvairovės tema kilo labai netikėtomis aplinkybėmis – svečiuojantis Skapiškyje (Kupiškio rajonas) ir dalyvaujant dviejų dienų trukmės šv. Lauryno-diakono atlaiduose. Tame Lietuvos krašte lankiausi vos ne pirmą kartą, todėl plačiomis akimis stebėjau, kaip bendruomenės pirmininkės Romos Bugailiškienės – Kupiškio viešosios bibliotekos Skapiškio padalinio vyr . bibliotekininkės vadovaujami skapiškėnai gražiai išradingai telkiami / telkiasi prieš atotrūkį visuomenėje. Jos iniciatyva Skapiškyje gaivinama prieškario ir pirmųjų pokario metų tradicija, kurios esmė – vienyti miestelio gyventojus, kad šie atlaidų dieną po šv. Mišių neskubėtų skirstytis į namus, o drauge pabūtų kartu, vienas kitam išporintų savo džiaugsmus, tyliai pasiguostų bėdomis. Tad nuo 2012 m. „pradėti atgaivinti švietėjiški renginiai, papildantys šv. Lauryno atlaidų dvasinę dalį“ (šv. Lauryno atlaidų tradicijos atgaivinimui Skapiškyje nušviesti „Lietuvos aido“ redakcija skyrė net du 2013 08 17 d. laikraščio puslapius). Nuo 2013 m. – pasižmonėjimas pradedamas dar atlaidų išvakarėse teminiu renginiu miestelio bibliotekoje ar kultūros namuose. Tais, 2013, metais organizuota popietė „Poezijos valandėlė“, kur savo kūrybą skaitė vietinės poetės Aliūtė Elena Markevičiūtė, Aldona Raišienė, Laima Lapėnienė, kur raiškaus žodžio talentu apdovanota Virginija Lekavičienė deklamavo Janinos Meilutienės ir Danutės Mikėnienės eiles. Nepasiteiravau, ar tai buvo atsitiktinis sutapimas, ar sąmoningas veiksmas, kad šv. Lauryno atlaidų iškilmės pradėtos gaivinti ir plėtoti pirmiausia Skapiškio bibliotekoje. Mat, kankinys šv. Laurynas – anuomet (trečiasis mūsų eros amžius) buvo pirmasis iš 7 diakonų, patarnavusių Romos bažnyčiai, padėjusių Popiežiui liturgijoje. Kaip diakonas, jis prižiūrėjęs bažnyčios biblijas, maldaknyges, tvarkęs archyvus. Taigi, ėjęs bibliotekininko ir archyvaro pareigas. Todėl ir paskelbtas bibliotekininkų, bibliofilų ir knygų pardavėjų globėju.

Koncerto klausytojai. Iš kairės bendruomenės pirmininkė Roma Bugailiškienė, Šiaulių universiteto doc. dr. Irena Ramaneckienė, Janė Grigaitė, Ona Leknickienė, Genovaitė Bieliauskienė su dukra Jurate, Ilona Jasiūnienė ir Laimutė Jončienė

Dažnai net nepastebime, nežinome...

Tai R. Bugailiškienės žodžiai, įpinti į š. m. atlaidų intencija organizuoto renginio tikslo nusakymą.

Ko nematome? Kokios informacijos stokojame? Labai paprastų dalykų: kaip gražiai savo sodybą tvarko kitame gatvės gale gyvenantis kaimynas, kokius žavius meno kūrinius laisvalaikiu daro iš matymo pažįstamas gretimos gatvės čionykštis, kokias prasmingas foto parodas rengia žinoma mokytoja, kuo gyvena bendruomenės „emigrantai“, dirbantys Šiauliuose, Vilniuje ir pan.

Kodėl tų dalykų nepagauname akimis ir / ar ausimis? Todėl, kad apsiribojame vien savo kiemu, kad visą dėmesį nukreipiame tik į savo rūpesčius, kad nebeturime laiko giedrą rugpjūčio naktį akių pakelti į dangų ir pamatyti jį vagojančias krintančias žvaigždes, liaudyje vadintas šv. Lauryno ašaromis.

Kam matyti, žinoti? Į šį tarsi retorinį klausimą atsakė pati R. Bugailiškienė, pirmaisiais vakaro pristatymo žodžiais cituodama Antuaną de Sent-Egziuperi: „Net ir paprasčiausia kaimas, ir tas juk ne iš karto pasidaro savas. Jeigu mes dėl jo neatsisakysime viso pasaulio, jeigu mes nepamilsime jo tradicijų, jo papročių, jo vardų, tai mes niekad nepamatysime jame to, kuo jis kai kuriems iš mūsų yra tėvynė“.

Kaip pamatyti ir sužinoti? Iš renginio eigos buvo aišku, kad atsisakyti „viso pasaulio“ tikrai nereikia. Reikėjo tik išgirsti kvietimą dalyvauti organizuojamoje Skapiškio gatvių, šių dienų terminais kalbant, savireklamoje ir nusiteikti papasakoti / pademonstruoti, kuo ji, o ypač jos gyventojai originalūs.

Į bendruomenės pirmininkės kvietimą entuziastingai atsiliepė Dariaus ir Girėno (vietinių labiau žinoma kaip Kalvarininkų), Lauko, A. Merkio, Tujų, Rokiškio, Žilvyčių gatvių, Skapiškio kaimo, tiksliau sakant, Skapiškio geležinkelio stoties atstovės: Rasa Kaušakienė ir Valija Šap, mokytoja Nijolė Bagdonavičienė, Vilanda Meiluvienė, Liuda Baranauskienė ir jos dukra Gerda, Aldona Raišienė ir Nijolė Greibuvienė, subūrusios savo komandas. Svarbiausias bendruomenės pirmininkės idėjų palaikytojas – Kupiškio kultūros centro Skapiškio padalinio kultūrinės veiklos administratorius Valdas Bačanskas.

Šventėje Skapiškio pagrindinės mokyklos pedagogės. Iš dešinės: Audronė Liudvinavičienė, Regina Stanienė, direktorė Birutė Zaborskienė ir Nijolė Bagdonavičienė

Ar tikslas pasiektas? Su kaupu! Kaip rašyta „Kupiškėnų mintyse“ ( 2015 08 13), gatves atstovavusieji pavieniai žmonės ar jų komandos labai išradingai, kūrybiškai pristatė savo gyvenamąsias vietas, jų žmones, nuoširdžiai pasidžiaugė jų darbais. Būta ir nuotaikingo juoko ir švelnių replikų, ir gausių aplodismentų. Apie pažįstamus žmones išgirsta nežinomų, netikėtų dalykų. Gatvių atstovai vieni kitiems pateikė užduočių, kurių atliktyse susipynė istorinės ir geografinės žinios apie Skapiškį bei jo apylinkes, išryškėjo vaidybiniai gebėjimai, net poezija kurta ekspromtu, prisiminti jaunystės šokiai ir žaidimai, dainos. Antai renginiui susibūrusi Skapiškio geležinkelio stoties komanda (Vilniaus profesinio rengimo centro mokytojas Edmundas Markuškis, skapiškėnė mokytoja N. Greibuvienė, ) atliko Lietuvos estrados dainininkės D. Neimontaitės 1969 m. dainos „Juodas garvežys“ priedainį, pagal užsakymą kaitaliodami dainavimo nuotaiką – džiaugsmingai, romantiškai, gedulingai, agresyviai ir pan. Nuotaikos „argumentuotos“ ir gestais, ir mimika, ir kūno judesiais. Lyg iš anksto surepetavę būtų.

 Taigi, praturtėjo visi: vieni žiniomis, kiti sustiprėjusiu autoritetu, pakilusia pagarba ir savigarba, visi prisisėmė pilnas rieškučias smagios nuotaikos, be jokių abejonių, teigiamai veikusios sveikatą.

Šešios, o gal septynios ekspozicijos

Kaip rašoma „Kupiškėnų mintyse“, Kultūros namų salėje veikė penkios ekspozicijos ir dar viena fojė. Pastaroji – „Gyvenimas mokslui ir žmonėms“ – buvo paruošta dr. Aldonos Vasiliauskienės septyniasdešimtmečio proga. Peržiūrėjus apmąstytai išdėliotas nuotraukose telpančius Jubiliatės gyvenimo fragmentus, širdį apima dvigubas džiaugsmas: darsyk primenami Skapiškyje pokario metais augusios / priglaustos mergaitės dabartiniai moksliniai pasiekimai ir grožies pačiu Kupiškio viešosios bibliotekos informacijos ir kraštotyros skyriaus vyr. specialistės Jolantos Pipynienės širdingo darbo rezultatu.

Kodėl skaičiuoju ne šešias, o septynias ekspozicijas? Paroda vadinu ir tą gausų suneštinių vaišių stalą, paruoštą trečiajai renginio daliai. Gebėti akiai patraukliai pagaminti valgį, o tuo labiau šventinį, ne kiekvienai moteriai duota tokia Dievo malonė. Taigi, ant stalo puikavosi išskirtinių Skapiškio moterų išskirtiniai valgiai. Grožio ir skonio aspektu graduoti patiekalus pagal gatves – būtų bergždžios pastangos. Svarbiausia – ne tik per barzdą varvėjo, bet ir burnose visi iki persivalgymo visko turėjo. Vitos Vadoklytės iniciatyva Dariaus ir Girėno gatvės atstovai parengė „Atsargų sandėliuką“. Tai tokie stiklainiukai, mandrai apgobti skarytėmis. Užduotis ragautojui / valgytojui – išvardyti turinio komponentus, t. y. sudedamąsias dalis.

Edmundo tėtis Karolis Markuškis – iešmininkas su budėtoju Žilinsku (1959 m.). Iš asmeninio Edmundo Markuškio archyvo

Gal suneštinių vaišių stalas čia jau virtęs atgaivinta tradicija? Mat, Viduramžiais Europos kulinarai bei konditeriai, kaip ir kitų amatų meistrai, turėjo savo šventąjį užtarėją ir globėją. Tuo savo patronu paskelbė šv. Lauryną, kurio garbei jo mirties dieną – rugpjūčio 10-tą rengdavo vaišių stalą ir kviesdavo prie jo visus bendruomenės žmones. Antra vertus, rugpjūčio 10-tą dieną senovės lietuviai vadino paskutine metų Perkūno diena. Skaičiuota, kad nuo šios dienos perkūnas daugiau nebetrenkia, varlės užkimsta, paukščiai prityla, pats darbymetis visiems gyviams, besirūpinantiems maistu žiemai. Taigi, šv. Laurynas – rudens pranašas.

Justinas Marcinkevičius „Dienoraštyje be datų“ rankas pavadina iškalbingiausia ir daugiareikšme žmogaus kūno dalimi: „Niekas tiek nepasako apie žmogų, kiek rankos. Dailininkai tvirtina, kad rankos – tai antras žmogaus veidas. Ir poetai mėgsta apdainuoti rankas“. Šią mintį reiktų pratęsti fraze – ir fotografų dėmesio centre jau atsidūrę rankos. Tai Skapiškio pagrindinės mokyklos mokytojos N. Greibuvienės nuotraukų ekspoziciją „Rankos“. Pažintinės peržiūros nepakanka – reikia pastovėti ilgai, kad suvoktum kiekvienoje nuotraukoje perteikiamą metaforą, kad vaizduotėje regėtum šio užfiksuoto momento realistinį, psichologinį ir poetinį tęsinį. Nuotraukų ekspozicija slepia nemažai užkoduotų galių dvasingumui puoselėti.

Jeigu mokytojos Nijolės „Rankų“ ciklas verčia susikaupti ir filosofiškai mąstyti, tai visai kitokie išgyvenimai apima žvelgiant į tautodailininkės Birutės Bulovienės rankdarbius. Ji mezga, neria vąšeliu, siuvinėja kryželiu. Vienas parodos eksponatas gražesnis už kitą, bet savo dailybe, atlikimo kruopštumu vienas su kitu nekonkuruoja. Tarpusavy varžosi tik mezginių, nėrinių spalvos, traukdamos į save lankytojo / stebėtojo akį. „Ir Prezidentė apsidžiaugtų gavusi tokį puikų šalikėlio ir pirštinaičių komplektą“, – pagalvojau apžiūrinėdama B. Bulvienės rankų darbo dyvų dyvus, išdėliotus ant stalo, nė nesusiprotėdama, kad čia dar ne viskas, kad akis reikia pakelti į viršų. Vėliau pamačiau ir ant sienos iškabintus tautodailininkės siuvinėtus spalvotus paveikslus religine ir gamtos temomis. Taigi, Birutė kuria grožio ir džiaugsmo vienovę šalia jos esantiesiems. Pasak V. Hugo, kitam teikiamas džiaugsmas žavus tuo, kad jis ne tik neblėsta kaip koks atspindys, bet grįžta jo kūrėjui dar ryškesnis.

Džiugius vidinius išgyvenimus žadino ir eksponuoti medžio, akmens, metalo karaliaus Antano Mikėno darbai. Juk medžio dirbinys byloja, kad skaptuotojui medis kvepėte kvepėjo, o kalto ar kaltuko garsai skambėjo lyg muzika. Lygiai taip pat ir akmens charakteris menininko perprastas: akmuo nelengvai pasiduoda „raikomas“, „skutamas“ – būtina pažinti prigimtį, nes ne visi jie tinkami darbui dėl savo struktūros. Metalai irgi nevienodi paviršiaus faktūrinėmis galimybėmis bei spalvomis. Žinia, kiekvieno meno kūrinio, t. y. objekto, suvokimo procese dalyvauja du subjektai – autorius ir vartotojas / stebėtojas. Vadinasi, pastarasis, kad objektyviai vertintų pirmąjį, turi domėtis medžio, metalo ar akmens pavertimo meno kūriniu pagrindais. Toks suvokimas turtina kiekvieną asmenį, suartina, žadina pagarbą ir savigarbą.

Dar vieną ekspoziciją sudarė „Ku kū“ (režisierė V. Vadoklytė) gauti „Šimtakojo“ apdovanojimai, tapus vaikų ir jaunimo teatrų apžiūrų laureatais 2003, 2009, 2011, 2013, 2015 metais bei režisierei įteikti 7 diplomai „Tegyvuoja teatras“. Atskiro dėmesio susilaukė vaikų piešinių paroda, kurios visi dalyviai buvo apdovanoti pamokų tvarkaraščiais ateinantiems mokslo metams.

Tikrąją atlaidų dieną

Kaip ir pridera tokiais atvejais, miestelio bendruomenė pirmiausia susitelkė šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje. Šv. Mišias aukojo klebonas kun. Saulius Pranskūnas.

Po šv. Mišių parapijiečiai neskubėjo skirstytis. Šventoriaus išorinėje pusėje buvo sustatyti suolai, kad žmonės patogiai galėtų klausytis Kupiškio kapelos „Nostalgija“ (vadovas Rimantas Adomauskas) koncerto. Įsidėmėtina tai, kad šios dovanos adresantas – ūkininkas Jonas Pakalnis, kurį pavadinčiau tikru altruistu. Pačias gražiausias mintis sužadino nesavanaudiškas J. Pakalnio rūpinimasis kitų šventine nuotaika, savanoriškas dalies savo pajamų aukojimas žmonių džiaugsmui sužadinti. Šis altruistinis elgesys – tai ūkininko aukštos dvasinės kultūros rodiklis. Kadangi altruizmas įtvirtina žmoniškumą, užtikrina žmonių santykių harmoniją, suteikia laimės, tai tuo gražiu koncertu tam tikra prasme prisidėta prie svetimėjimo apraiškų bendruomenėje amortizacijos.

Bendri reikalai ir nauda

Niekas taip nesutelkia visuomenės, kaip kolektyvinis visiems svarbių dalykų sprendimas. Vienas jų – rūpestis miestelio bendrojo autoriteto puoselėjimu rajone ir už jo ribų, gal net ir už Respublikos sienų. Jis pasiekiamas aktyviu pasiaukojamu darbu ir pripažįstamas tik sukaupus ypatingų teigiamybių / privalumų. Mano žiniomis, Skapiškis pastarųjų dalykų tikrai nestokoja. Vienas jų – iš Utenos krašto (Madagaskaro vienkiemio) kilusio arkivyskupo Mečislovo Reinio vardo garsinimas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Lietuvos periferijoje, galima sakyti, jau susiformavę 4 centrai (Utena, Daugailiai, Skapiškis ir Antalieptė), kuriuose plačiai skleidžiamos žinios apie minėtą Dievo tarną. Skapiškyje dr. Aldonos Vasiliauskienės iniciatyva M. Reiniui pastatytas pirmasis Lietuvoje koplytstulpis, tampantis lietuvių ir ukrainiečių mokslinių bei kultūrinių ryšių plėtotės grandimi. Tokią pat funkciją atlieka ir turtinga ukrainistikos tema ekspozicija, įrengta Aldonos sodyboje, į kurią užsuka piligrimai iš Rusijos, Ukrainos ir kitų vietovių. Per šv. Lauryno atlaidus dr. A. Vasiliauskienė dalijosi mintimis, kaip toliau garsinti arkivyskupo M. Reinio vardą, žinoma, ir patį Skapiškį. Ji bendruomenei siūlė gatvę, vedančią prie Dievo tarno koplytstulpio, pavadinti Mečislovo Reinio alėja. Lietuvoje tuo vardu yra dvi (Antalieptėje ir Kaune) gatvės, bet alėjos nėra. Tai būtų gražus takas, abipus apsodintas medžiais, kurių jau dabar esama.

Kitas svarbus rūpestis – jaunosios kartos ugdymas. Dr. A. Vasiliauskienės monografijos apie t. Vasilijaus Zinko studiją „Sesuo Rafaila“ pristatymą Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje ir Šiaulių universitete Skapiškio pagrindinės mokyklos mokiniai vaidino atskirus minėto kūrinio fragmentus. Iš renginius stebėjusiųjų atminties iki šiol neblėsta mokinių susikaupimas, atsakomybė, pastangos... Jų veidai tiesiog spindėjo dvasingumu, kuris tikrai nelengvai pasiekiamas ugdymo procese. Tai bendras visų pedagogų ir mokyklos direktorės Birutės Zaborskienės sutartinės veiklos rezultatas.

Vadinasi, visų pastangomis kuriamas Skapiškio autoritetas puoselėja susitelkimo atmosferą, palankius tarpusavio santykius, be kurių neįmanoma tolimesnė bendra veikla.

Sakytinės istorijos

Taip pavadinčiau A. Raišienės ir E. Markuškio prisiminimus:

Čia mano žilvičiai.Poetė A. E. Raišienė, Žilvyčių gatvės gyventoja, maždaug per 75-erius metus susikaupusius įspūdžius pradėjo savo kūrybos posmu: Čia mano gimtinė. / Čia mano namai. / Čia mano žilvyčiai, / Čia mano klevai. / Ir snaigė ant delno, / Ir ryto rasa... / Čia mano gimtinė – / Čionai aš sava. Skapiškio miestelio seniausios gatvės gyventoja, kaip matyti iš eilėraščio, vietinė iki gyvo kaulo: čia gimė, augo, iki šiol tebegyvena, todėl viską gerai žino, viską mena:

* Kodėl gatvė taip vadinama? Kiekviename kieme augo, auga ir augs liaudies dainose apdainuotas žilvytis. Atsimenu, kaip ant nupjautų storų kelmų žaisdavome vaikystėje. Vokiečių okupacijos metais ši gatvė buvo pavadinta Respublikos vardu, bet vėliau gatvei sugrąžintas senasis vardas.

* Tarpukariu gatve buvo važiuojama tik arkliais ir dviračiu, žinoma, jei kas turėjo tokią retenybę. Gatvė buvo lygi, sausa. Kai kurie gyventojai palei savo sodybų teritoriją buvo pasikloję medinius šaligatvius, bet jie supuvo ir susmego į žemę. Pradėjus važinėti mašinomis ir traktoriais, gatvėje atsivėrė didžiulės duobės. Po lietaus tekdavo vaikus nešte pernešti į kitą gatvės pusę.

* Gyvena 13 šeimų, net 4 iš jų turi internetą. Gražios sodybos, bet nėra žmonių. Jaunimas išsivažinėjo.

* Žilvičių gatvę kirto siaurukas geležinkelis Skapiškis–Suvainiškis–Nereta (Latvijos respublika). Siauruką 1915 m. nutiesė vokiečių okupantai, kad galėtų Lietuvos turtą vežti į Skapiškio geležinkelio stotį, o tada – į Vokietiją. 1961 m. siaurukas uždarytas, išardytas, jo vietoje nutiesta Lauko gatvė.

* Prieš Antrąjį pasaulinį karą Skapiškyje gyveno gal 28 žydų šeimos. Žilvyčių gatvės gale yra žydų kapinės. Teko matyti, kaip buvo vežami ir laidojami jų mirusieji. Kapinės buvo aptvertos geležine tvora, cemento stulpais, o palei gatvę – mūrinė tvora, Pokario metais geležiniai strypai buvo nupjauti, liko tik mūrinė siena. Atkūrus nepriklausomybę, pakelti antkapiniai akmenys, iškirsti nereikalingi medžiai, pastatytas granitinis paminklas. Kapines kartkartėmis lanko užsienyje gyvenantys mirusiųjų palikuonys.

* Liūdniausias gatvės istorijos tarpsnis – 1944 m. liepa. Skapiškyje karo mūšiai buvo aršūs. Šioje gatvėje liko nesudegę tik 2 namai: mano tėvelių ir kitoje gatvės pusėje kaimynų, kuris dabar „tituluojamas“ seniausiu gatvės namu. Dar vienas toliau esantis namas buvo smarkiai apgriautas. Man teko matyti degančius savo gatvės namus – mūsų šeima buvo pasitraukusi vos 1 km nuo miestelio. Man tada buvo 10 metų – viską menu: buvo labai karšta vasara, griausmingi bombardavimai ir šaudymai, juodų dūmų tvaikas, siaubo apimti gyvuliai, žuvusių karių lavonai... Be galo baisu net ir dabar prisiminus.

* Prisimenu, kaip tėvai savo mažame namelyje priglaudė net dvi kaimynų šeimas, likusias be pastogės ir duonos kąsnio. Vietos ir duonos užteko visiems.

Juzefa Markuškytė Šimiškių kaimo (Ramioji 8) darželyje. Toliau matosi stoties pastatas. (Vytauto Didžiojo metai). Iš asmeninio Edmundo Markuškio archyvo

Nuo kryželio kryžkelėje. Edmundas, jau 52 m. gyvenantis Vilniuje, save vadina skapiškėnu ir Ramosios g. 8 numeriu pažymėtos sodybos, kuriai jau 90 metų, neapleido, nes ji senelio Jackaus Markuškio pradėta kurti per žemės reformą praėjusio amžiaus III dešimtmetyje, kai iš Šimiškių kaimo „ūlyčios“ reikėjo išsikelti į vienkiemius. Pavadinimas – Šimiškiai – išliko, tik apėmė didesnę teritoriją. Kaimas išskirtinis – suaugusieji labai rūpinosi vaikų mokslinimu, samdė jiems daraktorius 1916 m. vaikų tėvai nupirko iš vokiečių baraką ir įsteigė mokyklą. Valdinė mokykla, įkurta 1920 m., veikė iki 1972 m. Edmundas tąvakar pasakojo:

 „ Šimiškių kaimas prasideda nuo kryželio, kuris tebestovi kryžkelėje. Viena vieškelio atšaka suko į geležinkelio stotį, o pats vieškelis vingiavo per Misiukiškio pervažą link Kupiškio. Nuo kryželio į kairę ėjo kelias per senąjį kaimą link Slabodos. Pakelėje ir dabar išlikę senosios Greibų, Likų ir Spaičių sodybos, už jų, pasukus keliu į dešinę, rasime čia gyvenusių Danilevičių sodybą. Šioje vietoje ir prasideda Ramioji – pirmoji Skapiškio geležinkelio stoties gatvelė, pradėjusi kurtis prieš 65 m. Toliau iš kairės pusės J. Markuškio sodyba ir laukai iki pat stoties. Tuose laukuose geležinkeliečiai ir statėsi namus.

Pamažu Skapiškio geležinkelio stotis tapo mazgine visam Šiaurės Lietuvos regionui iki Suvainiškio. Geležinkeliuku ir plačiuoju geležinkeliu kasdien kursuodavo 52 traukiniai: buvo vežami kroviniai ir keleiviai, ir žmonės – į Sibirą, vėliau net ir mokinukai į Skapiškio vidurinę mokyklą. Žmonės šaipydavosi, kad geležinkeliuku riedantįtraukinuką reikią į kalną pastumti ir dviračiu buvę galima jį aplenkti. Net anekdotas išlikęs: prekinis traukinukas puškuodamas pasiveja keliu einančią močiutę. Mašinistas kviečia: „Sėsk, močiute, pavėžėsiu!“ „Kad ačiū, vaikeliuk, labai skubu!“ – atsiliepusi ši.

Nuo 1949 m. susiformavo Skapiškio geležinkelio stoties gyvenvietė su dviem pagrindinėmis gatvėmis – dabar Ramioji ir Stoties. Visai neseniai kalbininkai ėmė aiškinti: žmogus gali gimti, gyventi ir mirti kaime, mieste, viensėdyje, bet ne geležinkelio stotyje kaip koks benamis. Siūlyta gyventojams (jų apie 100) patiems nuspręsti, kaip pervadinti vietovę. Grąžinti Šimiškių kaimo pavadinimą niekas nepanoro: Geležinkelio stotyje užaugusi naujoji gyventojų karta mano, kad nieko bendra su tuo kaimu jau neturi. „Prie senojo pavadinimo jie pripratę kaip ir prie lietuviškų pinigų, Kaip gaila prarasti litą, taip gaila ir senojo pavadinimo“, – rašyta „Panevėžio ryte“. Šalia Skapiškio mietelio atsirado Skapiškio kaimas.“

Iš cituotų tezių ir prisiminimų santraukos jaučiama meilė ir pagarba savo kaimui bei jo istorinei praeičiai. Ši individuali pasakotojų dvasinė nuostata savaime inspiravo klausimus: „ Ar aš taip galėčiau pakalbėti viešai apie savo šaknų žemę? Ir teigiamas, ir neigiamas atsakymas – abu vienodai veikia susvetimėjimo nenaudai. Jei negalėsiu, tai pasidomėsiu, pasiklausinėsiu, pabendrausiu su kitais. Jei galiu, tai porinsiu pasididžiuodamas.

Epilogas

„Ar galima pasvert žmogaus gerumą, / Nuoširdų darbą, šilumą širdies?“ – retoriškai klausė poetas Alfonsas Maldonis. Tokiam reikalui neturime nei specialių svarstyklių, nei metrų, nei termometrų. Tačiau ir be matavimo prietaisų šv. Lauryno atlaidų proga surengto bendro pasisėdėjimo Kultūros namuose metu skapiškėnai ir jų svečiai patyrė nesumeluoto dėmesio, gerumo, meilės ir pagarbos.

 

Atgal