VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Asmenybės

09 25. Gustainis renkasi spragilą

Vytautas Voveris

Pats svarbiausias laikraštis nepriklausomoje Lietuvoje, be jokios abejonės, buvo „Lietuvos aidas“, leistas du, o nuo 1939 m. tris kartus per dieną – rytinė laida pasirodydavo 6 valandą ryto, dieninė – 13-14, vakarinė laida – 19 valandą, 14-16 puslapių, 90 tūkstančių egzempliorių tiražu. Redakcija labai nedidelė – redaktorius, skyrių redaktoriai, sekretoriatas, fotografas, kalbos redaktorius ir keli etatiniai reporteriai. Reporteriais dirbo studentai arba šiaip vaikinai, svajojantys apie žurnalistiką, algų jiems nemokėjo, tik honorarus. Darbštesni uždirbdavo visai neblogai.

Redaktorius beveik kiekvieną savaitę susitikdavo su prezidentu Antanu Smetona ir kalbėdavosi valandą ar pusantros. Patekti pas prezidentą buvo labai paprasta, tereikėdavo paskambinti adjutantui ir susitarti dėl laiko. Smetona, pats gabus žurnalistas ir geras stilistas, ne tik atkreipdavo redaktoriaus dėmesį į vieną ar kitą Lietuvai svarbią problemą, pasiūlydavo temą, bet ir daug dėmesio skirdavo kalbos kultūrai, stiliui, žurnalistikos profesiniams reikalams. Spaudos atstovo Smetonai nereikėjo, straipsnius ir kalbas rašydavo pats.

Nuo 1928 m. „Lietuvos aido“ redaktoriumi ketverius metus dirbo Valentinas Gustainis, galiausiai susipykęs su ministru pirmininku Juozu Tūbeliu ir iš redaktoriaus pareigų turėjęs pasitraukti. Vėliau jis dirbo „Lietuvos aido“ korespondentu Varšuvoje, Eltos korespondentu Paryžiuje, prieš pat 1940 m. rusų okupaciją – Eltos direktoriumi.

Gustainis spaudoje pradėjo bendradarbiauti dar būdamas paaugliu Pirmojo pasaulinio karo metais. Nepriklausomybės kare tarnavo 1-ajame artilerijos pulke savanoriu. Apgynus nepriklausomybę studijavo teisę ir filosofiją Heidelbergo universitete, Sorbonoje, baigė Kauno universitetą, vienas iš tautinės krypties studentų neolituanų korporacijos įkūrėjų. Parašė knygas „Lenkai ir Lenkija“, „Prancūzija“, „Lietuva: pirmasis dvidešimtmetis“. Kai rusai užgrobė Lietuvą, su šeima apsigyveno brolio sodyboje Žemojoje Panemunėje, Lekėčių valsčiuje.

Čia siautėjo komunistai Jančaičiai. Ypač bjaurus pasirodė Alfonsas Jančaitis iš Žečkalnių, 1919 m. pašauktas į Lietuvos kariuomenę, iš kurios perbėgo pas rusus, bet vėliau lyg niekur nieko parsirado namo ir ėmėsi „revoliucinės“ veiklos, nes kitokiu būdu užsidirbti jis nemokėjo, o „revoliucionieriams“ TSRS mokėjo, ir neblogai, dirbti visai nereikėjo. 1940 m. Jančaitį paskyrė valsčiaus partorgu; jis vienas aktyviausių trėmimų į Sibirą iš Šakių apskrities veikėjų. Karo pradžioje Jančaičiai spruko į Rusiją. Alfonsas atsidūrė 16-ojoje lietuvių divizijoje ir dingo be žinios prie Aleksejevkos, gal žuvo, o gal išsigandęs pabėgo, nes bėgioti jis turėjo patirties. Sesutė Tatjana (koks vardas!) nebuvo tokia kvaila ir į frontą nesiveržė, o po karo tapo partine funkcioniere, net Lietuvos TSR socialinio aprūpinimo „ministre“. „Tiesos“ redaktorius Genrikas Zimanas, lyg koks šiandieninis „europietis“, manėsi galįs mokyti, kaip lietuviai turi kalbėti ir rašyti; Jančaitytės pareigas „Tiesoje“ jis rašė taip: „Šakių apskrities komiteto pirmasis sekretorius draugas Tatjana Jančaitytė“.

Iš Rusijos į Lietuvą dardėjo tušti ešelonai, papuošti šūkiais „Duona badaujančiai Lietuvai“; atgal jie slinko lėtai, jau be jokių šūkių, bet prikrauti lietuviškų grūdų, mėsos, sviesto, kitokių prekių ir lietuviai labai greitai pajuto, kas atsitinka, kai tavo šalyje pradeda šeimininkauti svetimšaliai.

Nespėjo Gustainiai atiduoti bolševikams duoklės, kai Jančaitis vėl prisistatė – „liaudies priešai“ dar turi grūdų, reikia ir tuos atimti. Nėra maišų? Ne bėda, Jančaitis surinko visas Gustainių pagalves, plunksnas išbėrė  lauk – štai ir maišai. Uolusis partorgas karo išvakarėse ir rusų kareivius atvedė į sodybą vežti Gustainių į Sibirą.

- Daugiau jūs Lietuvos jau nebepamatysit, che, che... - patenkintas kikeno, ir pasiliko sodyboje, nes čia tiek daug visokių gėrybių, reikia į namučius parsigabenti, kol kiti „aktyvistai“ neišgrobstė.

Tremtinius išvežė į Altajaus kraštą, vėliau Gustainį uždarė į kalėjimą. Tik 1956 m. grįžo į tėvynę, tačiau Lietuvos komunistai neleido apsigyventi nei Vilniuje, nei Kaune, todėl teko prisiglausti Griškabūdyje. Gerai mokėdamas kelias užsienio kalbas, Gustainis duonos kąsnį užsidirbdavo versdamas vokiečių, prancūzų autorių kūrinius. Parašė atsiminimų knygas „Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus“, „Be kaltės“, filosofinę studiją „Idėjų autonomija ir determinizmas“, pluoštą mokslinių straipsnių.

Šiandien Valentinas Gustainis jau visiškai užmirštas, o be reikalo, tai buvo žymus žurnalistas, kultūrininkas ir filosofas. Komunistams buvo nepriimtinos Gustainio antifašistinės ir antikomunistinės pažiūros, bet jos nepriimtinos ir šiandieniniams mūsų „europiečiams“, jo tekstuose nerandantiems angliškų citatų. Koks šiandieninis savimi patenkintas politologas sutiks su Gustainiu, teigusiu, kad politologija nėra mokslas, nes nėra tokio mokslo objekto, politika - tai propaganda, mitai, tuščios frazės, atskirų mokslų (istorijos, ekonomikos, teisės, net geografijos ir filologijos) kratinys.

1919 m. pradžioje Gustainis išėjo ginti Lietuvos, bet vėliau savanoris kūrėjas nuo kariuomenės nutolo, mokėsi, dirbo, tačiau tapus „Lietuvos aido“ redaktoriumi, tekdavo skirti nemažai dėmesio ir valstybės gynybos, kariuomenės reikalams. Kartą keli karininkai įkalbėjo redaktorių, kad reikia pakritikuoti brg. gen. Vladą Nagevičių (vėliau susilietuvinusį pavardę į Nagių), plačiašakę asmenybę, vadovavusį ne tik kariuomenės sanitarijos tarnybai, bet ir karo muziejui, tyrinėjusį piliakalnius, apskritai daug jėgų atidavusį archeologijai. Per tuos visus darbus dažnai nukentėdavo tiesioginės pareigos. Gustainis sutiko ir „Lietuvos aide“ dirbęs rašytojas Augustinas Gricius parašė šmaikštų feljetoną. Nagevičiaus pavardė nebuvo paminėta, bet visi suprato, kad čia būtent apie jį.

Ir štai vieną gražią dieną redaktoriaus kabinete pasirodė du paradinėmis uniformomis vilkintys, baltomis pirštinėmis mūvintys pulkininkai, oficialiai pranešę, kad generolas yra įsižeidęs ir šaukia Gustainį į dvikovą, bet sutinka, kad redaktorius, kaip civilis,  galįs pasirinkti, kokiais ginklais kautis. Gustainis šyptelėjo: kokios dvikovos šiais laikais, bet gerai žinojo, kad Nagevičius ypač brangino karininko garbę, iš jo galima visko tikėtis. Antai 1919 m. Nagevičius nutvėrė gatvėje vieną artilerijos leitenantą ir atitempė į komendantūrą, nes jis Nagevičiui pagarbos neatidavęs. Komendantūros karininkas Jurgis Bobelis siūlė susitaikyti, tegul leitenantas atsiprašo ir eina savo keliais, bet ltn. Jonas Laužonis užsispyrė:

- Aš gydytojams pagarbos iš principo neatiduodu, nes jų nelaikau karininkais.

Karininko etika Nagevičiui buvo šventas dalykas ir Gustainis sutiko:

- Ką bepaveiksi, teks kautis. Aš dėkingas generolui, kad leidžia pasirinkti

 ginklą. Generolas, kaip senas karys, gal rinktųsi pistoletą ar kardą, aš, nors ir esu savanoris kūrėjas, ginklus seniai užmiršau, todėl, kaip kaimietis, renkuosi man žinomą ir įprastą padargą – spragilą. Siūlau generolui muštis spragilais.

Pulkininkai mandagiai atsisveikino ir išėjo, o generolas Nagevičius, sužinojęs apie pasiriktą „ginklą“, suprato, kad Gustainis ne šiaip suvalkietis, bet velnių priėdęs suvalkietis, jo nepagąsdinsi. Taip kalbėjo Kauno kavinėse. Savo atsiminimuose Gustainis rašė kitaip, kas dabar suras tikrą teisybę?

Tikra tik tai, kad generolui Nagevičiui ir į galvą neatėjo kreiptis į teismą ir reikalauti pinigų už „moralinę žalą“. Pinigai yra vienas dalykas, garbė, moralė – visai kas kita. Buvo tikri inteligentai, tuo ir skyrėsi nuo šiandieninių lupikautojų, savo „garbę“ vertinančių tik pinigais.

Atgal