VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Asmenybės

11 03. Jurgis Dovydaitis ir paskutinė jotvingė

Danutė Valentukevičienė

Minint etnografinių regionų metus puiki proga prisiminti tas asmenybes, kurios lietuvių kultūrą praturtino istoriniais, etnografiniais ar dialektologiniais duomenimis. Viena ryškiausių tokių asmenybių – legendinis XX a. tautosakininkas ir kraštotyrininkas Jurgis Dovydaitis, surinkęs apie 140 000 liaudies kūrybos vienetų, sudaręs daugelį plačiai žinomų tautosakos rinkinių. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui perduotas didelis turtas: 1 243 magnetofoninės garso juostos, 45 stambūs tautosakos rinkiniai, 350 sąsiuvinių tekstų, per 1000 fotografijos juostų.Surinktų tautosakos kūrinių kiekiu, Leonardo Saukos teigimu, J.Dovydaitis ryškus visoje Europoje.

Pranė Grigaitė Ašašninkuose

Žinomas tautosakininkas dirbo ir kalbotyros srityje. „Didžiajam lietuvių kalbos žodynui“ užrašė apie 20 000 žodžių, parengė senosios Kabelių ir Ašašninkų tarmės rinkinį „Paskutinė jotvingė“, paskelbė keletą straipsnių.

1952 m. J. Dovydaitis lankėsi Pietų Lietuvoje, taip pat ir piečiausiame Lietuvos pakraštyje – Kabelių parapijoje, kur rinko tautosaką ir tarmių duomenis. Jis vienas pirmųjų yra pastebėjęs minkštųjų priebalsių t, d irk, g įvairavimą pietų aukštaičių šnektose, pavyzdžiui, gaidys > gaigys, dėdė > gėgė, bitė > bikė, teta > keta ir t. t.; prieš panašius balsius g, k > d, t, pavyzdžiui, rugiai > rudiai, kirvis > tirvis. J. Dovydaitis buvo įsitikinęs, kad atrado išnykusią jotvingių tarmę, apie kurią daug pasakojo savo bendradarbiui Z. Zinkevičiui ir kitiems kalbininkams, rašė savo laiškuose bičiuliams. Į jotvingių kalbos reliktų išsaugojimą tarmėje kalbininkai žiūrėjo skeptiškai. Dėl šio nepripažinimo J. Dovydaitis jautė didelę nuoskaudą.

Dalį surinktos medžiagos tautosakininkas yra pateikęs lenkų kalbininkui J. Otrębskiui, rašiusiam lietuvių kalbos gramatiką. Kokiu būdu J. Dovydaičio surinkta medžiaga patekdavo lenkų kalbininkui, nėra žinoma. A. Pupkio nuomone, galbūt buvo susisiekiama per J. Balčikonį, su kuriuo J. Otrębskis susirašinėjo dar nuo prieškario metų.

J. Balčikonis, vasarodamas pas kunigą Nikodemą Pakalką, kalbininko Kazio Pakalkos dėdę, Marcinkonyse, domėjosi dzūkų tautosaka, buitimi ir Marcinkonių šnekta. Apie Kabelių ir Ašašninkų šnektą J. Balčikonis galėjo išgirsti ne tik iš J. Dovydaičio, bet ir iš savo bičiulio kunigo, kuriam dažnai tekdavo lankytis Kabelių parapijoje. Taigi visiškai įmanoma, kad J. Balčikonis galbūt ne tik tarpininkaudavo, o gal net ir skatino J. Dovydaičio ir J. Otrębskio bendradarbiavimą.

J. Dovydaitis, Kabelių apylinkėse rinkdamas tautosaką, susipažino su liaudies dainų pateikėja Prane Grigaite, gyvenančia Ašašninkuose. Tautosakininko ir pateikėjos bendravimas išaugo į ilgametę gražią draugystę. Dėl savitos Ašašninkų šnektos, kuriai būdingas minkštųjų priebalsių t, d ir k, g įvairavimas, priebalsių s, z ir š, ž painiojimas, ir, svarbiausia, dėl savito gyvenimo būdo P. Grigaitę garsusis tautosakininkas vadino jotvinge.

Pranė Grigaitė gimė 1888 m. Ašašninkų kaime. Tėvas – Aleksandras Grigas, mama – Agota Grigienė (Sidziniauskaitė), daraktorės ir knygnešės, liaudies dainininkės Kotrynos Sidziniauskaitės sesuo. Pranė, vietinių kaimo gyventojų vadinama Pranuke, buvo mažaraštė, savarankiškai išmokusi skaityti ir rašyti. Jaunystėje tarnavo pas turtingesnius ūkininkus ir girininkus. Vėliau P. Grigaitė apsigyveno savo brolio šeimoje.

Netekėjusios moters pagalba ypač pravertė gausiai ir bėdų prispaustai šeimai: brolienė sunkiai sirgo ir beveik dešimtmetį buvo įkalinta gipso lovoje, vėliau mirė brolis, našlaičiais liko keturi vaikai, šeimoje glaudėsi į Sibirą išvežtų giminaičių paliktos dvi dukterys . Reikėjo rūpintis ne tik broliene ir šešiais vaikais, nemažu ūkiu, bet ir į Sibirą išvežtais giminaičiais.

Elena Trainavičienė (Valentukevičiūtė) prisimena, kad Pranukė jos ištremtą šeimą gelbėjo iš bado siųsdama siuntinius. Kartu su vaikais moteris džiovino riekelėmis pjaustytas bulves, lankė gimines ir kaimynus prašydama prisidėti kas kuo gali. P. Grigaitė „savį nežūrėjo: jy išaina bažnyčion ryto, paraina vakari, kiek užvalgo. Jy nesiskūndė, kad sunku, kad jy nevalgius, kad jai šalta.“ Gailėdamasi kitų Pranukė skriaudė save. „Nei jy patalo turėjo kap žmogus. Jy an gryno suolo pasmetė kokį švarkų ar megzcinį nusvilko. Ir an suolo miegojo, kad cik mumiem būt gerai, kad mes turėtūm. Mes neturėjom nieko, viskas buvo paimta, mes likom kap stovim, vienais marškiniais,“ – pasakojo Elena Trainavičienė.

Pranės Grigaitės naivumas ir gailestingumas kaimo žmonėms kėlė šypseną. Dar ir šiandien pasakojama, kaip vienas vyras važiuodamas arkliu sutiko Pranukę su nešuliu ir ją pavėžino. Moteris visą kelią prasėdėjo ratuose nenusiimdama naštos, kad tik arkleliui būtų lengviau...

Užrašas ant bendros Jurgio Dovydaičio ir Michalinos Karlonienės nuotraukos

P. Grigaitė daug dirbo: žiemomis verpė, mezgė, audė, o nuo pavasario iki vėlyvo rudens plušo laukuose. Marytė Krasauskienė (Grigaitė), Pranukės dukterėčia, su siaubu prisimena, kaip vasarą su teta pelkėse pjautuvais pjaudavo žolę: „Kupstai aukščiausi. Žolės. O prie tų kupstų vanduo iki kaklo. Vaikštai vandeny iki kaklo šlapias. Jinai pjauna žoles, o aš nešioju. Pasidedu paklodę, sukraunu ir išnešioju. Tiek matėm gyvačių, kad aš niekada gyvenime tiek nebuvau mačius: tarp kupstų guli, jom sausa, šildosi. Gyvatės pjaunasi tarp savęs su žalčiais. Gal jos dėl vietos? Tiesiog kamuoliais – baisu! Jau aš išnešu tas kelias paklodes, sakau, bėkim iš šito raisto. Jinai pripjovė, padėjo, aš ateinu – jau ant to šieno guli susivyniojęs žaltys ar gyvatė.“ Pranukė kartu su vaikais basi braidydavo po raistus, pjautuvais pjaudavo žolę ir ruošdavo šieną gyvuliams – keturioms karvėms ir arkliui.

Sunkias dienas P. Grigaitė dainomis lengvino. Rašytojai Emilijai Liegutei (Šiaurės Atėnai, 2002-12-14, Nr. 632) moteris prisipažino, kad daina – paveldėtas dalykas: tėvas „giesminykas geras buvo. Ir mano motulė Agota gražai giedoj, cik vis gynės: „Man ne giesmės rūpi, kad cik kryžių an kaktos išlaikytau“. Vienuolika burnų buvo. Trys brolaliai ir aštuonios sasulės.<...> O giedoc tai mes visi mylėjom, visas sodzus giedojo. Aidamos iš bažnyčios sustojam pas klevų an šventoriaus ir jau giedam. Pas beržų sustojam – giedam. Kožno medzo giesmį išgiedam kol parainam“.

Marytė Krasauskienė pasakojo, kad jos teta labai mėgo dainuoti apie rūtas. „Jinai labai gerbė rūtas. Jau jos nesimėtys – kur matyta, juk rūta – lietuviška gėlė, nacionalinė gėlė. Jei teta eina keliu ir randa kur numestą rūtą, būtinai pasilenks ir pakels.“

Su sunkų vargelį brendančia P. Grigaite Jurgis Dovydaitis susipažino apie 1952–1954 m. rinkdamas tautosaką Kabelių parapijoje. Pas Pranukę tautosakininkas lankydavosi dažnai, viešėdavo savaitėmis. Žiemą arba pavasarį šeima dar toleruodavo J. Dovydaičio viešnagę, bet pykdavo vaikai, nes jiems tautosakininkas neleisdavo nei sušukti, nei subruzdėti – reikalavo visiškos ramybės. Vaikai J. Dovydaičio bijojo, bet gerbė. Vasarą dainų užrašinėtojo nelaukė vaikai. Elena Trainavičienė prisimena: „Kap atvažuoja vasarų, tai mes, būdavo, labai pykstam. Mumiem raikia miškan aic, mumiem raikia užsidyrbc. O jisai rašo, pasisodzina tetų – ir dainuok! Vasaros dzienos mum brangios buvo. Niekas neėmė pensijos, kiek parsineši iš miško, parduodzi, ir visas tavo pragyvenimas. Mes pykom, kad jy neina miškan ir mūs nelaidza. Prirankam vuogų, viena nepanešu, vaikai šici maži dar, bet jiej irgi, vienas pririnko kibiraicį ar puodukų, kitas. Aštuoni kilometrai iš Juodos salos parsinešč raikė. Argi aš viena partįsu? Neturėjom nei dviračio, nieko. Jau kap mes dzviesa su tetu vuogaunam, tai abi kap nors parnešam tas vuogas. Mes širsdavo, sakydavom, „tetuke, jis ir vėl atsitįs, ir vėl mum laikų trukdzis.“

Vaikai, norėdami atsikratyti J. Dovydaičio, erzindami jį dainuodavo visokias „blevyznyčias“, pavyzdžiui:

 

Vijo bernai šarkų ir invijo in malkų,

Šarka pasbėgėjo, bernai pasvykėjo,

Šarka sugrįžo, bernai apsimyžo.

 

Didžiausiai vaikų nuostabai J. Dovydaitis ne tik nesutriko dėl tokio erzinimo, bet dargi užsirašė tekstą.

Kartais tautosakininkui ir pačiam prireikdavo vaikų pagalbos. „Atsimenu, beužrašinėdamas jis apsipylė savo kelnes rašalu. Anksčiau taigi tušinukų nebuvo! Tvarkėm, vos išėmėm tą rašalą su pienu. Išpylėm gal litrą pieno. Išsivalė, išėmė,“ – prisiminimais dalijasi Marytė Krasauskienė.

Pranukės dukterėčia prisipažįsta, kad J. Dovydaitis išmokė jų šeimą pajusti liaudies dainos grožį ir vertę. Daina jam buvo tikroji muzika, todėl, išgirdęs radiją, ją išjungdavo, sakydamas, kad „reikia klausyt gyvos, natūralios muzikos, čia ne muzika.“

P. Grigaitė su J. Dovydaičiu daugiausia kalbėdavo apie dainas. Pranukė sakydavo, kad reikia palikti dainas kitiems, nes numirsi, ir jos išnyks, atiduoti, kad jas kas nors užrašytų. Mėgstami jos kūriniai: „Kai aš buvau maža“, „Vai tu aglala, giros dukrala“, „Ant kalno rumeno ugnelė kūrenos“

 „Saulelė raudona, vakaras netoli“, dainos apie rūtas, Lietuvą, motulę. Pranukė, viešėdama Vilniuje pas dukterėčią Marytę, aplankydavo ir J. Dovydaitį. Abu kartu eidavo lankyti P. Grigaitės jaunystės draugių, kurios jam padainuodavo.

Jurgis Dovydaitis su pateikėja Michalina Karloniene Kabeliuose

Iš Pranukės tėvo tautosakininkas užrašė daug pasakų, o pačią Pranukę klausinėjo apie rugių pjovimo talkas ir kitus papročius. J. Dovydaitį domino ne tik tautosaka, bet ir įdomi šnekta. Nors P. Grigaitė jau buvo išmokusi kalbėti įprasta pietų aukštaičių tarme, bet sekmadieniais vidusodėje, t. y. kaimo vidury, susirinkusios moterys dar giedodavo „keka keka šviesi saulė“. Pasak M. Krasauskienės, „jisai norėjo, kad teta jam švepluot, kad kalbėt ta jotvingių kalba, o jinai jau buvo išmokus ir gerai, kitaip kalbėt, mažai švepluodavo, tai jis pakeisdavo“. Vaikai gynė tetos kalbą ir taisydavo J. Dovydaitį, aiškindami, kad moteris ne taip kalba, kaip jis norėtų.

Pranukės ir garsaus tautosakininko draugystė truko kelis dešimtmečius. Jis jai ir paskambindavo, ir atvažiuodavo į Ašašninkus. P. Grigaitė padainavo apie 360 dainų, bet vis atsimindavo naujų, o J. Dovydaitis vis rašė ir rašė... Pavargęs išeidavo pasivaikščioti prie Grūdos ežero. Grįždavo vakare, pavalgydavo vakarienę ir nakčiai guldavo ant suolo... Iš pateikėjams dovanotų nuotraukų žinoma, kad J. Dovydaitis Ašašninkuose turbūt paskutinįkart lankėsi 1985 m.

J. Dovydaitis, suprasdamas P. Grigaitės pasiaukojimo kainą, žadėjo parašyti knygą, atsiųsti ją Pranukei ir net sumokėti honorarą. 1989 m. Pranė Grigaitė mirė, pragyvenusi visą amžių, bet knygos taip ir nesulaukusi.

Jurgis Dovydaičio surinkta medžiaga ne tik gausiai praturtino tautosakos lobyną, bet ir kalbotyros moksle iškėlė jotvingių kalbos rekonstrukcijos klausimų, kurie reikalauja ne greitų atsakymų, bet kompleksinių tyrimų.

Atgal