VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Asmenybės

11 28. Esu tik felčeris, nors yra žmonių, kurie mane ir ponu daktaru pavadina (J. Jablonskis) (Pabaiga)

Jūratė Jagminienė

Lietuvos švietimo istorijos muziejus

Apie šią situaciją Motiejus Gustaitis (kunigas, poetas, vertėjas, pedagogas, literatūros ir kultūros tyrinėtojas) prisiminimuose rašė:

„Štai vieną gražų rytą policija darė pas jį (J. Jablonskį) kratą ir knygoje ar kame ten randa parašyta žodį „Šungalvis“. Susidomėjo kratikai, geležėlę radę: bene bus tai pseudonimas? Koks radinys! Bet ką jis reiškia? Suburtomis pajėgomis išsiverčia žodžiu „Прохвост“. Oho, tai blogas ženklas! Surašo protokolą ir užveda bylą. Jablonskis turėjo Revelyje gerą pažįstamą – profesorių Koršą. Šis, bylą betardant, draugiškai Jablonskį užtarė, išrodydamas, jog „Šungalvis“ tai ne keiksmo žodis, ne „Прохвост“, o tik vieno graikų šventojo – Kiokefalės sulietuvintas vardas, reiškiąs šunies galvą... Tuo byla ir pasibaigusi. Vis dėlto galų gale Jablonskiui liepta pasiduoti į dimisiją.“

Dar toliau nuo Lietuvos... Kelionė namo...

Tolesnis J. Jablonskio gyvenimas tapo dar sudėtingesnis, sunkesnis ir pavojingesnis. 1900 m. žandarai, darydami kratą pas daktarą Vaineikį Palangoje, rado sąrašą lietuvių inteligentų, kuriame buvo minima ir J. Jablonskio pavardė. To pakako, kad krata būtų atlikta ir pas J. Jablonskį. Krėsdami žandarai rado slaptos lietuviškos spaudos, lietuviškų knygų, surinktos tautosakos rankraščių. Po tardymų ir apklausų J. Jablonskis buvo atleistas iš Revelio gimnazijos ir 1902 m. gegužės 14 d. caro vyriausybės įsakymu už dalyvavimą kovoje su lietuviškos spaudos draudimu buvo dvejiems metams ištremtas į Pskovą. Sunku įsivaizduoti, kiek teko jam iškentėti tremtyje be šeimos, be Lietuvos.... ir be pragyvenimo šaltinio. „Tuo laiku buvo suimta ar bent įpainiota daug lietuvių inteligentų. Tai buvo bene pikčiausias laikas lietuvių inteligentijai“, – prisiminimuose rašė A. Smetona. Gyvendamas Pskove, J. Jablonskis redagavo brolių Antano ir Jono Juškų lietuvių kalbos žodyną ir rašė straipsnius į slapta leidžiamus lietuviškus laikraščius, pasirašinėdavo Kazimiero Obelaičio ir kitais slapyvardžiais. 1903 m. kovo 12 d. J. Jablonskiui buvo suteikta „malonė“ ir likusį bausmės laiką leista atlikti Kauno gubernijoje. Kadangi neturėjo teisės apsigyventi Vilniuje, pasirinko Šiaulius. Ten tęsė A. ir J. Juškų lietuvių kalbos žodyno redagavimą, tvarkė grafų Zubovų archyvą. Lietuvoje J. Jablonskis jautėsi gerai, tarsi tėvynės oras būtų vaistas nuo visų išgyvenimų. Mielai bendravo su jį lankančiais lietuvių inteligentais. Prabėgus metams jau keliavo į Vilnių. Nuotaika pakili – labai džiaugėsi atgauta lietuviškos spaudos laisve. 1904–1906 m. dirbo pirmojo dienraščio „Vilniaus žinios“ ir „Lietuvos ūkininko“ redakcijose, knygų leidimo bendrovėje „Aušra“, taisė įvairių knygų kalbą, dėstė lietuvių kalbą kaip fakultatyvą keliose Vilniaus mokyklose, nors tų pamokų – vos aštuonios per savaitę, bet ir tai didelis džiaugsmas... Tačiau J. Jablonskiui nelabai sekėsi įsitvirtinti Vilniuje. Vėl teko keliauti...

Jono Jablonskio laiškas, adresuotas Juozui Damijonaičiui. Kaunas, apie 1919 09 21. Fot. Renata Vinckevičiūtė

Kazimieras Jokantas (pedagogas, gydytojas, Lietuvos Respublikos švietimo ministras 1925–1926 m. ir 1939–1940 m.) prisiminimuose rašė:

„Atgavus spaudą, J. Jablonskį jau matome Vilniuje, besidarbuojantį „Vilniaus žinių“ redakcijoj. Stvėrėsi naujo užsiėmimo karštai, su dideliu džiaugsmu. Turėti lietuvių kalba dienraštį ir jį redaguoti – buvo išsvajota laimė tam, kurs visą amžių kovojo ir vargo dėl spausdinto žodžio teisių. Dar Šiauliuose būdamas kalbėdavo: „Kokie laimingi tie latviai, estai! Turi savo spaudą, savo didelius dienraščius – ir niekas jų netrukdo paprastame kultūros darbe. Ar sulauksiu nors dienų gale to laiko, kada laisvai galės eiti dienraščiai lietuvių kalba? Kaip tai keista: eina mūsų laikraščiai čia pat Lietuvoje, niekas nieko nesako ir dargi rusų paštas juos išvažioja!... Svajonė... Tačiau tas entuziazmas neilgai truko. Laikraščio leidėjas inžin. P. Vileišis žiūrėjo į dienraštį, kaipo į grynai privatų savo reikalą, į jo redaktorius, kaipo į savo kanceliarijos valdininkus, kurie, neturėdami savo valios ir nuomonės, privalėjo daryti tik tai, ką jiems įsako viršininkas. Ne toks buvo mūsų mokytojas, kad taptų bet kieno vergu, o ypatingai spaudoje, kurią jis taip idealizavo ir kuri taip artima buvo jo širdžiai. Be vietos ir duonos liko, bet vergauti atsisakė. „Vilniaus žinioms“ irgi neišėjo tai sveikaton, jos nepatapo rimtu vienijančiu tautą organu, kokiu turėjo labai daug šansų likti.

1906–1908 metais J. Jablonskis dirbo Panevėžio mokytojų seminarijoje. Tačiau ir ten nebuvo lemta ilgiau užsibūti. „Mokytojų seminarijos direktorius ir kiti „tikrieji rusai“ negalėjo kęsti, kad lietuvių kalba buvo įleista į mokyklą. Taigi ėmė visokiais būdais stengtis prieš tą naujovę, visokiais skundais įdavinėti mokslo apygardai Jablonskį“, – rašė A. Smetona. Mokytojai rusai rezgė įvairias pinkles, kad tik nebūtų dėstoma lietuvių kalba ir kitaip ieškojo priekabių, kaip įmanydami stengėsi atsikratyti J. Jablonskio. Toks įtemptas gyvenimas, nuolatiniai kraustymaisi, alinantis darbas skaudžiai atsiliepė J. Jablonskio sveikatai – susirgo inkstų liga. 1908 m. jis buvo iškeltas į Bresto gimnaziją dėstyti lotynų kalbos. 1911 m. J. Jablonskis Rygiškių Jono slapyvardžiu išleido lietuvių kalbos mokslui labai reikšmingą veikalą „Lietuvių kalbos sintaksė“. Tačiau sveikata akivaizdžiai prastėjo, netiko klimatas, ir J. Jablonskis buvo priverstas pats pasiprašyti perkeliamas į Gardino gimnaziją, kur jį užklupo Pirmasis pasaulinis karas.

Buvęs J. Jablonskio mokinys Antanas Jononis (poetas, kunigas) prisiminimuose rašė:

„Buvo 1906/7 mokslo metai, kuomet turėjau laimės būti Jablonskio mokiniu ir lyžtelti nors truputėlį gimtosios kalbos iš jo lūpų. Tada teturėjau tik 12 metų ir buvau I-os klasės realisčiukas. <...>

Išvydau pirmą sykį Jablonskį, jau žilą, smailia barzdike, mėlyna rusų mokytojų uniforma, tik lietuviškai kalbantį mokytoją;<...>. Ko niekuomet neužmiršiu, tai jo veido lipšnios šypsenos. Pradėjome skaityti lietuvių pasakas, rašyti diktantus. Gerai įsivaizdinu, koks buvo tuomet mano rašymas, kuomet daugiau darydavau žodyje klaidų, negu jame raidžių. Tik vienas Konstantas Jablonskis, 7 kl. moksleivis (jubiliato sūnus), klaidų nedarė ir būdavo, šaukiamas rašyti ant lentos.

Kuriam laikui mūsų mokytojas pranyko, ir išgirdome, kad serga. Po ligos vėl išvydome gerb. jubiliatą, kiek suliesėjusį, bet su ta pačia šypsena. <...>

Mokymas buvo mišrus, bendrai visoms klasėms, nes ir vyresniųjų klasių mokiniai lietuvių kalbos ne kiek daugiau mokėjo. Pirmą sykį prie jo ir aš lietuviškai rašyti paėmiau plunksną. 1907 m. Užgavėnėms gerb. jubiliatas mums visiems uždavė darbo, paprašė visų užrašyti girdėtų ir vartojamų patarlių, priežodžių ir t.t., sakęs, tai būsią suvartota kažkokioms knygoms. Bet kam jos būsiančios reikalingos, aš tuomet neįsivaizdavau. Namie su tėvo pagalba surašiau, kaip mokėjau, didelėmis raidėmis patarlių pluoštą ir po atostogų su kitais draugais įteikiau Jablonskiui. Iš gerb. jubiliato gavome visi ačiū ir tai buvo didelė mums laimė...

Pirmojo pasaulinio karo verpetuose... Voronežas

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir vokiečiams užėmus Lietuvą, lietuvių gyvenimai komplikavosi... Teko trauktis į carinės Rusijos gilumą. Dalis pradinių, vidurinių ir specialiųjų mokyklų moksleivių ir mokytojų pasitraukė į didžiuosius Rusijos miestus (Peterburgą, Maskvą, Jaroslavlį, Tambovą, Voronežą ir kt.). Daugiausia Lietuvos inteligentijos, moksleivių ir pedagogų susitelkė Voroneže. Ten buvo steigiamos gimnazijos, įvairūs mokytojų kursai, leidžiami vadovėliai, vyko aktyvus švietėjiškas ir kultūrinis gyvenimas. 1915 m. Martyno Yčo iniciatyva iš Vilniaus į Voronežą buvo evakuotos berniukų ir mergaičių lietuvių gimnazijos, kuriuose nuo 1917 m. buvo mokoma ir lietuvių kalbos. Šiose gimnazijose dirbo žymūs lietuvių pedagogai: Pranas Mašiotas (abiejų gimnazijų direktorius), Marcelinas Šikšnys, Tomas Ferdinandas Žilinskas, Juozas Balčikonis, Konstantinas Šakenis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Jonas Jablonskis, Zigmas Žemaitis, Jonas Murka, Juozas Damijonaitis, Juozas Vokietaitis ir kiti. Šalia tiesioginio pedagoginio darbo jie rašė ir leido vadovėlius mokykloms.

Lietuvos universiteto profesoriai ir dėstytojai. Antroje eilėje centre sėdi J. Jablonskis. Kaunas, 1925 m.

Traukdamasis nuo karo, J. Jablonskis su mokiniais pradžioje pateko į Veližo miestelį, didžiausią Vilniaus apygardos užkampį, toli nuo geležinkelio (dabar Smolensko sritis, Rusija). Ten gyveno baisiomis sąlygomis, nusilpo, liga sparčiai progresavo. Kai M. Yčas pakvietė jį atvykti į Voronežą, jis pasiūlymą priėmė. 1915 m. rudenį J. Jablonskis jau apsigyveno Voroneže ir lietuvių gimnazijose ėmė dėstyti lotynų ir lietuvių kalbas. Ten jis jau nevaikščiojo, į pamokas važiuodavo vežimėliu. Kiek pajėgdamas atsidėjo kalbai, lietuviškai terminijai.1916 m. J. Jablonskis su kitais autoriais parengė ir išleido dviejų dalių chrestomatiją „Vargo mokyklai“ ir jos priedą „Mūsų žodynėlis“ (1918), taip pat išleido rašybos taisyklių rinkinį.

Martynas Yčas (teisininkas, politikas, Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, publicistas) prisiminimuose rašė:

„J. Jablonskis dėl nesveikatos išėjo iš mano gimnazijos ir turėjo gauti visą pensiją. Jo darbas oficialiai nutrūko, bet iš tiesų dar jo padaugėjo. Jis pasilieka vyrų gimnazijos globėjų tarybos nariu ir aktingai dalyvauja visų svarbesnių gimnazijos reikalų aptarime, redaguoja vadovėlius, taiso kalbą, grupuoja būsimuosius filologus.

Reikia paminėti dar vienas dalykas. Vasaros metu 1917 metais, padedant Lietuvių centro komitetui ir Švietimo ministerijai, suorganizuota pirmieji lietuvių mokytojų vasariniai kursai. Lektorium buvo pakviestas taip pat ir J. Jablonskis. „Saulės“ kursų bendrabučio sode po dideliu šakotu medžiu sudėti suolai, kuriuose sėdi gausinga ir įvairi auditorija. Čia matai beūsius jaunus vyrukus mokytojus ir jaunas mergaites, iš įvairių Rusijos kampų suvažiavusius, čia vėl mūsų seni veikėjai Pranas Mašiotas, Tomas Žilinskis, dr. Jonas Šliūpas, ką tik iš Amerikos atvažiavęs, ir kiti. Visi sėdi ir klauso lietuvių kalbos lektoriaus Jono Jablonskio, kuris savo račiukuose sėdėdamas laiko paskaitą. Kaip aš tuomet pagailėjau, kad aš ne dailininkas. Koks tai puikus siužetas!Prašyte prašosi, kad ant drobės perkeltum visą tą vaizdą.

Šiame siužete išreikštas visas mūsų vargo mokyklos pabėgėlių Rusuose mokyklos laikotarpis.“

Voroneže J. Jablonskis buvo visų pedagogų ir intelektualų dėmesio centre. Jablonskių bute vakarais rinkdavosi įvairių dalykų komisijų nariai, kurie rūpinosi lietuviška terminologija. J. Jablonskis noriai talkino jiems, siūlydamas lietuviškus įvairių mokslo dalykų terminus. Tuo metu matematikos vadovėlių lietuvių kalba beveik nebuvo. Nors 1906 m. P. Mašiotas išleido aritmetikos uždavinyną pradinėms mokykloms, buvo išleista ir keletas kitų autorių uždavinynų, tačiau kiekviename jų buvo vartojami vis kitokie matematikos terminai. Todėl trys Lietuvos matematikai – P. Mašiotas, M. Šikšnys ir Z. Žemaitis susirinkę pas J. Jablonskį ėmėsi didelio ir labai reikalingo darbo – lietuviškų matematikos terminų norminimo. Dažniausiai P. Mašiotas kūrė algebros, Z. Žemaitis – geometrijos, M. Šikšnys – aritmetikos terminus, o J. Jablonskis juos apsvarstydavo – nevykusį ištaisydavo arba pasiūlydavo savo. Taip toli nuo Lietuvos karo metais gimė daug naujų lietuviškų žodžių – terminų, kurie mažai pakitę, išliko iki šių dienų. 1917 m. J. Jablonskis išleido vadovėlį „Aritmetika. Mokslo pradžia ir terminai“. Voroneže pradėjo rašyti lietuvių kalbos gramatiką, ją baigė grįžęs į Vilnių 1919 metais.

 

J. Jablonskio vadovėliai

Nepriklausomoje Lietuvoje...

Po ilgos ir varginančios, dvi savaites trukusios kelionės traukiniu 1918 m. birželio pabaigoje J. Jablonskis ir kiti lietuvių inteligentai, moksleiviai, karo pabėgėliai iš Voronežo sugrįžo į Lietuvą (iš viso 1342 žmonės). J. Jablonskis apsigyveno Vilniuje. 1919 metais P. Kriaušaičio ir Rygiškių Jono slapyvardžiu išleido „Lietuvių kalbos gramatiką“ – vieną geriausių ir išsamiausių lietuvių kalbos vadovėlių. 1919 metų vasarą J. Jablonskis persikėlė gyventi į Kauną. Laikinojoje sostinėje prabėgę metai – intensyviausios mokslinės karjeros laikotarpis. 1922 metais jis išrenkamas Lietuvos universiteto garbės nariu ir profesoriumi, buvo svarbiausias įvairių mokslo ir administracijos sričių terminologas, vadovėlių ir knygų kalbos taisytojas, literatūrinės lietuvių kalbos normintojas. Paminėtini didžiojo lietuvių kalbos mokytojo vadovėliai, išėję nepriklausomoje Lietuvoje: „Gramatika ir mokykla“ (1921 m.), „Lietuvių kalbos gramatika“ ( 2-asis pataisytas leidimas, 1922 m.), „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (1925 m.), „Pasakėčios“ (1927 m.), „Linksniai ir prielinksniai“ (1928 m.), „Mūsų kalbos žodynėlio dalykai“ (1929 m.). Ypač vertingi jo straipsniai kalbos norminimo klausimais – jų parašė per 234. Tačiau J. Jablonskio sveikata silpnėjo, jis ne tik nebevaikščiojo, bet ir sunkiai valdė rankas, nebegalėjo rašyti. Straipsnius jam padėjo rašyti ateinantys studentai, kuriems diktuodavo tekstus. Prie šio darbo labai prisidėjo ir nuolatinė jo pagalbininkė žmona Konstancija. Akademinį darbą J. Jablonskis dirbo iki 1926 metų ir visus ketverius metus paskaitas studentams skaitydavo savo bute. Išvardinti visus J. Jablonskio darbus neįmanoma, nes jis taisė daugybės raštų kalbą, apie tai neretai žino tik autoriai. Su mokiniais vertė vadovėlius, grožinę literatūrą, redagavo Julijos Žymantienės-Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Jono Biliūno ir kitų lietuvių rašytojų kūrinius. J. Jablonskis išugdė būrį lietuvių kalbos mokytojų, kalbininkų, kurie tęsė gerbiamo mokytojo tradicijas – puoselėjo bendrinę lietuvių kalbą. 1928 m. gegužės 15 d. J. Jablonskis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu.

Justinas Strimaitis (pedagogas, kanklininkas, spaudos darbuotojas, poetas, redaktorius) prisiminimuose rašė:

„Per Aukštųjų kursų iškilmingą atidarymą dalyvavo ir mūsų jubiliatas Jablonskis. Kiti įžymūs mokslo darbininkai sveikino pradedant tą didį darbą žodžiu, mūsų jubiliatas – raštu. Sveikinimus lydėjo publikos gausūs delnų plojimai, o Jablonskis, jautrus būdamas, kelis kartus silpnomis rankomis suplojęs, nuo darbų pavargusią žilą galvą susiėmęs, verkė. <...> Kada p. Žemaitis, Aukštųjų Kursų vadovas, perskaitė J. Jablonskio sveikinimą, kuris baigėsi žodžiais...“ Aukite, dirbkite, bręskite. Jūsų J. Jablonskis“, – pasipylė audringas delnų plojimas, o sveikintojas tik nulenkė galvą ir susiėmęs ją rankomis verkė. Visa salė valandėlei nutilo. Daugelio akyse publikoje žibėjo dėkingumo ašaros: suprato publika mūsų kultūros istorijos prasmės pilnus žodžius.

Dalyvavo J. Jablonskis ir Steigiamąjį Seimą atidarant Kauno miesto teatre, mūsų kritusiems dėl Tėvynės laisvės kovotojams paminklą šventinant Vienybės Aikštėj, aukštesniųjų mokyklų mokytojų suvažiavime...

J. Jablonskio gyvenimas, kaip ir jo amžininkų, buvo sudėtingas ir sunkus. Jis išgyveno lietuviškos spaudos draudimo metus, paženklintus dideliais gyvenimo išbandymais, pavojais, trėmimais ir atkaklia kova už lietuvišką žodį. Pergyveno Pirmojo pasaulinio karo baisumus, ankstyvą negalią... bet vis tiek nenuilstamai dirbo Lietuvos kultūros, švietimo, lietuvių kalbos tvarkymo bei terminologijos srityse. Perskaičius prieš 100 metų J. Jablonskio parašytus žodžius: „Maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didi gėda savosios gerai nemokėti“, kyla vertas pamąstymo (išties retorinis) klausimas – ar tikrai gerai mokame gimtąją kalbą?..

Esu įsitikinusi ir nuolatos pakartoju, kad tik gerbdami savo tautos istorinę atmintį – žmones, dirbusius ir daug nuveikusius lietuvių tautinės kultūros ir švietimo srityje – kuriame savo kartos ateitį...

Atgal