VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Asmenybės

01 12. Mano Mokytojas

Dalia Adinavičiūtė Tarailienė

Visuomenės veikėja, buvusi Kauno J.Jablonskio mokyklos mokinė

Kalėdiniai varpeliai jau aptilo. Nebeplėšo dangaus įvairiaspalviai fejerverkai. Mintys sukasi apie kitus įvykius.Artėjame prie Sausio nakties, kuri prieš 25-erius metus pakoregavo suvokimą apie pareigą, atsakomybę, žmogų ir Tėvynę.

Mąstydama apie tai mintimis sugrįžtu į visai neseniai lankytą Obelių miestelį, o jame, savo mokytoją, Obelių Istorijos muziejaus įkūrėją ir jo sielą - Andrių Dručkų.

Šiokią tokią informaciją apie keistus Rokiškio rajono mero sprendimus, susijusius su muziejumi ir muziejininku aptikau spaudoje. Pirmomis dienomis po publikacijos buvo šiek tiek komentarų, pasipiktinimo išraiškų, žodžių, žodžių... Kurie, kaip tie Kalėdų varpeliai, nuskambėjo ir nutilo.Gal kai kam dar palikdami šiokį tokį prisiminimą.

O esmė tokia. Naujasis Rokiškio rajono meras, socialdemokratas Antanas Vagonis nusprendė daryti tvarką. Kaip liaudyje sakoma, nauja šluota, naujai šluoja. Į jo „apsivalymo“ lauką pirmiausiai patenka pensininkai. „Aš tuos senelius visus atleisiu. Yra pakankamai jaunų žmonių, kurie galėtų dirbti. O čia?.. Visus į užtarnautą poilsį! “

Straipsnio autorė Dalia Tarailienė ir mokytojas Andrius Dručkus

Ir ne tik...Kaip Muziejaus darbuotojas, Andrius Dručkus iki šiol turėjo teisę gyventi muziejaus patalpose įrengtame butukyje. Dabar gi, jį atleidžiant, sprendžiasi ir būsto klausimas. Meras buvo žadėjęs butą. Rokiškyje, kažkur naujuose rajonuose, miesto pakraštyje...Obeliuose tinkamo buto taip ir nerado.

Muziejus tada liktų be tikrojo vadovo, o Andrius – be dabartinio savo gyvenimo prasmės - muziejaus. Ir nutrūktų nuolatinis bendravimas su žmonėmis...

Nejaugi, už Valstybei dovanotą milžinišką turtą( aš jau nekalbu apie pagarbą ypač nusipelniusiam Lietuvos patriotui – partizanui) jis neužsitarnavo ramios senatvės savo sukurtoje aplinkoje?

Skaitydama apie tokius mero planus, bandžiau įsivaizduoti situaciją, susijusią su mokytoju Andriumi. Tai ypatingas žmogus! Jį pažįstu nuo 1963 metų, kai būdama penktokė atėjau į mokyklos kraštotyros būrelį. Užsimezgė didžiulė draugystė, besitęsianti iki šiol. Tai jis kūrė mokyklos muziejų (vieną iš geriausių tuo metu) dažnai eksponatams aukodamas savo negausias santaupas. Tai jis vedė mus Lietuvos istorijos ir patriotizmo keliais. Tai buvo lyg tėvas ir vyresnis draugas. Aišku, tokia jo veikla netenkino sovietinės mokyklos funkcionierių. Galų gale buvo atrastos priežastys ir mokytojas Andrius Dručkus turėjo apleisti ne tik mokyklą, bet ir savo, taip sunkiai ir su tokia meile kurtą muziejų...

Čia jau būtų atskira tema. Ir, gal būt, reikalinga, nes apie tokius žmones privalu žinoti. Tai jie turėtų būti nominuojami Lietuvos Garbės, Metų Žmogaus ar net Laisvės Premijos titulais ...

Taigi, antrąją Kalėdų dieną su bičiule iš Ukrainos susiruošėme vykti į Obelius. Jaučiau, kad tam žmogui dabar reikia moralinio palaikymo.

Visą kelią Natalijai Danutei Bimbiraitei, Chersono srities aktyvistei ir savanorei(turinčiai taip pat lietuviškų šaknų) pasakojau apie Andrių Dručkų, tiek kiek aš jį pažinojau. Natalija vienos viešnagės Lietuvoje metu jau buvo susipažinusi ir labai susidomėjusi muziejaus vadovu. Galima sakyti, kaip profesionali žurnalistė- tyrėja, ji ir iniciavo šią mūsų išvyką.

Prie Muziejaus durų mūsų laukė mokytojas Andrius Dručkus ir ištikimoji jo darbų pagalbininkė Elytė.

Mačiau, kokį didelį džiaugsmą atnešėm į šiuos namus savo apsilankymu. Gal dešimt minučių stovėjome apsikabinę ir jaučiau, kaip ašaros vilgė ne tik mano bet ir jo skruostus.

-Kaip gerai, kad atvažiavote.- Šiais keliais žodžiais buvo pasakyta viskas...

Didžiuliame dviejų aukštų muziejaus pastate (sovietmečiu čia buvo KGB

būstinė ir egzekucijų vieta) keliuose mažyčiuose kambarėliuose gyvena šio muziejaus dvasia ir gyvasis eksponatas, muziejininkas Andrius Dručkus. Tai jo dėka Lietuva išvydo sovietų okupacijos metais išsaugotą partizanų archyvą. Tikiuosi, nereikia aiškinti, kokia rizikos ir pasiaukojimo kaina šis archyvas pasiekė mūsų dienas?

O kiek čia įvairiausių eksponatų, sutalpintų septyniose salėse! Tik įžengus mes susipažįstame su Obelių krašto istorija ir jos žmonėmis. Čia , kartu su Lietuva praeiname visą jos skausmingą ir garbingą istoriją - Valstybės kūrimąsi Mindaugo laikais, jos klestėjimą ir kančias, sukilimų, spaudos draudimo, carinės priespaudos faktus. O ypač Nepriklausomos Lietuvos veržimąsi į pasaulio tautų erdvę.

Ketvirtoje salėje visad pajuntu lyg ir savotišką priekaištą sau ir dabartinei jaunajai kartai. Už ką, paklausit? Už nesugebėjimą įvertinti ir įsijausti į Lietuvos žūtbūtinį siekį išlikti laisva Valstybe su savo patriotinėmis nuostatomis. Tai partizaninio pasipriešinimo laikotarpis, tai tremtys ir Lietuvos Golgota...

Čia Mokytojo balsas visad pradeda šiek tiek virpėti. Suprantama, pats buvęs partizanu, ryšininku, kronikininku kaskart pasakodamas apie šį laikotarpį skausmingai išgyvena kiekvieno artimųjų ir bičiulių žūtį, prisimena sovietinės okupacijos persekiojimų įtampą...

- Nei viena paaukota gyvybė, nei vienas pralietas kraujo lašas nenuėjo veltui. Mes, galų gale tuo ne tik parodėm pasauliui savo pasipriešinimą ir laisvės siekimą, bet ir per tas kančias atėjome vėl į Nepriklausomybę!- jau ramesniu balsu komentuoja Lietuvos kariuomenės kūrimosi istoriją dar vienoje salėje.

O koks muziejus bus be liaudies meno, be tradicijų- dvasinio tautos lobyno. Smūtkeliai, įvairios medinės skulptūrėlės, sudūlėję kryžiai, dar ir dabar spinduliuojančios metalinės saulutės , tai vis Andriaus Dručkaus pasaulio dalis-surankioti, išgelbėti ir naujam gyvenimui prikelti eksponatai. Nors Rokiškio Istorijos muziejaus direktorės nuomone, neverta dubliuoti ekspoziciją, kuri yra ir Rokiškio muziejuje. Nemanau, kad ji teisi...

Ir dar ne viskas. Štai stendai su įvairių laikotarpių unikaliomis monetomis, spalvingi senoviški banknotai, medaliai ir kitokie apdovanojimų ženklai. Ir čia apie kiekvieną iki smulkmenų gauni informaciją...

Dažnai pagalvodavau, ar gali vienas žmogus tiek daug nuveikti? Jis, tarsi ta mažutė skruzdėlytė, sunešusi po šapelį ištisą lobyną...

Sėdim ir šnekučiuojamės. Ant stalo dega Kalėdinė žvakė, o jos liepsnelė, uždegta nuo mano atvežtos ir į šiuos namus Betliejaus taikos ugnies. Simboliška, kad Kalėdos- taikos ir ramybės laikas. Bent turėtų toks būti... Deja. Nesugeba pasaulis paskelbti net trumpų paliaubų, fizinių ir dvasinių. Nei ten, Ukrainoje, iš kur atvyko mano bičiulė, nei čia, Lietuvoje...

Žiūriu į šį, jau metų naštos išvargintą žmogų. Niekaip negaliu jo pavadinti senuku, nors artėja prie 90... Juodi, vešlūs plaukai, veide beveik nematyt raukšlelių, tiesi laikysena ir toks mielas, jaunatviškas balsas...

Jis nesiskundžia savo lemtimi, bet aš vis tik pajuntu balse tam tikrą gaidelę...

- Muziejus, mano kūdikis.Visą gyvenimą augintas. Aš esu su juo suaugęs į vieną kūną.Aš jį kasdien prižiūriu, juo gyvenu. Esu savotiškas sargas, ( nors yra signalizacija, bet gyvas žmogus irgi reikalingas), esu tam tikra prasme ir kūrikas (nors šildymas dujinis, bet reikia laikas nuo laiko reguliuoti), esu ir stalius, ir dailininkas,- juokauja mokytojas Andrius.

Taip, Valstybė išlaiko muziejų, bet... Tik muziejaus pastatą. O pati ekspozicija? Juk reikia atnaujinti stendus, papildyti naujais eksponatais, reikia rėmelių, popieriaus , klijų, dažų. Elementarių vinių! Ir visa tai Andrius Dručkus perka už savo pinigus.

Kažkada, kai jis kilniadvasiškai nusprendė dovanoti visą savo gyvenime sukauptą kolekciją( tai visa pagrindinė muziejaus ekspozicija) Valstybei, tikrai nepagalvojo, kad gyvenimo saulėlydyje kažkas pagailės tų kelių kambarėlių būsto ir bendravimo su savo eksponatais?...

- Aš jau anksčiau prašiau, kad duotų muziejui darbuotoją. Suprantu, senstu ir jau nebe tos jėgos. Norėčiau dar kartu su juo pasidarbuoti, paaiškinti, parodyti, pamokyti. Nors man čia buvo skirta tik 0,75 etato, bet tvarkiausi... Nenorėčiau išeiti iš savo aplinkos, taip aš vadinu mano viso gyvenimo sukauptą „derlių“. Kiek man beliko gyventi?... Kol pajėgiu, aš dar jaučiuosi esąs naudingas ir reikalingas. Nejau aš neužsitarnavau kampelio muziejaus pastate, kad galėčiau būti greta savo „ augintinių“ (taip jis kartais pavadina savo surinktus eksponatus).

Ne, neįsivaizduoju Muziejaus be Andriuko! Juk jis- gyvas eksponatas. Ir, ko gero - pagrindinis!

Dar kartą apkabinu savo Mokytoją per nuvargusius, bet tvirtus pečius. Tokių Ąžuolų niekas neišvers. Nes jie atlaikė siaubingas audras. Ir pasalūniški kirviai nieko nepadarys!

Aš atsisveikinu ir išvažiuoju, tvirtai tikėdama, kad Lietuva turi žinoti ir įvertinti savo ŽMONES, tokius kuklius didvyrius, kaip Andrius Dručkus.

Sausio 13-osios išvakarėse prie laužų turime prisiminti ir tuos, kurių dėka mes atėjome iki Nepriklausomybės.

O su tais, kurie mąsto kitaip, labai norėčiau pasikalbėti, žiūrėdama į jų akis ir jų sąžines.

Atgal