VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Asmenybės

03 21. Vyskupo M.Valančiaus nuopelnai Lietuvai

Jonas Kačerauskas

Motiejus Valančius – vienas žymiausių 19 a. lietuvių intelektualų. Jis mokslininkas, vyskupas, rašytojas, istorikas, liaudies švietėjas, lietuvių tautos žadintojas, kalbos gynėjas, aktyvus gražesnio, teisingesnio gyvenimo kūrėjas, blaivybės apaštalas. Tat minėdami jo 215-ąsias gimimo metines, glaustai pažvelkime į jo nuopelnus.

Tuometinė situacija

Iki 1831 m.  sukilimo kiekvienas Žemaitijos miestelis, kiekviena parapija ir didesnis kaimas turėjo savo mokyklą. Kai kur parapijinės mokyklos buvo kelių klasių: pvz., Kražių (įkurta 1614 m.), Kretingos (1774 m.), Varnių (1469 m.) ir kt.

Po 1831 m. sukilimo rusai kone visas likvidavo, nepalikdami ir Vilniaus universiteto. Jie vietoj buvusių parapijinių mokyklų steigė valsčiuose pradines, vietoj vidurinių – rusiškas gimnazijas.

Ne visi turėjo vienodas teises. Baudžiauninkų, valstiečių vaikai neturėjo teisės mokytis aukštosiose mokyklose, net gimnazijose. Daugelis dvarininkų buvo sulenkėję. Bažnyčios hierarchija – lenkų rankose.

„Pagal anuometinę tradiciją trys žymiausi bažnyčios hierarchų postai (Mogiliovo  arkivyskupas-metropolitas, Vilniaus vyskupas ir Petrapilio Dvasinės Akademijos rektorius) atiteko lenkams“. Bažnyčiose – lenkų kalba. Lietuvių kalba užguita, niekinama.

Baudžiauninkų ar valstiečių tėvai, norėdami vaikus leisti į mokslus, juos įvaikindavo kuriam bajorui arba susitarę su klebonais metrikų knygose pakeisdavo pavardę ją sulenkindami ir prirašydami dvi raides „G“ ir „D“, t.y. Generosus Dominus – kilmingas bajoras.

Žmonėse buvo paplitęs alkoholizmas, prietarai.

M.Valančiaus veikla iki tampant vyskupu

Motiejus Valančius gimė 1801 02 28 (pagal senąjį kalendorių vasario 16) Nasrėnų kaime, Kretingos rajone. Tėvai – laisvieji  ūkininkai: Mykolas Valančius ir Ona Statkutė. Vėliau Valančiaus pavardė metrikų knygoje (Kalnelio bažnyčioje) pataisyta į lenkišką Valančiauskį, prie vardo Motiejus atsirado antras vardas Kazimieras. Prieš M.Valančiaus tėvo pavardę atsirado „G.D“ (A.Alekna).

M.Valančius baigęs Žemaičių Kalvarijos domininkonų gimnaziją 1822 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją, kurią baigęs 1824-1828 m. studijavo Vilniaus Vyriausiojoje kunigų seminarijoje, baigė teologijos kandidato laipsniu. 1828 05 19 Vilniaus katedroje įšventintas kunigu.

Dirbo Vilniaus vyskupijos  Mozyriaus apskrities gimnazijos tikybos mokytoju. Nuo 1834 m. Valančius – jau Žemaitijoje – Kražių gimnazijos tikybos mokytojas, bibliotekos vedėjas. Nuo 1840 m. M.Valančius Vilniaus dvasinės akademijos (buv. vyr. seminarijos) dėstytojas. Jis čia dirbdamas įgijo teologijos daktaro laipsnį, išrinktas profesorium.

1842 m.  Vilniaus Dvasinė akademija perkeliama į Peterburgą. Kartu išvyko ir M.Valančius. Čia dirbdamas Valančius sutiko nemažai bendraminčių: istoriką Simoną Daukantą, Antaną Gabonskį ir kt., bet artimiausiu žmogumi tapo  akademijos rektorius  Ignotas Holovinskis. Jis padėjo M.Valančiui tapti vyskupu.

1843 m. M.Valančius susirgęs grįžo į Varnius ir tapo kunigų seminarijos rektorium. Nuo 1950 m. M.Valančius -  vyskupas.

M.Valančiaus nuopelnai lietuvių tautai

Lietuvių kalbos gimimas

M.Valančius tapęs Varnių kunigų seminarijos rektorium, vėliau Žemaičių vyskupu su dideliu taktu ir diplomatija ėmė kreipti žmonių gyvenimą į aukštesnį kultūrinį, moralinį lygį. Jis apie save subūrė jaunų, aktyvių, mėgstančių rašyti kunigų kolektyvą, telkė lietuvius intelektualus, išrūpindavo jiems valstybines ar bažnytines tarnybas. Varniai tapo Lietuvos kultūros ir švietimo centru. Valančius palaikė gerus santykius su įtakingais valdžios žmonėmis, dvarininkais, bažnyčios hierarchais.

M.Valančius gavo leidimą seminarijos klierikams praktikuotis pamokslus sakyti, rašyti lietuviškai, tapęs vyskupu – ir parapijų kunigams. Tam parengė ir išleido Konstantino Sirvydo (1578-1631 m.) lietuviškų pamokslų „Punktai sakymų“ naują laidą.

M.Valančius savo pirmąjį veikalą „Žemaičių vyskupystė“ parašė lietuvių kalba, tapęs vyskupu savo pirmąjį ganytojišką laišką parašė lietuvių ir lenkų kalbomis. Lietuviškai rašyti buvo neįprasta naujovė. Po kurio laiko ši naujovė buvo pakartota ir Seinų  vyskupijoje. Į lietuvių kalbą buvo verčiama ir leidžiama  religinė literatūra: giesmynai, maldaknygės, parapijinėms mokykloms skirta literatūra. Visi ganytojiški laiškai rašyti lietuvių, lenkų, kartais rusų kalba.

Švietimas

M.Valančius ragino kunigus skaityti knygas, steigti dekanatų bibliotekas, šviestis ir šviesti kitus.  Mokė paprastus žmones suvokti gamtos harmoniją, globoti naminius  ir laukinius gyvulius, paukščius, augaliją.

Iš valdžios dar vyskupo Juozapo Arnulio Giedraičio 1841  m. buvo gautas leidimas vėl steigti parapijines mokyklas. M.Valančius įsakė parapijų klebonams steigti parapijines mokyklas ir jose dėstyti žmonių gimtąją lietuvių (žemaičių) kalbą.

„1853 m. 141 parapijoje parapijinėse mokyklose mokėsi 4394 mokiniai ir 17 valdžios mokyklose 815 mokinių. Ir štai rezultatai: Rietavo dekanate 1853 m. mokėjo skaityti 11296 parapijiečiai, 1863 m. jau 24330“ (A.Alekna). Kai kuriose parapijose nebuvo beraščių. Anais laikais Žemaitija buvo pralenkusi ne vien kitas Lietuvos, Lenkijos, Rusijos sritis, bet ir galėjo lygintis su daugelio Europos kraštų.

Švietimas vyko ir didinant įvairių knygų, leidinių skaičių, pvz., 1801-1850 m. vidutiniškai per metus buvo išleista lietuviškų leidinių po 3-5, per 1851-1864 m. po 14-15 leidinių.

M.Valančius parašė ir išleido 40 religinio, mokslinio ir beletristinio-didaktinio turinio leidinių.

Slaptos knygų spausdinimo sistemos sukūrimas

Lietuviškos spaudos lotyniškomis raidėmis draudimo metu  M.Valančius savo lėšomis Rytprūsiuose suorganizavo lietuviškų leidinių spausdinimo, gabenimo per  rubežių ir platinimo sistemą, kuri veikė iki 1905 m. – knygnešių sistema. Iki 1905 m. Rytprūsiuose buvo atspausdinta ir pernešta per rubežių apie 3,7 mln. įvairių leidinių egz.

Nuopelnai Lietuvos tikintiesiems

Tuo laiku parapijos klebonas, o juo labiau vyskupas tikinčiam žmogui buvo ne vien dvasinis vadovas, mokytojas, užtarėjas, bet ir gynėjas, o svarbiausia – Vyskupas. Visas M.Valančiaus gyvenimas, jo aktyvi, pasiaukojanti, bebaimė veikla – pavyzdys tiek bažnyčiai, tiek ir lietuvių tautai, ypač šiuolaikinei moralinio nuosmukio  sutemose paskendusiai, nykstančiai lietuvių tautai. Galima dar paminėti žmonių, ypač kunigų gelbėjimą už dalyvavimą 1862-63 m. sukilime.

Prasidėjus valdžios represijoms, po 1863 m. sukilimo, daugeliui kunigų grėsė bausmės, net mirties. M.Valančius, pasinaudodamas savo dideliu autoritetu, gelbėjo.  Jis iš palankių valdžiai kunigų sudarė grupę ir pasiuntė pas carą su malonės prašymu. Didžioji dalis kunigų buvo išgelbėta. Vis dėlto iš 654 kunigų nukentėjo 107, iš jų 6 nužudyti, 67 ištremti, 10 pabėgo, kiti įkalinti.

M.Valančiui vyskupaujant pastatytos 25 naujos ir suremontuotos 20 bažnyčių.

Svarbiausia, kad pakilo žmonių moralinis, kultūrinis lygis. M.Valančius pažadino žmonėse norą domėtis lietuvių tautos praeitimi, suteikė tikintiesiems galimybę bažnyčiose melstis, pamokslus klausyti gimtąja lietuvių kalba, pasijusti pilnaverčiais  žmonėmis. Išmokė žmones suprasti, kad kiekvienas esame Bažnyčios, tautos, visuomenės narys ir ne vien sau gyvename, pasiaukojimo, meilės kitiems. Tai rodo pasiaukojantis Kražių bažnyčios gynimo 1893 m. pavyzdys.

Blaivybės brolijų kūrimas

19 a. pirmoje pusėje Lietuva buvo nusėta smuklėmis. Vien Vilniaus gubernijoje 1844 m. buvo 1332 smuklės. Jos stovėjo daugiausia prie kryžkelių su poilsio ir nakvynės patalpomis.

M.Valančius parengė spaudai blaivystės brolijų įstatus ir  susitaręs su Vilniaus cenzūros komiteto cenzorium dėl įstatų leidimo, Juozapo Zavadskio spaustuvėje 1858 m. atspausdino 10 000 egz., kitais šaltiniais  40 000. Tai 16 psl. knygutė, pavadinta „Apej brostwa blaiwistes arba nusiturieima“. Ši knygelė sukėlė didžiulį rezonansą ne vien  Kauno ir Vilniaus gubernijose, bet ir Peterburgo aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Leidinys  buvo uždraustas platinti, konfiskuotas, pareikalauta  išplatintus egz. grąžinti. Nepaisant draudimo, knygelė buvo du kartus perspausdinta Klaipėdoje, įvežta į Lietuvą ir išplatinta.

1858 09 28 Varnių katedros kun. Juozapas Silvestras Dovydaitis  paskelbė apie Blaivybės brolijos įkūrimą. M.Valančius spalio 11 d.  blaivybės klausimu parašė pirmąjį aplinkraštį kunigams, lapkričio 29 kunigų seminarijai. Kreipėsi į dvarininkus prašydamas palaikyti jo iniciatyvą. Ne vienas dvarininkas uždarė degtinės varyklas, smukles. Tai  kunigaikštis Irinėjus Oginskis, grafas Kazimieras Plateris ir kt. Ir štai rezultatas: Kauno gubernijos dvaruose pagaminta degtinės:

1858 m. 1 milijonas 33 tūkst. kibirų 100 proc., 1860 m.  129,8 tūkst. kibirų 12,5 proc. Kai Vilniaus  generalgubernatorius pareikalavo iš vyskupų duomenų, kiek katalikų įsirašė į brolijas, duomenys buvo gauti tokie: Kauno vyskupijoje 83,9 proc., Vilniaus vyskupijoje 52,0 proc., Gardino – 44,6 proc.

1864 m. balandžio 18d. M.Muravjovo aplinkraščiu blaivybės brolijų veikla buvo drausta, vyskupui M.Valančiui įsakyta persikelti į Kauną su visa kurija ir kunigų seminarija. Mirė 1875 05 29 Kaune.

Blaivystės sąjūdis veikė pogrindžio sąlygomis. Jis buvo gyvas daugelio žmonių širdyse, kol po 44 metų 1908 m. Kaune buvo įkurta Lietuvių katalikų blaivybės draugija. 1940 m. sovietų valdžia jos veiklą uždraudė. 1981 m. įkurtas Statybininkų blaivystės klubas „Sąjūdis“. Jis veikė pogrindžio  sąlygomis. 1989 m. klubo pagrindu įkurtas Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdis. Šiuo metu pastarajam vadovauja Lietuvos sveikatos mokslų  universiteto profesorius dr. Aurelijus Veryga.

Valančiaus blaivystės sąjūdžio įtaka visuomenei ilgai buvo jaučiama. Pvz., 1906 m. statistikos duomenimis, vidutiniškai kiekvienas žmogus Rusijos imperijoje per metus suvartoja po 13 butelių degtinės, o kai kuriose  gubernijose kaip Maskvos, po 37, Peterburgo 35 butelius degtinės, Kauno gubernijoje po 7 butelius“ („Vienybė“, 1908 m. Nr.40).

M.Valančiaus blaivystės brolijų steigimas virtęs Didžiuoju blaivystės sąjūdžiu, apėmusiu daugelį carinės Rusijos imperijos gubernijų – ryškiausias ir neužmirštamiausias jo veiklos bruožas, išgarsinęs M.Valančių ir likęs amžinai gyvas, kaip sveiko, doro, veiklaus žmogaus egzistavimo pagrindas.

M.Valančius - pačiu laiku atsiradęs švyturys, bebaimė, pasiaukojanti asmenybė Dievui ir Lietuvai, jos žmonėms, pažadinęs lietuvių tautą. Jo pažadinta kilo tuometinė jaunoji karta, pradėti leisti laikraščiai „Aušra“ (1883), „Varpas“ (1889 m.), „Šviesa“ (1887 m.), „Apžvalga“ (1890 m.), kūrėsi organizacijos. Žmonės pasidarė aktyvesni, reiklesni, drąsesni, dvasingesni.

Jei ne M.Valančius, vargu ar 1918 m. būtų atkurta nepriklausoma Lietuva. Vargu ar šiandieną skambėtų lietuviškas žodis, lietuviška daina.

Atgal