VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Asmenybės

07 02. 400 dr. Aldonos Vasiliauskienės straipsnių „Lietuvos aide“

Doc. dr. Irena Ramaneckienė

Vyr. redaktoriaus žodžiai

„Lietuvos aide“ bendradarbiauja nemažas būrys žurnalistų, mokslininkų, įvairių profesijų garbių asmenų. Viena iš tokių bendradarbių – istorijos mokslų daktarė Aldona Vasiliauskienė“, – tokiomis talkininkus aukštinančiomis mintimis pradedamas laikraščio vyriausiojo redaktoriaus Algirdo Pilvelio straipsnis „Artėjant prie pustrečio šimto“ (2013 03 13). Toliau tezė –  „Jos tyrinėjamoj tematikoj ir publikuotuose straipsniuose galima išskirti dvi pagrindines kryptis: Lietuva ir Ukraina“ –  bei šio teiginio pagrindimas.

„Būtina pabrėžti, kad pirmasis straipsnis „Nepamirškime savo mokytojų!Profesoriui Broniui Dunduliui – 85-eri“ mūsų laikraštyje išspausdintas 1994 m. lapkričio 17 d.; Aldonos Vasiliauskienės straipsnių, gausiai iliustruojamų nuotraukomis, „Lietuvos aide“ skaičius jau peržengė 350 ribą“, –  konstatuojama vyr. redaktoriaus straipsnyje „Prasmingų jubiliejų puokštė“ (2015 05 16). Ši pirminė informacija plėtojama  detalizuotu komentaru: „Skaitytojai įsidėmėję šią pavardę, nes kiekvienąsyk jos straipsniai blyksteli nauja informacija. Mat, mokslininkė tyrinėja lietuvių ir ukrainiečių istorinius ryšius, bažnyčių, parapijų istorijas, rašo apie lietuvių ir ukrainiečių dvasininkus, itin daug dėmesio skiria Lietuvių katalikų mokslo akademijai (LKMA) bei jos nariams, 1617 m. Vilniuje įkurto Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istorijai, šio ordino garsinimui, apžvelgia jam organizuojamas konferencijas tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje“.

Nelengva straipsnių klasifikacija

Artėjant  A. Vasiliauskienės publikacijų „Lietuvos aide“ skaičiui prie 400 ribos, bandau sisteminti bent mažytę (per 160!) jų dalelę, pateiktą skaitytojams nuo 2013 kovo mėn. Straipsnius galima klasifikuoti vadovaujantis principu Lietuva (Vilnius, Utena, Kupiškis, Skapiškis, Panevėžys, Šiluva, Daujėnai, Bazilionai, Jūrė...) – Ukraina (Kijevas, Lvovas, Pidhircai, Briuhovičiai, Hošivas, Krehivas...). Tačiau geografinė grupuotė nieko  konkretaus nesako.

 „Rašo apie lietuvių ir ukrainiečių dvasininkus“, – taip redaktorius glaustai apibūdina vieną (pabrėžiu – tik vieną) A. Vasiliauskienės straipsnių tematinę liniją. Kas gi slepiasi po šia rubrika?  Keletas pogrupių:

* Dvasininkų, kaip šiandienos asmenybių, veiklos nuopelnai: „Vyskupo Jono Kaunecko pagerbimas“ (2013 07 17); „Šiaulių vyskupas – universiteto Garbės daktaras“ (2015 10 06); „Vyskupas Linas Vodopjanovas OFM – „Baltų ainių“ laureatas“ (2015 12 29); „Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ padėka dr. kun Gediminui Jankūnui“ (2013 12 18); „Panevėžio vyskupijos kunigui Sauliui Kalvaičiui – neįprastas apdovanojimas“ (2016 03 15); „Maldos diena Rumšiškėse“ – mons. Juozapo Antanavičiaus veikla su aklaisiais (2013 06 19)...

* Kunigų įšventinimo iškilmės: „Kunigų įšventinimai Kauno arkikatedroje“ (2014 05 27); „Branda kunigystei“ – apie Nerijų Pipirą ( 2014 05 03)... Šios iškilmės dingstimi straipsnyje primenama, kad „lyrinės sielos asmenybė Nerijus Pipiras 2010 m. išleido pirmąją savo kūrybos knygelę „Atsidūstant“, kad jo eilėraščių išspausdinta  klierikų poezijos bei pamąstymų leidinėlyje „Duc in Altum“, kad bendradarbiauja periodinėje spaudoje, kad jau „nuo 2008 metų įsijungė į mokslinę veiklą“ ir t. t.

* Kunigystės, darbo, gyvenimo jubiliejai: „Šventė Panevėžyje“ – vikaro kun. Simo Maksvyčio kunigystės 15-as jubiliejus ( 2013 06 15); „Kilni šventė Dusetose: kan. S. Krumpliausko kunigystės 40-metis“ (2014 06 21) ir „Šventė Antalieptėje“ – kan. S. Krumpliausko gimino 70-metis“ ( 2015 05 23); „Ketvirčio amžiaus kunigystės jubiliejus: kun. Virgilijus Liuima“ (2014 08 19); „Monsinjoro Juozapo Antanavičiaus kunigystės 60-metis“ (2015 01 20); „Beveik 40 metų Daujėnuose: kun. Vincentas Baltrušaitis“ (2016 01 30); „Dvasininkas, mokslininkas, visuomenininkas: prof. prel. Vytautui Steponui Vaičiūnui – 70“ (2014 03 15)...

Kokia šios tematikos straipsnių svarba? Siaurąja prasme, tai padėka dvasininkui už jo nuoširdų darbą, atsidavimą, pačiais įvairiausiais būdais puoselėjant dorovinę atmosferą, dorovinę asmenybės kultūrą (pažiūras, įsitikinimus, dorovinius jausmus), dorovinę laisvę, kuri kiekvieną mūsų pratina ne vien valdyti išorinę situaciją, bet ir save patį, ugdo gebėjimą palenkti savo valią ir pan. Plačiąja prasme, tai tikinčiųjų ir dvasininkų nuoširdaus atvirumo bei pasitikėjimo atmosferos, tiesinančios takus į Išganytojo Širdį, kūrimas.

Deja, paminėjau tik menkut menkučiausią dalelę iškilių Lietuvos dvasininkų, aprašytų dr. A. Vasiliauskienės straipsniuose. Atsiverti laikraštį ir nustembi, kad  38-erių metų Telšių vyskupas Genadijus Linas (koncekruotas 2012 04 14) Vodopjanovas „tapo ne tik pačiu jauniausiu vyskupu Lietuvoje, bet ir katalikiškajame pasaulyje“. Ir taip  kiekviename tekste – netikėtumo ir nepaprastumo įspūdis, naujos žinios apie praeities, dabarties ar ateities religinio gyvenimo įvykius Lietuvoje.

Straipsnių informatyvumas

Straipsniuose apie kiekvieną dvasininką  gausu duomenų, faktų, leidžiančių skaitytojui / parapijiečiui susikurti asmenybės portretą ir pasidaryti išvadą – kiek menkai težinau apie mūsų  sielovadininkus.

Dr. A. Vasiliauskienė skaito pranešimą Lvovo Religijų istorijos muziejuje 2015 birželio 25–29  d. vykusioje XXV tarptautinėje mokslinėje konferencijoje (Nuotr. iš asmeninio A. Vasiliauskienės archyvo)

Įdomu buvo skaityti apie prelatą Vytautą Steponą Vaičiūną – profesorių, teologijos daktarą, pranciškonų ordino OFS narį, ilgametį Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos vicerektorių ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto dekaną. Neabejoju –  ne tik man, bet ir kitiems domesingas buvo  A. Vasiliauskienės straipsnis  apie kunigą Kazimierą Juozą Ambrasą-Sasnavą (literatą, publicistą, tyrinėtoją, knygų iš anglų, rusų, lenkų, italų kalbų vertėją), šiuo metu gyvenantį Kauno jėzuitų namuose, o dirbusį ne tik Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, bet ir Lituanistikos institute Čikagoje, Vatikano radijo lietuviškų programų redakcijoje, ėjusį Aušros vartų parapijos Monrealyje Čikagos jėzuitų namų kunigo pareigas, vykdžiusį sielovados darbą Filipinuose, Indijoje...

Betgi pasiteiraukime eilinio parapijiečio apie  kunigų pareigas ir atliekamų darbų turinį. Ką pasakytų? Matyt, vardytų tik dalykus, kuriuos sekmadieniais matome susirinkę bažnyčion. „Lietuvos aido“ bendradarbės straipsniai byloja ką kita. Kruopščiai, kaip ir pridera tikrai istorikei, juose sudėlioti faktai tarsi atveria mūsų akis. Giliai apibendrinti A. Vasiliauskienės straipsniuose aprašytą tokių darbų gausą bei  įvairovę tiesiog neįmanoma – viskas gyvenime kur kas  sudėtingiau:

* „ Kun. Simas Maksvytis turi atsakingų pareigų Panevėžio vyskupijoje: Panevėžio vyskupijos kunigų tarybos narys (2002–2008), Panevėžio vyskupijos kunigų tarybos konsultatorius, Panevėžio vyskupijos tribunolo teisėjas (nuo 2009), vicepostulatorius (paskirtas 2006), nuo 2009 m. ekspertas – konsultatorius istoriniams dalykams Dievo Tarno kunigo Alfonso Lipniūno beatifikacijos byloje“.

* „Savo nepakartojamai patrauklia ir iškilia asmenybe bei itin reikšmingais darbais JE vyskupas Eugenijus Bartulis pelnė Šiaulių universiteto Garbės daktaro vardą. <...> Šiaulių vyskupas E. Bartulis mėgsta sportą, keliones, fotografiją. 2000 m. jis išleido savo nuotraukų albumą „Kryžių kelias“. Šis nuotraukų albumas tapo postūmiu pradėti rengti tematinius fotografijų kalendorius. <...> Per pristatymus kiekvienas galėjo išgirsti įdomių vyskupo pasakojimų, juokingų nuotykių ieškant reikalingų fotografijai eksponatų. <...> Minėti kalendoriai ugdo ne tik estetinį skonį – jie svarbūs istorine-moksline prasme“.

* „Kiekvieno kunigo gyvenime svarbią vietą užima bažnyčių remonto, statybos bei kiti ūkiniai darbai. Kunigas V. Liuima garsėja remonto darbais: daug laiko ir pinigų reikėjo sutvarkant / baigiant statyti Papilio kleboniją, <...> Papilio bažnyčią. Kun. Virgilijaus pastangomis ji pasipuošė naujais, iš Norvegijos atvežtais vargonais, kuriuos padovanojo Dainius ir Jaunius Iržekevičiai <...>. Svarbių darbų atlikta ir Kvetkuose <...> pašalinta avarinė bokštų būsena. Savivaldybės lėšomis remontuota bažnyčia (pamatai, pakeistos ir sutvirtintos pažeistos bažnyčios sienų konstrukcijos, atnaujinta apdaila, restauruotas kryžius bei durys,  įrengta žaibosauga, priešgaisrinė ir apsaugos signalizacijos). Be to, sutvarkyta ir suremontuota dar 1939–1940 m. kan. Adolfo Sabaliausko lėšomis pastatyta Meleišių koplyčia“ (2014 08 09).

Tai dar ne viskas: „Itin dideli kun. V. Liuimos nuopelnai įamžinant kan. Adolfo Sabaliausko-Žalio Rūtos atminimą: suorganizuoti penki jubiliejiniai minėjimai, konferencijos“; „veikla puoselėjant Bažnyčios statytojo Sibiro kankinio, ten ir nušauto kun. Juozapo Bardišausko atminimą“; „veikla įamžinant Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimą Skapiškyje: patarimai, fizinė talka, įsijungimas į renginių organizavimą, piligrimų iš Rusijos sutikimas“ (ten pat).

* Iki ašarų jautru skaitant (Lietuvos aidas, 2013 07 17) vyskupo Jono Kaunecko žodžius, iš pačių širdies gelmių išsakytus Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje per atistatydinimą iš Ordinaro  pareigų. Dėmesys sutelktas į tikinčiųjų vidaus pasaulį: „Stebiuosi, visada stebiuosi: kokie geri Lietuvos žmonės!“; „Taip atsitiko, kad vyskupu Panevėžyje teko dirbti per krizę, bankrutavo fabrikai. Taip graudu vis buvo matyti jus, iš paskutinių aukojančius. Turiu Jums vis dėkoti ir dėkoti. Jūsų aukomis išlaikomos bažnyčios. Jūsų aukomis tapau kunigu, Jūsų aukomis išlaikomos vyskupijos, seminarijos“; „Kaip džiaugiausi, kai sužinojau, jog Raguvėlės tikintieji, neapsikentę baro skleidžiamo girtavimo, ėmė kovoti ir nugalėjo. Baras buvo uždarytas“; „Įsivaizduokite, mano gimtojo krašto jaunimas pareikalavo, kad Pasvalio miesto diena būtų švenčiama be lašo alkoholio, net be garsaus Pasvalio alaus! Tai atsakymas visiems, kurie dabar šaukia, kad iš jaunimo nieko nėra, kad jaunimas sugeba tik akis draskyti“; „Bet mačiau jumyse ir daug skausmo...“; „Gerieji žmonės, jautrieji žmoneliai, ar man pavyko Jūsų skausmus sušvelninti? Matydamas Jus, tokius pilnus sielvarto, tokius susvetimėjusius ir sovietų išardytas parapijos bendruomenes, svajojau atkurti jas. Ar pavyko tai mums?“

Kur tų jausmingų JE Jono Kaunecko klausimų šaknys? Atsakymą galima modeliuoti pačiam. Bet galima pasirinkti atskirus Krekenavos bazilikos rektoriaus nuo 2011 m, klebono kun. Gedimino Jankūno (Čikagoje apgynusio disertaciją ir  įgijusį teologijos licenciato laipsnį) fragmentus pamąstymų, kai buvo paprašytas atsakyti į klausimą apie kasdienybės sunkumus: „Bendražmogiški. Nuovargis, abejonės, tamsesni momentai, kai atrodo, jog kažką darai, bandai, sieki, tačiau rezultatų nesimato arba jie ne tokie, kokių tikėjaisi. Būna ir nusivylimų, ir vienatvės. Bet čia yra tie žmogiškojo gyvenimo dėsniai, kurie nutinka, nors ne kasdien“.

Tik maža dalelė gautų apdovanojimų, dovanų (Nuotr. iš asmeninio A. Vasiliauskienės archyvo)

Nurodinėjo, kontroliavo, draudė,  baudė... 

Atskiri A.Vasiliauskienės straipsniai grąžina mus į 30–60 metų senumo istorinę praeitį. Juose išsamiai ir įdomiai pristatyta kunigų darbo sąlygų sovietmečiu panorama. Mes, skaitytojai, apie tuos dalykus turime tik paviršutinišką supratimą. Visai kas kita, kai perskaitai gyvenimo faktais paremtą istorijos fragmentą ar žmogaus biografiją. Pvz.: „1954 m. rugsėjo 12 vyskupas Kazimieras Paltarokas įšventino į kunigus 17-ka Tarpdiecezinės kunigų seminarijos Kaune klierikų. Klierikai buvo įšventinti į kunigus nebaigę mokslų (vietoj privalomo pilno 5 metų kurso, įšventinti po 4 metų studijų), kad juos suėmus ar paėmus į sovietinę kariuomenę, galėtų atlikti dvasines pareigas“ (2015 01 20).

„Aš pats baigiau pogrindžio kunigų seminariją ir mus kartu su vienu ukrainiečiu 1986 m. lapkričio 23 d. vyskupas Julijonas Steponavičius įšventino kunigais 6 val. ryte. Įšventinti į kunigus, kuo greičiau, kad niekas nesusektų, išvažinėjome savo keliais“, –  pasakoja Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas kun. Aušvydas Belickas  (2015 01 27).

Monsinjoro Juozapo Antanavičiaus kunigystės 60-mečio proga skirtame straipsnyje rašoma: „Kadangi jaunas kunigas nesutiko talkinti saugumui, iš jo buvo atimtas Kunigo darbo pažymėjimas, apšmeižtas laikraštyje. Likęs be darbo, turėjo kuo greičiau įsidarbinti, nes bedarbiai buvo vežami į kolūkius. Kun. Juozapas, Vyskupijos komiteto nukreipimu, įsidarbino Panevėžio autokompresorių gamykloje. Taigi, sovietinė valdžia stengėsi jam Bažnyčią iškeisti į gamyklą. Tačiau ir čia kun. J. Antanavičius nesitaikstė su saugumo reikalavimais“. Kaip rašoma straipsnyje, po kelerių metų Kulto reikalų įgaliotinis tuometiniam kurijos kancleriui Juozui Frankai pasakė: „Tą „didvyrį“ iš Panevėžio jau irgi galite skirti į parapiją“. 

Šiame kontekste labai suprantamos tampa klieriko  J. Antanavičiaus eilėraščio „Atvykus į Katedrą“ (1954 11 16) eilutės: „Ėjau susilenkęs prieš rudenio vėją, / Lyg žemės ieškot pažadėtos ėjau. /Klevai jau be lapų prie kelio šlamėjo. / Naktis ūkanota dejavo skaudžiau. // Ėjau lyg iš lizdo iškritęs paukštelis...“

Istorikės straipsnyje apie kun. Stanislovą Krumpliauską rašoma, kad, vikaraudamas Kupiškyje (1977–1982), jis už drąsų Dievo Žodžio skleidimą  pakliuvo į KGB akiratį. Tad jo pavardė dažnokai aptinkama buvusio KGB (dabar Lietuvos Ypatingojo) archyvo bylose. Kan. S. Krumpliausko pastangomis Kupiškyje suaktyvėjo jaunimo  veikla – tą piktai pažymi savo ataskaitose Kupiškio r. KGB: „Šis „ekstremistiškų pažiūrų“ kunigas (taip ne kartą rašyta saugumo dokumentuose) per pamokslus iškraipydavo sovietinę tikrovę, skleidė nacionalistinę pasaulėžiūrą, darė neigiamą poveikį jaunimui bei moksleiviams“.

Josyfo Veljamino Rutskio Filosofijos-teologijos studijų vienuolių bazilijonų instituto Briuchovičiuose rektorius mgsr. t. Juozapatas (Andrijus Chaimyk) OSBM, dr. Aldona Vasiliauskienė, Ukrainos Švenčiausiojo Gelbėtojo provincijos protoigumenas mgsr. t. Panteleijmonas (Mychailo Salamacha) OSBM džiaugiasi mokslininkės apdovanojimu (Nuotr. iš asmeninio A. Vasiliauskienės archyvo)

Reikia, ir dar kaip reikia priminti, pasakoti skaitytojams analogiškus dalykus. Tada tikrai nebeliktų viešų, tiesiog  absurdiškų teiginių, kaip antai: „Iš Kauno kunigų seminarijos pašalintas už drausmės pažeidimus; buvo vis tiek įšventintas į kunigus; gal jį šventino koks nors atklydęs  dvasininkas bedarbis; atsidūrė Baltarusijoje;  pateikęs galbūt melagingą anketą, net 27 metus laimino, šventino, tuokė, krikštijo, klausėsi išpažinčių, laikė mišias“... ( Lietuvos rytas, 2016 04 23). Žinia, sovietai griežtai reglamentavo menką priėmimų į kunigų seminariją skaičių, darė kliūčių norintiesiems ten patekti (pirmiausia  privalu atitarnauti armijoje; į armiją nešaukdavo vienturčio jaunuolio, jei tėvai dėl kurios nors priežasties negali užsidirbti pragyvenimui), pačiais įvairiausiais būdais stengėsi retinti studijuojančiųjų gretas (seminaristai KGB darbuotojų ar jų informantų nuolat buvo akylai sekami ieškant kliaučių, kad būtų galima besąlygiškai pareikalauti šalinti juos iš seminarijos „už drausmės pažeidimus“ ir t. t.). 

Šv. Juozapato bazilijonų ordino Vilniaus vienuolyne darbuotė

Itin  patraukliai laikraštyje nušviečiama Vilniaus vienuolių bazilijonų praeitis, dabartis ir ateitis.

Praeitis siejama su šv. Bazilijaus Didžiojo ordino įkūrimu Lietuvoje, su iniciatoriaus ir dvasinio vadovo Ivano Kuncevičiaus – šv. Juozapato (1580–1623) veiklos garsinimu, su šio ordino vienuolių pastoracinės ir šviečiamosios  veiklos – statė bažnyčias ir vienuolynus, kūrė mokyklas ir spaustuves, organizavo knygų leidybą – apžvalgomis, pvz.: „Vienuoliai bazilijonai ir Metropolito Josyfo Veljamino Rutskio Filosofijos – teologijos studijų bazilijonų instituto kūrimosi istorija“ ( 2015 05 09), „Svarbi knyga Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istorijai“ ( 2015 12 05)...

Dabartis A.  Vasiliauskienės publikacijose atsispindi keliais aspektais. Pristatomi šiuo metu Vilniaus Šv. Juozapato vienuolyne besidarbuojantys kunigai – t. Pavlo (Petro Jachimec) OSBM, būsimasis mokslininkas mgsr. t. Joakymas (Jaroslavas Kovalčiuk) OSBM, t. diakonas Maksymas (Mychailas Pišta) OSBM, 2014 m. baigęs  Filosofijos-teologijos studijas Bazilijonų institute Briuchovičiuose.

Pasakojama apie renginius, vykstančius Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje (klebonas – t. Pavlo OSBM), pvz.: „Švč. Trejybės bažnyčioje ukrainiečiai paminėjo Kijevo Rusios krikšto 1025-ąsias metines“ (2013 07 20), „Labdaros koncertas Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje“ ( 2014 08 12) ir t. t.

     Intriguojantys straipsniai –  „Susitikimai Ukrainoje domina Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijiečius“(2014 09 09); „Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios Mišios, skirtos Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios išėjimo iš pogrindžio 25-mečiui“ (2015 01 27); „Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia kviečia bendrai maldai“ (2014 12 23) antrąją Šv. Kalėdų dieną, t. y. į „ypatingas – bendras lietuvių ir ukrainiečių Mišias“(klebonas kun. Aušvydas Belickas); „Pašvęstojo Gyvenimo metai: vienuoliai bazilijonai“ (2015 08 22; 25) „Ukrainietis vyskupas Irinėjus Bilyk OSBM – Lietuvoje: pažintis su ganytoju“ (2016 01 09; 16) ir kt.

2015 06 11 d. spaudos konferencija – „Lietuvos ir Ukrainos draugystės atspindžiai Aldonos Vasiliauskienės monografijoje“ –  LR Seime.  Kalba Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonas t. Pavlo Jachimec OSBM, toliau:  dr. A. Vasiliauskienė ir konferencijos iniciatorė – LR Seimo narė Rima Baškienė (Nuotr. Iš R. Baškienės asmeninio archyvo)

Kas šiandien konstatuojama kaip ateitis, po kurio laiko jau įvardijama kaip dabartis ar praeitis. Tuo aspektu gana sąlygiškai skamba tokių straipsnių, kaip antai: „XI  mokslinė konferencija, skirta Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui: maldos, dvasinės – istorinės – pažintinės kelionės“, „XI konferencijos „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas: iš liaudies – liaudžiai“ komitetai, posėdžiai“ ( 2015 02 03; 17) – pavadinimai. Reikia pasakyti, kad pasirengimo minėtai konferencijai, kurios viena organizatorių – pati  A. Vasiliauskienė, nesutalpinsi į „posėdžius ir komitetus“. Atsiverskime  2014 12 16 d. straipsnį „Pasirengimas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino konferencijai“ ir pirmiausia pažiūrėkime jo turinį papildančias nuotraukas, paskaitykime  užrašus: Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto prorektoriaus Marijano Lozinskio kabinete; Ukrainos Katalikų universitete; Su Lvovo Religijų istorijos muziejaus darbuotojomis; Lvovo nacionalinės Ivano Franko universiteto Mokslinės bibliotekos direktoriaus doc. dr. Vasyliaus Kmet kabinete; Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto prof. Oleksyjaus Suchijo kabinete ir kt.

     Pačiai teko betarpiškai stebėti, kaip kiekviename  kabinete buvo tariamasi būsimos konferencijos klausimais. Minėtame straipsnyje rašoma: „ Susitikta su Lvovo Religijų muziejaus darbuotojomis Ruslana Bubrik ir Lilija Moravska, turinčiomis didelę tarptautinių konferencijų „Religijų istorija Ukrainoje“ organizavimo patirtį“; „Kreiptasi į Ukrainos Katalikų universitetą Lvove, įtraukiant į prelegentus šio universiteto Humanitarinio fakulteto dekaną prof. Ihorį Skočiliasą bei doc. dr. Vyrą Frys“; „Dar viena mokslo institucija Lvove – Ivano Kripjakevičiaus ukrainistikos institutas, kurio vyr. mokslo darbuotoja dr. Olena Lukačiuk mielai sutiko dalyvauti rengiamoje konferencijoje“; „Bendrauta su Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto profesoriais Oleksyjumi Suchiju, prorektoriumi doc. Marijanu Lozynskiu, doc. dr. Olegu Duchu“; „ Į konferencijos darbą įtraukti ir vienuoliai Bazilijonai: Mukačevo Šv. Mikalojaus bazilijonų vienuolyno kunigas dr. t. Pavlo (Mychailas Krečiunas) OSBM, Ukrainos Švenčiausiojo Gelbėtojo provincijos protoigumenas mgsr. T. Panteleijmonas (Mychailas Salamacha) OSBM, Lvovo Šv. Andriejaus parapijos klebonas t. Mychailas (Mykolas Lučkivas) OBSM, Lvovo Šv. Onufrijaus vienuolyno  kunigas mgsr. Polikarpas (Volodomyras Marceliukas) OSBM“; „Neapsiribota vienuoliais bazilijonais Ukrainoje. Dėl prelegentų keliauta ir į Lenkiją“...

Kai ateitis, kuriai tiek daug ruoštasi, virto praeitimi, laikraštyje apibendrinti rezultatai – „Prisimenant XI tarptautinę mokslinę konferenciją“ (2015 01 10) ir, progai pasitaikius (2015 08 22), darsyk pasidžiaugta, kaip Ukrainos Švenčiausiojo Gelbėtojo provincijos  protoigumenas t. Pantaleijmonas OSBM ir vienuolių Bazilijonų instituto Briuchovičiuose (netoli Lvovo) rektorius mgstr. t. Juozapatas (Andrijus Chaimyk) OSBM  įvertino konferencijos organizatorius bei pranešėjus „už naujas įžvalgas, pateikiant archyvinę medžiagą, Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino vardo garsinimą, rengimąsi būsimam Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino 400 metų jubiliejui“. Manau, kad prie šios minties autorė, kaip buvusi pedagogė, grįžo tikslinga. Mat, dalyvaudama minėtoje tarptautinėje konferencijoje (Bazilionuose) ir kituose analogiškuose renginiuose, pastebėjau ukrainiečių, įskaitant ir vienuolius bazilijonus, dėmesingumą ir išskirtinį gebėjimą  reikšti padėkones. Visiems mums yra ko pasimokyti.

Popiežiaus palaiminimas dr. Aldonai Vasiliauskienei (Nuotr. iš asmeninio A. Vasiliauskienės archyvo)

Skapiškiui tariami žodžiai

Kiek perfrazavus Vinco Krėvės vieno padavimo pradžią, galima sakyti, kad A. Vasiliauskienės širdžiai Lietuvoje yra daugel puikių ir gražių vietų, kuriose gyvena mieli, dvasingi žmonėmis, bet tarpu jų visų – pats iškiliausias Skapiškis su didžiadvasiškais gyventojais – žymiais ir eiliniais.

Šiam Lietuvos kampeliui skirtus laikraščio bendradarbės straipsnius dėlioju į kelias potemes:  miestelio istorija, žymūs Skapiško žmonės seniau ir dabar, mokykla, bendruomenės tradicijos ir šventės, „privatus, bet –  visų“  ukrainistikos muziejus A. Vasiliauskienės sodyboje, piligrimai ir kiti miestelio svečiai.

Netikslinga būtų paeiliui vardyti visus A. Vasiliauskienės straipsnius, skirtus šiai seniausiai Kupiškio gyvenvietei ir žmonėms, o pavadinimus skirstyti pagal potemes. Pvz., apie piligrimystes arkivyskupo Dievo tarno Mečislovo Reinio vardo įamžinimo keliais bei  apie jų įprasminimą „Lietuvos aide“ per mano pasirinktą laikotarpį publikuota, berods, 18 straipsnių, kuriuose pasakojama apie M. Reinio vardo puoselėjimą Vladimire, kur Jis buvo nukankintas, apie Vladimiro piligrimų keliones Lietuvoje, apie M. Reinio 60-ųjų mirties metinių minėjimą Skapiškyje, apie Arkivyskupo garbei A. Vasiliauskienės sodybos-muziejaus kieme pašventintą Rūpintojėlį...

Briuchovičių instituto rektorius  mgsr. t. Juozapatas OSBM Bazilionuose vykusioje konferencijoje teikia padėką Irenai Ramaneckienei (Nuotr. iš asmeninio A. Vasiliauskienės archyvo)

Apžvalgai ėmiau faktus, kurie sumaniai autorės atsirinkti iš daugybės galimų variantų. Miestelio centre 1841 m. klebono M. Klimavičiaus rūpesčiu buvo sumūryta varpinė, kurioje pakabinti vienas už kitą didesni varpai, labai gražaus tembro, kiekvienas vis kitu balsu skambantis. Legenda sako, kad buvęs ir šeštasis, kurį savo baladėje „Užkeiktas Skapiškio varpas“ aprašė Maironis. A. Vasiliauskienė pristato tokią žinią: „ 2012 m. Skapiškyje minint tautos dainiaus Maironio 150-ąsias gimimo metines, tautodailininkas, Sibiro tremtinys Bronius Bickus visą pavasarį įtemptai dirbo ir sukūrė koplytstulpį Maironiui ir jo baladei apie nuskendusį Skapiškio varpą“ (2013 08 21). Straipsnyje vardijami ir kiti šio „Skapiškio puošėjo“ darbai: Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčios frontoną puošia Šventųjų Petro ir Povilo skulptūros“; „2013 m. vasarą Skapiškio bibliotekai B. Bickus padovanojo žmogaus dydžio skulptūrą „Bibliotekininkė“; „1996 m. paminklas skapiškėnams, žuvusiems už Tėvynę, pastatytas Skapiškio parapijos kapinėse“ ir t. t.

Daug šiltų žodžių laikraštyje išsakyta tautodailininkės Genės Šimėnienės –  Juodupės (tenai gyvena) ir Skapiškio (čia parabėgo vaikystė) garsintojos adresu (2015 07 21). Straipsnyje rašoma, kaip Genė, pusbrolio Antano Pačebuto  1963 m. pakviesta jai sunkiu gyvenimo metu į Juodupę, atsigabeno čia šimtametės močiutės naudotas audimo stakles ir ėmėsi audimo meno, kurio nuo šešerių metų mokėsi iš savo mamos – garsios kaimo audėjos. Genės rankų darbo audiniai (staltiesės, lovatiesės, rankšluosčiai, kilimėliai, sukurti iš medvilnės ir lino) žavi senųjų audinių tradicijomis ir raštais, paveldėtais iš mamos ir močiutės. Sugebėjimas perteikti senuosius raštų ornamentus šiandien vertinamas kaip krašto paveldas. G. Šimėnienės tautinio paveldo gaminiai sertifikuoti. Ką tai reiškia? Gautas sertifikatas liudija, kad kūrėjos darbai yra meniški, kad ji naudojasi visa kūrybine patirtimi, meistriškumu. Jos audiniais grožėtasi Latvijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Turkijoje, Švedijoje organizuotose jungtinėse meistrų darbų ar personalinėse parodose.

 „Genė itin džiaugiasi draugyste su viena šeima Švedijoje. Jie surengė parodą ir už parduotus darbus nupirko ir Šimėnams į Lietuvą atsiuntė traktorių, be kurio nebūtų galėję pradėti ūkininkauti“, – rašo Aldona. Ir dar viena to straipsnio mintis: „Penkias vasaras Genė Šimėnienė Norvegijoje skynė braškes. Iš uždirbtų pinigų buvo suremontuotas ir apšiltintas namas“. Vadinasi, teisybė, kad iš meno neįmanoma pragyventi.

Kas dar įdomaus Skapiškio padangėje?

Legenda byloja, kad Šv. Lauryno naktį galima girdėti, kaip varpas skamba ežero dugne, tačiau Pirmojo pasaulinio  karo metais sudegus Šv. Lauryno kankinio šventovei, tie legendoje minimi atlaidai sovietmečiu  buvo trinami iš žmonių sąmonės. „Lietuvos aido“ straipsnyje „Skapiškyje atgaivinama prieškario tradicija“ (2013 08 17) pasakojama, kaip bendruomenės pirmininkė Roma Bugailiškienė „pirmąsyk prie miesto centre esančios senosios varpinės organizavo Tautinės giesmės giedojimą“, kaip susirinkusių „skapiškėnų ir svečių gausa paskatino ją atgaivinti prieškaryje ir kurį laiką pokary vykusią Šv. Lauryno atlaidų tradiciją“.

A. Vasiliauskienė su Bazilionų mokyklos abituriente Greta Baniulyte prie jos  baigiamojo darbo (vadovė – vyresnioji mokytoja Laima Perminienė)  vitražo „Draugystės medis auga“, simbolizuojančio Bazilionų mokyklos ir Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino vienuolių Bazilijonų 15 metų glaudaus bendradarbiavimo sukaktį  (Nuotr. autorė Jūratė Formanskė, 2016 05 24)  

     Laikraščio puslapiuose daug gražių dalykų apie Skapiškio kultūros namų teatrą „Stebulė“, puoselėjantį lietuvių nacionalinę dramaturgiją, savo krašto tradicijas, scenoje įamžinamą kraštiečių kūrybą. „Stebulei“  vadovaujanti režisierė, teatro magistrė Vita Vadoklytė,  du kartus pagerbta  „Aukso paukšte“ – aukščiausiu Lietuvos mėgėjų teatro ir režisierių apdovanojimu, garbės, įvertinimo ir pripažinimo simboliu (2015 09 15).

 „Pienių“ festivaliai aprašomi  2013 06 12 laikraštyje. Autorė komentuoja: „Kasmet gegužės mėnesio pabaigoje Skapiškyje vyksta liaudies teatrų festivaliai, pavadinti pagal amžių pienių vardu: vaikų – „Pienių medus“, jaunimo – „Pienių vynas“, vyresnio amžiaus žmonių – „Pienės pūkas“.

Apie pirmąją „Pyragų šventę“ Skapiškio krašte (Naivių kultūros namuose) A. Vasiliauskienė pasakoja š. m. balandžio 30 d. numeryje. Šio straipsnio paantraštės: „Bendruomenių ir pyragų pristatymai“  („Skapiškio bendruomenę pedagogės Aldonos Raišienės eilėmis pristatė Roma Bugailiškienė, sakydama, kad skapiškėnų atvežtas pyragas pagamintas iš Skapiškio ežero išvalyto dumblo, tad perspėjo valgyti atsargiai, nes jame gali rasti ir kadaise Skapiškio ežere nuskendusį varpą bei muziejuje patalpintus unikalius ragus“), „Pyragų vertinimai“, „Konkursas raštu“, „Palinkėjimai baigiantis šventiniam renginiui“ ir t. t.

Skapiškio pagrindinės (direktorė Birutė Zaborskienė) mokyklos, šiais 2015 / 2016 m. mininčios 260 metų jubiliejų (1755 m. ją atidarė vienuoliai dominikonai), indėlį į bendruomenės gyvenimą pristato vienas už kitą informatyvesni straipsnių „Lietuvos aide“ pavadinimai: „Skapiškio penktokams kalbėta apie Šventojo Bazilijaus Didžiojo ordiną (2014 06 03), „Naujus mokslo metus pradėjo Skapiškio pagrindinė mokykla“ (2014 09 16), „Kristijono Donelaičio (1714–1780) metų baigiamoji šventė Skapiškio pagrindinėje mokykloje“ (2014 12 20), „Skapiškio mokyklos jubiliejinė įžanga – svečias vienuolis bazilijonas“ (2015 09 22), „Skapiškio mokykla padėkojo Jungtiniams Arabų Emyratams“ („Atkurtą Lietuvos nepriklausomą valstybę Jungtiniai Arabų Emyratai pripažino 1991 m. rugsėjo 19 d.“, – rašoma 2016 03 22 d. „Lietuvos aide“. Vadinasi, mokyklos padėka išsiųsta šio pripažinimo 25-mečio proga).

Net pastarieji mano sąraše pasižymėti straipsniai skirti Skapiškio mokyklai: „ Išvažiuojamasis seminaras Kupiškio rajono istorijos mokytojams Skapiškyje“ (399-asis), „Įveiktų darbų ir pasiekimų šventė Skapiškio pagrindinėje mokykloje“ (400-asis). 

 „Privatų, bet – visų“ ukrainistikos muziejų, įkurtą A. Vasiliauskienės sodyboje, kuri pastaruoju metu jau imta vadinti Dievo tarno Mečislovo Reinio sodyba, straipsnių autorė mini pasakodama apie miestelio svečius – vienuolius, piligrimus, pasauliečius, moksleivius... Pvz.: „Ukrainiečiams Skapiškis buvo netikėtas atradimas – džiaugėsi matydami sukauptą medžiagą ukrainistikos tematika, išgirdo pasakojimą apie straipsnio autorės darbą Vladimiro (prie Kliazmos) archyve ne tik prie lietuvių, bet ir ukrainiečių studitų archimandrito palaimintojo Klementijaus Šeptickio bylų“; „... paroda „Pažintis su Ukrainos kultūra“, kurią 2012 m. gegužės 26 d. atidarė nepaprastasis ir įgaliotasis Ukrainos ambasadorius Lietuvos Respublikoje Valerijus Žovtenka ir jo patarėja Zoja Olijnyk, ir toliau plečiama“; „Su sukaupta ukrainistika supažindinami Skapiškio pagrindinės mokyklos mokiniai, pedagogai – prie stendų vyksta neįprastos pamokos. Su paroda susipažino ir Vilniaus ukrainiečiai, Kupiškyje bei Skapiškyje vykstančių mokslinių bei kultūrinių renginių dalyviai“ (2015 02 03).

XI mokslinės-praktinės konferencijos atidarymas Šiaulių r. Bazilionų mokykloje. Direktorius – Rimantas Gorys (Nuotr. iš asmeninio A. Vasiliauskienės archyvo)

Skapiškiečių žodžiai apie „savo daktarę“

Skapiškis nėra A. Vasiliauskienės gimtinė. Tėtis, kaip partizanų grupės organizatorius, buvo ištremtas į Sibirą, mama, išsižadėjusi tapatybės, slapstėsi pas patikimus žmones, trejų metukų Aldona  buvo atvežta pas tetą, šeimininkavusią Skapiškio klebonijoje pas kanauninką Nikodemą Kasperiūną.

Mokytoja Auksė Jankevičienė neseniai „Lietuvos aide“(2016 04 05) rašė, kad „ A. Vasiliauskienė ne vien religinio, bet ir kultūrinio Skapiškio gyvenimo įkvėpėja, aktyvi dalyvė ir metraštininkė. Neatsitiktinai jos 70 metų jubiliejus pernai iškilmingai buvo švenčiamas šiame miestelyje“. Mokytoja mini Aldonos dėmesingumą skapiškiečių pastangoms, kuo gražiau pagerbti jubiliatę: „Daktarė itin džiaugėsi iškilmingomis Mišiomis, kurias aukojo 12 lietuvių bei ukrainiečių kunigų, vadovaujamų vyskupo Jono Kaunecko, džiaugėsi Vitos Vadoklytės sumąstytu teatralizuotu šventiniu vakaru, kuriame labai aktyviai dalyvavo visa mokykla“.

Savigyros  čia nė lašo. Keletas mano asmeninių įspūdžių, motyvuojančių tą šventinį Aldonos džiaugsmą. Antai žodį suteikus JE vysk. Jonui Kauneckui, garbusis svečias išskleidė dovaną – lino drobėje išaustą Gedimino kalną ir jo viršūnėje staugiantį vilką. Ekscelencija tą regimąjį vaizdą susiejo su aktyvia energinga Aldonos veikla bei rezultatais. „Ten aukštai kaip vilkas staugiate Jūs“, – pasakė įteikdamas dovaną. Tai subtili asociacija, kad tas vilko staugimas byloja apie Vilniuje gyvenančios jubiliatės šlovę.

JE vysk. J. Kaunecko pašmaikštavimas tarsi pasakos burtų lazdele sukūrė paprastą, laisvą didžiulės žmonių grupės nuoširdaus, labai nuotaikingo bendravimo atmosferą, plg.: „Dalykinio bendravimo su Aldona dešimtmetis buvo turtingas, nors ne visada lengvas, bet įdomus, nenuobodus“ (kun. G. Jankūnas); „ Kai Aldona, „iškračiusi“ parapijos archyvus išvažiuoja, mes atsipalaiduodami švenčiame, o vėliau darsyk švenčiame gėrėdamiesi to darbo rezultatais – straipsniu, knyga“ (kun. V. Liuima); „ Jei Aldonos neįleisi per duris , tai įlįs per stoglangį“( V. Vadoklytė). Tie patirtų įspūdžių fragmentai labai artimi mokytojos A. Jankevičienės pastebėjimams: „Kalbant, bendraujant nepalieka mintys: Kaip vienas žmogus tiek sugeba aprėpti? Iš kur semiasi jėgų ir laiko tokiems kalnams darbų nuveikti? Juk parašyta daugiau nei 20 knygų ir straipsnių rinkinių, paskelbta per 2000 straipsnių (Lietuvos ir kitų šalių periodikoje bei mokslo leidiniuose), surengta daugybė konferencijų, skaityta pranešimų, keliauta, ieškota. O juk tarp reikšmingiausių darbų – dar ir nuolatinis dėmesys kiekvienam šalia esančiam žmogui. Ir dėkingumas, dosnumas, vaišingumas. Ir paprastumas. Pats tikriausias paprastumas ir nuoširdumas. Ne per saldus, ne pataikaujantis. Reiklus, kartais pirštu pabadantis“ (2016 04 05).

Dar knieti pridurti, kaip takart jubiliejaus šventėje „Stebulės“ ir vaikų bei jaunimo teatro studijos „Ku – kū“ kolektyvai dėkojo „savo daktarei“. Tik įsivaizduokite: iš tolimo salės kampo pakyla nemažas būrys, tarsi pusė kaimo, lino drabužiais apsirengusių žmonių ir dainuodami, pritariant armonikai, traukia link sukaktuvininkės. Jie dar nepasiekę tikslo, o žodžius „Ar jūs nežinot, ar jūs neišmonot, / Kupiškėnai geri žmonas, tiesūs jų kelaliai“ pasigauna visa salė. Taigi, kaip ištversi, ištylėsi, jei skamba Kupiškėnų himnas, kuriuo prašoma: „Bagaslovyk, Dieve, Kupiškio laukėlius, / Sanus, jaunus, vidutinius ir mažus vaikėlius“. Paskutinės himno eilutės atitinka religijos istorikės įsitikinimą, „kad be Aukščiausiojo Palaimos ir suteiktos stiprybės, be gilaus tikėjimo, tiek nebūtų nuveikusi“ (2016 04 05).

    Taigi, skapiškiečiai į A. Vasiliauskienės rodomą dėmesingumą, jautrumą, geradarystę atsiliepė savo širdžių šiluma. Už gėrį atsilyginta gėriu. Atsidėkojimas geradariui yra didžiausias dvasinis atpildas.

Solidūs laikraščio bendradarbės įvertinimai

 „Už veiklą ukrainistikos srityje A. Vasiliauskienė yra gavusi įvairių apdovanojimų: padėkų, medalių, Aukso žvaigždės ir, galiausiai, Kunigaikštienės Olgos ordiną“, –  2014 12 30 straipsnyje „Lietuvos aido“ bendradarbei dr. Aldonai Vasiliauskienei – neįprastas apdovanojimas“ rašo A. Pilvelis, pabrėždamas mintį, kad tokiu medaliu, ir tokiu ordinu apdovanota tik vienintelė lietuvė mokslininkė, būtent, „Lietuvos aido“ bendradarbė. Keliais papildomais faktais sukonkretinsiu šią  A. Pilvelio informaciją:

* 2005 m. rugsėjo 30 d. Lietuvių katalikų mokslo akademijos renginyje, skirtame Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui, Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas t. Pavlo Jachimec su kitais vienuoliais bazilijonais  įteikė A. Vasiliauskienei pirmąjį į Lietuvą atkeliavusį Popiežiaus atsiųstą pergamentą: „Šventasis Tėvas Benediktas XVI iš visos širdies suteikia Apštališkąjį Palaiminimą Aldonai Vasiliauskienei melsdamas dieviškųjų malonių gausybės jos 60-mečio proga“. (Šis Apaštališkojo Palaiminimo raštas gautas vienuolių bazilijonų rūpesčiu).

* Antrasis Popiežiaus Palaiminimo Raštas įteiktas Svėdasuose tų pačių metų lapkričio 20 d. Jame –  prasmingi Popiežiaus palinkėjimai: „Jūsų darbštumas ir talentai tebūnie padauginti Tėvynės ir Bažnyčios gerovei“. (Tik nedaugelis mokslininkų / pasauliečių gauna Popiežiaus Palaiminimo Raštą. Dažniausiai apdovanojami dvasininkai, katalikiškos organizacijos. Be to, labai reti atvejai istorijoje, kai beveik tuo pačiu metu gaunami  du to paties Šventojo Tėvo Apaštališkieji Palaiminimo raštai).

* 2013 m. Bazilionų mokykloje (Šiaulių rajonas) jos direktoriaus Rimanto Gorio rūpesčiu atidaryta istorijos mokslų daktarės A. Vasiliauskienės vardu pavadinta klasė, kurioje apgalvotai parengti stendai, segtuvai su jos mokslinių straipsnių kopijomis, knygos primena, „kad dr. A. Vasiliauskienės klasė yra Bazilionų mokykloje, o pati mokykla yra tapusi Šv. Bazilijaus Didžiojo Ordino istorijos dalimi“.

Manau, jog neperlenksiu lazdos sakydama, kad šioje A. Vasiliauskienei pareikštų solidžių įvertinimų ir apdovanojimų skalėje  būtina įrašyti ir jos GARBĖS (= pagarba už nuopelnus + geras vardas + reputacija) pripažinimą visuomenėje.  „ Vasario 16-osios proga Lietuvos valstybės ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu, be kitų pasižymėjusių asmenų, garsinančių šalies vardą pasaulyje, šiemet apdovanota istorikė, daktarė, Lietuvos ir Ukrainos istorinių, kultūrinių dialogų, lietuvių katalikiškojo intelektinio sąjūdžio puoselėtoja Aldona Vladislava Vasiliauskienė“, – rašiau „Šiaulių naujienose“ (2016 03 15). Kadangi mokslininkė  2004–2010 m. dirbo Šiaulių universiteto Šiaurės Lietuvos istorijos studijų centre, tai straipsnį „Istorikės A. Vasiliauskienės gyvenimas ir veikla „Vardan tos Lietuvos“ pirmiausia susidomėję skaitė šiauliečiai. Kad Aldona nėra kurio nors vieno Lietuvos regiono įžymybė, patvirtina  faktas – to straipsnio peržiūrų internete skaičius įkopė į antrąjį tūkstantį.

IŠVADA

„Lietuvos aido“ redakcija, publikuodama  A. Vasiliauskienės straipsnius, viešino jos titaniško darbo rezultatus, propagavo skaitytojų pasaulėžiūrai artimas idėjas, skleidė žinias apie šią asmenybę, garsino vardą ir tokiu būdu nuoširdžiai prisidėjo prie jos veiklos aukšto įvertinimo Lietuvoje ir Ukrainoje. 

Atgal