Asmenybės
2024.11.13. Ilgas, bet nelengvas kelias
Vitas Rimkus
Muziejininkas, visuomenininkas
Valerijono Senvaičio gimtoji sodyba visai išnyko. Iš kai kurių ženklų atmintis atgamina, metą, kai čia buvo bėgiota ir augant vis daugiau pagelbėta mamai, kuri tvarkė visą ūkelį su nedideliu dirbamu žemės plotu ir mažai vertingais krūmais apaugusios ganyklos ploteliu. Mama viską tvarkė taip, kad trijų hektarų plote užaugtų bulvių, daržovių, javų, kad karvė duotų pieno, kad visi būtų sotūs. Dar rasdavo laiko nueiti į kaimynystėje esantį Akmenos dvarą ir ten padėdavo nudirbti kai kuriuos darbus. Paaugęs mamai talkininkaudavo ir sūnus Valiukas. Visai dar vaikas Valerijonas išvesdavo karvutę prie žvyrkelio, kurio grioviuose buvo daug sodrios žolės. Keliu tada retai kas pravažiuodavo. Maitindavo kiekvienas žolės lopinėlis, nes savame lauke jos trūkdavo. Valerijono tėtis buvo kalvis. Labai nagingas kalvis mokėjo daug ką pagaminti. Sugebėjo nusipirkti tais laikais brangų, bet labai naudingą dyzelinį variklį ir javų kuliamąją mašiną. Turėjo zeimerį lentoms pjauti. Važiuodavo pas apylinkių ūkininkus javų kulti. Vos tik javus supylus į aruodus, pasibaigus javų nuėmimo metui, – palankus laikas medžio darbams. Prasidėdavo lentų ir kitokios medienos paruošimo darbai. Žiemą daugiau darbų būdavo kalvėje. Darbšti šeima buvo žinoma ne tik Laitelių, bet ir tolesniuose kaimuose bei vienkiemiuose.
Valerijonas Senvaitis
Mokėsi Valerijonas Akmenos pradinėje mokykloje. Dar išlikusi dalis pastato, aplink daug įvairių medžių ir krūmų. Iki pat pastato, prasibrovę pro krūmus, pasiekiame išlikusio apdegusio pastato liekanas. Jis pastatytas Lietuvos Nepriklausomybės metais. Lietuvoje tuo laikotarpiu buvo pastatyta apie 2000 panašių pastatų. Reikėjo panaikinti neraštingumą Lietuvos kaime. Valerijonas pradėjo mokytis šioje mokykloje. Mokėsi labai gerai. Būdamas penkerių metų, jau mokėjo skaityti. Besimokydamas antrame skyriuje, susirgo ir nebegalėjo toliau lankyti mokyklos. Mama, nuėjusi pas mokytoją, pasakė, kad Valiukas jau nebegalės tais metais lankyti mokyklos. Pasveikęs, kitais metais, grįžo ir buvo perkeltas į trečią skyrių. Praleistas laikas neturėjo įtakos tolesniam mokymuisi. Mokytojas pasakė, kad vėl mokytis antrame skyriuje nėra reikalo, čia jam nebus ką veikti. Kai dar mokėsi pradinėje mokykloje ir vyresnių skyrių mokiniai neatsakydavo į klausimus, mokytoja kreipdavosi į Valiuką. Jo atsakymai būdavo teisingi. Viską, ką girdėdavo klasėje, jis gerai įsimindavo, nors pats prisipažįsta, kad klausydavosi nelabai atidžiai. Kartais, pasidėjęs atverstą knygą į mokyklos suolą, skaitydavo per atverčiamos lentos plyšį. Du skyriai mokėsi vienoje klasėje. Klasės lenta buvo padalinta brūkšniu į dvi dalis kiekvienam skyriui. Todėl Valiukas per vienerius metus užbaigė trečią ir ketvirtą skyrius. Jo žinios buvo įvertintos penketais, aukščiausias to meto pažymiais. Toliau mokėsi Viešintų gimnazijoje. Čia irgi sekėsi gerai. Savo rašiniuose nedarydavo klaidų, tad mokytoja paprašydavo ištaisyti klaidas kitų moksleivių darbuose. Jis taip padarydavo puikiai. „Tik pažymio nerašyk“, – primindavo mokytoja. Ji mylėjo savo mokinį Valiuką, o ir jam buvo mielas jos dėmesys.
Valerijonas Senvaitis baigęs Viešintų aštuonmetę mokyklą, 1951 m.
Valerijonas vaikystėje su mama ir kitais giminės artimaisiais
Valerijono motina Elena su savo sūnumis
Valerijonas su tėvais ir broliu tremtyje
V. Senvaitis – Kauno rajono meras, prie savivaldybės
Lietuvos delegacija Soldine Dariaus ir Girėno žūties vietoje, pirmas iš dešinės V. Senvaitis
Prie paminklo Juozui Tumui Vaižgantui, paminklą pastačius 2019 m. V. Senvaitis pirmas iš dešinės su vaižgantiečių klubo nariais
Apžvelgti gyvenimo įvykius nėra paprasta. Atmintis išsaugo ne viską, o ypač jei Aukščiausiasis leido sulaukti devyniasdešimties. Gyvenimo audros jį negailestingai talžė. Skaudūs prisiminimai duria į širdį, o žvilgsnis į praėjusį laikotarpį liūdnas.
Šių metų lapkričio 15 dieną artėja garbinga 90-mečio sukaktis – jis gimė 1934 metais.
Valerijonas augo Laitelių kaime, netoli Troškūnų, rūpestingų tėvų globojamas ir motinos didelės meilės apgaubtas. Nueitas kelias prasmingas ir garbingas. Laikantis žmogiškosios būties vertybių, įgytų ir kauptų nuo pat vaikystės. Pokario metais vėl pradėtos Lietuvos gyventojų tremtys pražudė arba pasmerkė kančioms tūkstančius gyventojų. Valerijono tėvai su vaikais buvo ištremti 1951 metais. Atėjo vietinis stribas su šautuvu ir pasakė, kad jis turi laukti „nežinia ko“ ir nieko daugiau nepaaiškino. Atsisėdo prie stalo, pavartė knygas, pažymių knygelę ir pasakė: ,,Mokykis, kad rytoj gerą pažymį gautum“. Valiuko dienoraštyje buvo vien penketai. Paryčiui atbildėjo sunkvežimis su stribais ir paskelbė, kad jų šeima yra tremiama. Pasiruošti tremčiai buvo duotos dvi valandos. Per tą laiką pavyko susisiekti su netoli gyvenančiu motinos broliu, jis, paėmęs iš malūno, atvežė du maišus miltų. O pats pažadėjo malūnininkui skolą grąžinti grūdais. Dar paprašė palikti jiems Valiuką, nes jie patys neturėjo vaikų, bet mama nesutiko.
Pirmieji tremties metai buvo labai sunkūs. Nuo visiško bado gelbėjo atsivežti miltai. Dirbti teko miške labai sunkiai, Valiukas buvo apšalęs rankas, iškilo pūslės, bet į darbą vis tiek ėjo. Pūslės pratrūkdavo, sunkiai gijo. Rankos liko sužalotos visam gyvenimui. Buvo ištikę nelaimingų atsitikimų, po kurių liko gyvas tik likimo lemties dėka. Dirbo traktorininko padėjėju, savarankiškai išmoko valdyti ir prižiūrėti traktorių. Kadangi buvo labai darbštus ir pareigingas, jam, net ir neturinčiam reikiamo dokumento, paskyrė dirbti traktorininku. Antrą žiemą tapo lengviau pragyventi, jau daugiau uždirbdavo, nebeteko badauti. Tačiau niekada neužgeso viltis sugrįžti į Lietuvą. Siekė mokslo. O mokymosi pažymėjimuose, atestatuose – visuomet vieni penketai. Kur dirbo – visur puikiai. Nuo paprasto miško darbininko iki darbų vadovo, dėstytojo, projektuotojo. Atsisakydamas perspektyvių ateities gyvenimui pasiūlymų, galvojo tik apie tėvynę, kad privalo grįžti į Lietuvą kartu su išvargusiais tėvais. Visada kupinas ryžto ir jėgų gyventi siekiant tikslo, laimėti, rasti teisingą kelią, nuolat skleisti meilę Lietuvai. Laikotarpis ir pragaištingos, melagingos idėjos visaip trukdė. Lietuvoje nebuvo tik malonūs susitikimai su artimaisiais. Sugrįžimo džiaugsmą slėgė ne tik abejingumas šiems kankiniams, bet ir priešiškumas, kartais panieka ir pasityčiojimas. Buvo trukdymų įsidarbinant, susirandant gyvenamąją vietą. Ar daug kas supranta skausmą ir neviltį, kai sugrįžus iš tremties, Lietuvoje nebūdavo kur gyventi?
Todėl galima suprasti, kad vos tik pradėjus rusenti Lietuvos Nepriklausomybės vilčiai, į kovą dėl laisvės labai aktyviai įsitraukė tremtiniai. Valerijonas Senvaitis apsigyveno Garliavoje. Ėjo Sąjūdžio priešakyje. Buvo žmonių vilties ir dvasios palaikytojas, vedlys, svarbiausių įvykių dalyvis čia, Garliavoje, Vilniuje ir kitur. Koordinuodamas veiksmus saugant Sitkūnų radijo ir televizijos centrą 1991-ųjų sausio 13-ąją ir vėliau, pats daug valandų praleido su centro gynėjais. Neatlaikęs didžiulės įtampos ir fizinio krūvio, sutrikus širdies veiklai pateko į ligoninę. Kai laisvės kova buvo laimėta, buvo išrinktas pirmuoju Kauno rajono meru. Sėkmingai dirbo nepaprastai sunkią pirmąją merų kadenciją. Kai baigė darbą šiose pareigose, buvo paskirtas Kauno apskrities sekretoriumi. Čia laukė dideli iššūkiai ir atsakomybė. Buvo ypač sunku spręsti valstybės turto privatizavimo klausimus. Laikydamasis teisingumo, pilietiškumo principų, visomis jėgomis stengėsi ginti valstybės interesus. Dėl to tekdavo atlaikyti stiprius įvairių savanaudžių puolimus, neretai trūkdavo svyruojančių bendradarbių palaikymo. Vienas iš tokių pavyzdžių – gerai žinoma istorija apie Dainų slėnio Kaune privatizavimą. Užbaigęs aktyvią veiklą ir sulaukęs garbingo amžiaus, vis dar yra žvalus, aktyviai domisi įvairiais įvykiais ir mūsų valstybės reikalais, dalyvauja įvairiuose renginiuose, susitinka su jaunimu, kalba kitose auditorijose. Labai reikšminga jo veikla Anykštėnų bendrijos vaižgantiečių klube. Artėjant Juozo Tumo Vaižganto 150-osioms gimimo metinėms, vaižgantiečių klubo nariai rūpinosi, kad jos būtų gražiai paminėtos. 2019-ieji buvo paskelbti Vaižganto metais. Kilo idėja pagal nuotrauką, kur Vaižgantas su savo šuneliu Kauku sėdi ant bažnyčios pamato atbrailos, kunigui ir poetui prie Kauno Švč. Mergelės Ėmimo į Dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios pastatyti paminklą. Vaižgantas mylėjo ir žmones ir gyvulėlius. Kad įgyvendintų šią idėją, vaižgantiečių klubo nariai surinko daug žymių žmonių, pritariančių projektui, parašų. Valerijonas apsilankė pas miesto merą, kuris palaikė šią idėją ir savo pažadą ištesėjo. Paminklas skleidžia meilę, nuoširdumą. Tai, išėjus iš bažnyčios, kurioje jis tarnavo, lyg ir susitikimas su mylimu kanauninku rašytoju.
Sutikdami Valerijono Senvaičio jubiliejų džiaugiamės, kad galime bendrauti ir kartu džiaugtis Lietuvos sėkme, kad viltingos svajonės išsipildė.
Sveikindami jubiliatą, linkime dar daug gyvenimo džiaugsmo.
Atgal
