Asmenybės
03 23. Kančių dienoraštis
Aldona Vasiliauskienė
Kunigas F. Ereminas paliko rašto darbų: 1947 m., vyskupo K.Paltaroko pageidavimu, parašė Daujėnų parapijos istoriją, rašė laiškus savo bičiuliams daujėniškiams, priverstiems palikti gimtąjį kraštą. Laiškai, rašyti Šimkūnams į Panevėžį išsaugoti ir išspausdinti knygoje „Daujėnai“.
1945 m. kunigas pradėjo rašyti dienoraštį. Jo ištraukos, aišku, su atitinkamais komentarais išspausdintos sovietmečio žurnaluose.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1994 m. vienas žurnalas išleido kun. Felikso Jaramino (taip parašyta kunigo pavardė) dienoraštį atskira knygele „Sovietinio teroro sutemose“, kurios prieraše įrašas „Unikalus Daujėnų parapijos klebono 1945–1946 metų dienoraštis“.
2004 m. išleistoje knygoje „Daujėnai“, skirtoje Pasvalio 500 metų ir Daujėnų 450 metų jubiliejui (knygą sudarė Antanas Šimkūnas), F.Eremino dienoraštis perspausdintas ir pavadintas „Kančių dienoraštis“ .
Skaitant kunigo pasiryžimą fiksuoti įvykius, tikėtina, kad dienoraštis 1946 metais neužsibaigė. Tačiau kur likusioji jo dalis – neaišku.
Kunigo įrašai apie Reginą (Rachelę Rozenbergaitę)
Dienoraštyje minima ir kunigo išsaugota ir globota žydaitė Regina – pavardė tik vieną kartą parašyta, tuo siekta apsaugoti globotinę nuo nemalonumų: medicinos studentė ir bendrauja su dvasininku. Regina paminėta tik 4 kartus ir tai daugiau epizodiškai. Tačiau ir šie paminėjimai labai svarbūs kunigo Felikso Eremino ir Rachelės-Reginos Rozenbergaitės santykiams. Tarkim 1945 m. rugsėjo 5 d. įrašo pabaigoje sakinukas „Šiandien parvažiavo trumpam laikui Regina iš Vilniaus“ (ne atvažiavo, o parvažiavo – taigi grįžo į savo namus savas žmogus, kuriuose gyveno, kur ji laukiama). 1946 m. balandžio 23 d. įrašyta: „Vakare mokinau Reginą, kaip taisomi vaistai“ (kunigas, studijavęs mediciną, kaip tikras tėvas nori visas žinias perduoti savo dukrai), o balandžio 24 d. pažymėta: „Regina išvažiavo į Vilnių. Ją išvežė Stakienė“ (taigi ne viena išvažiuoja, o kažkas palydi, kad kunigui būtų ramiau). Tad jau šie menki epizodai liudija kunigo tėvišką rūpestį savo globotine.
Tik vienas įrašas (1945 m. spalio 20 dienos) skirtas vien Reginai: „Atvažiavo iš Vilniaus felčerių akušerių mokyklos R. Rozenbergaitė. Ji pasakojo, kad jaunas mergaites buvo išvežę 2–3 savaitėm į mišką malkų gaminti. Mokinėm reikėjo nuleisti aukštus medžius, supjaustyti ir suskaldyti. Kiekvienai 6 mtr. Valgis – bulvės ir vanduo. Apgyvendino gražiame apleistame ūkyje. Gražus parkelis, pakalnėje ežeras. Ūkyje nė gyvos dvasios. Mokinės išvargo, ir pusė mokinių apsirgo. Niekas nesirūpino jų pakeisti. Jos ėjo 60 km į Vilnių pėsčiomis. Netoli Vilniaus sulipo į traukinį ir, viena kitą vesdamos, grįžo į šaltą, su išdaužytais langais bendrabutį. Vieną mokinę sutriuškino medis. Tai pats moderniškiausias ir progresyviausias būdas auklėti inteligentų kartą“.
Dienoraščio svarba
Dienoraštis svarbus keliais aspektais. Pirmiausia, tai Daujėnų krašto istoriją papildanti medžiaga: kiekvienos dienos pokario fiksacija su vardais ir pavardėmis. Pateikiamas nužudytų partizanų skaičius, žiaurus „istrebitelių“ elgesys su suimtaisiais, trėmimai, ūkininkų apiplėšiamai, kiti žiaurumai. Pateiksime keletą įrašų.
1945 metų įrašai
Birželio 28 d.: „Šiandien Krinčino pusėje kilo 8 dideli gaisrai. Tai baudžiamieji būriai naikina sodybas miškinių giminių. Dega lietuvių sodybos, ir kraštas nuolat biednėja. Jeigu dar metus taip tęsis, kraštas prieis prie visiško bado ir įnaikinimo“.
Birželio 29 d.: „...Važiuodamas pro šventorių, pamačiau ant šiukšlyno numestus nušautus 3 miškinius. Baisi jų išvaizda: veidai kruvini, purvini ir juodai mėlyni. Batai ir viršutiniai rūbai nuvilkti. Neapykantos aistra pasiekė viršūnes“.
Liepos 10 d.: „Buvo Levaniškių sodžiaus Navakienė. Jų stambus ir gražus ūkis. Naujame dideliame name sočiai gyveno. Iš jos jau seniai viską atėmė. Lankant parapiją, sodyba darė neturtingą įspūdį. Langai išdaužyti, durys sugadintos. Dabar nušovė, nukankino paskutinį jos sūnų. Jį išdavė paimtas į nelaisvę vienas partizanas. Baisia mirtimi mirė Valentas Navakas. Jam tariamieji vokiečiai badė akis, sąnarius ir, įkišę į burną pliauską, pridūrė: „Pirma jis kitų kraują gėrė...“
Liepos 26 d.: „Šiandien palaidojau Oną Vadopalienę, jos dukterį ir Miniuką. O Stasė Lukoševičiūtė palaidojo savo motiną be bažnyčios. Taip jai pataręs vienas istrebitelis. Dėl paskutiniųjų žudynių areštavo visus Maliūpių ir Židonių kaimo žmones (kitiems pavyko pasislėpti). Iš viso suėmė 45 žmones... “
Liepos 27 d.: „Viena iš pirmųjų Maliūpių kaimo suimtųjų buvo paleista Ona Galvanavičienė. Ji papasakojo, kaip jie rūsy praleido naktį. Vedamus į rūsį visus, net senutes motinas, spardė kojomis ir mušė... Rūsys buvo sausakimšai prikištas. Istrebiteliai sumanė žaidimą – pylė per langą ant kalinių vandenį. Visi kaliniai kiaurą naktį klūpojo ir meldėsi. Staiga uždarė rūsio langą langinėmis. Po valandos visi pradėjo dusti. Dar valandai praslinkus, kai kurie apalpo. Visi rengėsi mirti. Atėjusi nauja sargyba atidarė langines, ir jie pradėjo gauti gaivesnio oro. Rytą, vedant kalinius atlikti įgimtą reikalą, jie buvo apspjaudomi ir mušami. Visi maliūpiečiai ir židoniečiai buvo be jokios kaltės areštuoti.
Kristaus gyvenimo laikais, matyt, buvo žiaurūs kalėjimai, kad Viešpats priskaitė prie gailestingųjų darbų išpirkti kalinį. Bet tuolaikiniai kalėjimai buvo daug švelnesni, negu mūsų, neva didelės demokratijos ir pažangos laikais... “
Spalio 23 d.: „Baisūs žiaurumai ir plėšimai sugadino visuomenę. Dieną į sodžių atėjo du vagiu ir pavogė Mažeikos veislinį eržilą iš dobilienos ir arklį. Bijojo vytis, nes nežinojo, ar čia istrebitelių (gali gyvybę palydėti, sekdamas vagis), ar miškinių, ar vagių darbas. Tačiau iš visko matyti, kad būta paprastų vagių...“
Spalio 30 d.: „...Čekiškių Majauskienė... buvusi vakar Pasvaly, nuvežusi 4 cnt rekvizicijų. Kelias sunkiai išbrendamas. Pasirodo, neturint degtinės ar kito kyšio, negalima javų valdžiai įduoti. Daugelis ūkininkų grįžta namo su javais... Ji juokėsi, kad vienas ūkininkas apgavęs priėmėjus. Pasivedęs į šalį ir pašnabždėjęs duosiąs degtinės. Javus priėmė (7 cnt), išdavė kvitus, o ūkininkas dingęs su arkliu. Anot Majauskienės, įniršis valdininkų buvo labai didelis“.
Lapkričio 3 d.: „Šiandien sužinojau, kad mokyklos vedėjas Kazlauskas nušautas. Jų būrį taip pat išžudė. Ir taip vienas paskui kitą žuvo visa valsčiaus negausi inteligentija. Nauji Daujėnų mokytojai į kleboniją bijo ateiti... Ai, tie miškiniai! Jei būtų pasidavę, tai ir šiandien būtų gyvi...“
1946 metų įrašai
Sausio 9 d.: „...Šiandien po mūsų valsčių vaikščiojo 3 NKVD karininkai ir nubaudė daug žmonių, kurie nebuvo spėję ar dėl neturėjimo metrikų (nes Biržuose mažai kas tegauna metrikus), ar dėl kitokios priežasties nebuvo išsiėmę pasų Pasvaly“.
Sausio 11 d.: „... Užklupo Lietuvos miestus, o kai kur ir sodžius žmonių vadinami „amerikonai“, tai yra badaujantieji rusai. Jie visi vikrūs vagys. Prie akių nudžiauna iš vežimo įvairių produktų. Badaujantieji jau pastoja kelius ir plėšia žmones.
Vakare apsilankė Mikelienė, kurios duktė dirba valsčiuje. Ji dejavo, kad jos kaimynus (sesutę su sūnumi) kasdien aplanko istrebiteliai ir, grasindami ginklu, atima, kas patinka...“
Sausio 13 d.: „...Vakare pakviečiau arbatos jauną načalniką. Nors, sako, jis žmonėms šiurkštus, man buvo itin malonus. Načalnikas atsiprašė manęs, kad nepratęs sėdėti prie gero stalo ir geroje draugijoje. Kadangi niekas neėmė valgių, tai aš pats kiekvienam įdėjau į lėkštę šio bei to. Jauna ponia pilstė į stiklines samagoną ir pati gėrė namų degtinę, neatsilikdama nuo vyrų.
Vėliau įgriuvo du girti rinkimų agitatoriai, kurie pas mane apgyvendinti. Jie valgyti negalėjo, nes kąsniai krito iš burnos. Vienas buvo pradėjęs prakalbą sakyti, bet tik nuolat kartojo „razrešite skazat neskolko slov...“
Atėjęs partorgas išsivedė mano svečius – gal į kokį posėdį“.
Vasario 6 d.: „... Pabaigus kūlę (pas kaimyną Pyragį – A. V.), Alešiūnas su Navalinsku pirmi nusiprausė ir suėjo į gryčią. Keli liko lauke. Tuo tarpu atskubėjo girtas leitenantas Kostas Valkūnas, komsorgas Kubiliūnas ir dar du girti milicininkai. Įėjęs į gryčią, Kostas norėjo mesti granatą. Šeimininkas jo atsiprašė. Tuokart įsakė dainuoti. Daina istrebiteliams nepatiko. Jie išsivedė laukan Valakų Pečiūrą ir smarkiai sumušė. Paskui vėl įėję į vidų, išsivedė laukan Alešiūną ir pradėjo mušti. Kokius 50 smūgių sudavė. Stiprus vyras komsorgas Kubiliūnas Alešiūną mušė per galvą. Ant rytojaus jis jau negalėjo galvos pajudinti, ją baisiai sopėjo. Važiavo į Panevėžio ligoninę, tačiau daktaras Stankevičius pasakė, kad gyvybei nėra pavojaus ir patarė važiuoti nako. Parvažiavus kelias dienas galvą smarkiai sopėjo. Ir štai Alešiūnas miršta.
Prie mirštančiojo lovos stovėjo jo nėščia žmona ir keturi maži vaikeliai. Niekas iš giminių nemanė eiti skųstis, nes gerai žinojo, kad nieko nelaimės. Liko užmuštas nekaltas lietuvis“...
Vasario 7 d.: „...Kaip ir buvo galima spėti, vengiant atsakomybės, pradėta skelbti – Alešiūnas buvęs fašistas. Daujėnų rinkimų vykdytojas Karvelis, parėjęs iš valsčiaus, paskelbė, kad vienas kanopas užvertė. Tai drastiška ir stačiokiška. Na ir supratimai. Žmogelis, turintis penkis ha ariamos, ir tas priešas!...“
Vasario 10 d.: „... Vargonininkas skundėsi, kad buvęs pirtyje su istrebiteliu ir nuo jo užsikrėtęs niežais. Visi mūsų istrebiteliai serga, bet nesigydo“.
Vasario 16 d.: „...Vakare valsčiaus komiteto pirmininkas Petrauskas atvežė pas mane du girtus rusus, kurie prižiūrės, kaip vykdomas Goko planas. Atseit, kaip kertami ir vežami miškai. Aš viršaičio paklausiau, ką darysime, kai visus miškus išnaikinsite. Tačiau jis apie šiuos „subtilius“ dalykus nieko nesupranta. Tiktai pasakė, kad reikia sugriautus miestus atstatyti“.
Gegužės 27 d.: „Daujėnuose gyvena Mažonių Žukovas, buvęs provoslavas, o dabar katalikas. Jis uoliai lanko bažnyčią, numirėlį lydint į kapus, neša kryžių ir stengiasi bažnyčioje patarnauti. Tačiau vos tik aš su kuo kalbu, tuojau prisistato klausytis. Klausa jo, matyt, gerai išsivysčiusi. Suprantamas dalykas, jam girdint, aš apie politiką nekalbu...“
Dienoraštyje užfiksuoti ne tik paties dvasininko pastebėjimai, bet ir jam papasakoti parapijiečių liudijimai. Tarp pateikiamų žiaurių ir skausmingų faktų jaučiame ir literatūrinę, psichologinę kunigo mintį – jis subtiliai perteikia parapijoje plintančią ir visus surakinančią baimę, pergyvena dėl kiekvienos netekties, džiaugiasi po ilgo laiko vėl atsiradusiais jaunavedžiais. Dienoraštis puikus kun. F. Eremino bebaimiškumo liudijimas. Juk klebonijoje gyvenantys karininkai galėjo bet kuriuo metu padaryti kratą – Sibiras būtų mažiausia bausmė.
1945 m. birželio 15 d. įrašytas pirmasis kunigo F. Eremino dienoraščio tekstas, o 1946 m. gegužės 30 d. paskutinis (tikimasi, kad bus surasta ir vėlesnė dienoraščio dalis) bus išspausdinti ir serijos „Lietuvos valsčiai“ monografijoje „Daujėnai“.
Atgal
.jpg)
(1).png)
