Asmenybės
04 24. Violončelės garsai moko vaikus meilės ir harmonijos
Jau kelerius metus Širvintų meno mokykloje, rajono vaikų dienos centruose vaikai mokomi groti dideliais ir grakščiais instrumentais – violončelėmis. Kai kurie vaikai šį instrumentą dar tik mėgina prisijaukinti. Tačiau, kai koncerto metu suskamba ne tik violončelės, bet ir vaikų sielos, supranti – tai magiškų rankų ir didelės širdies darbas. Vaikai, surinkti iš įvairių rajono kampelių, groja lyg vieningas orkestras. „Skirtingose vietose gyvenančius vaikus vežiodavau repetuoti vienus pas kitus. Matydami seniau besimokančius ir gražiai grojančius vaikai labai greitai mokėsi vieni iš kitų“, - pasakojo Vilmai Valiukevičienei mokytojas Valdas Povilaitis, vėliau didingus instrumentus palyginęs su gulbėmis...
Kodėl violončelė? Kaip ji atsirado Jūsų gyvenime?
Standartinė situacija. Mama nori, kad, jos manymu, gabus muzikai vaikas mokytųsi groti smuiku. Tačiau žymiausias pedagogas diagnozuoja - negabus muzikai! Mažiau populiaresnio instrumento klasėje jauna mokytoja „nesurenka krūvio“ ir jai pasiūloma mokyti „negabų“ vaiką. Vėliau paaiškėja, kad vaiko klausa absoliuti.
Ar violončelė lengvo charakterio instrumentas?
Hm... O ar gulbė - lengvo charakterio paukštis? Ne veltui abu šiuos panašius simbolius galima apibūdinti kaip kažką gražaus, sodraus, sukeliančio neaprėpiamą didybės pojūtį...
Ar seniai mokote vaikus muzikos?
Daugel metų grojau simfoniniame orkestre. Liaudyje tai laikoma didžiuliu nuopelnu ir garbe. Išties, dirbdamas įgijau nemenką muzikavimo patirtį, pagrojau daugybę nuostabių kūrinių, atliekamų puikių solistų, diriguojamų gerų ar šiaip įdomių dirigentų. Kita vertus, pernelyg daug laiko praleisdavau nuobodžiaudamas, diriguojant prastiems dirigentams, ar girdėdamas kolegų verkšlenimus apie tai, koks sunkus gyvenimas ir prastas meno vadovas. Įdomu pastebėti tai, kad lygiai tokiomis pat emocijomis gyvena ir orkestro artistai Latvijoje (kur man teko dirbti) ir Londono „BBC concert orchestra“, kurio artistus teko pažinti.
Mintis, kad vaikus mokyti groti violončele būtų kur kas prasmingesnis užsiėmimas nei darbas orkestre, lydėjo mane nuolatos. Pasiryžęs tam, nupirkau gerus instrumentus ir siūliausi dirbti muzikos mokyklose. Taip prieš ketverius metus atsiradau Širvintų Meno mokykloje.
Man violončelė visuomet asocijuojasi su suaugusiais žmonėmis, ar lengvai vaikai pamilsta šį instrumentą?
Violončelė - didelis instrumentas. Todėl mokymosi rezultatas - gražus, lygus garsas ir muzikavimo malonumas - paprastai pasiekiamas kiek vėliau nei, tarkim, grojant smuiku. Vaikų tėvai dažnai praktiniais sumetimais taikosi į mažesnius instrumentus, tokius kaip gitara, smuikas ar fleita – patogiau, paprasčiau, įprasčiau, dažnai atspindi tėvų viziją matyti vaikus, galinčius pralinksminti kompaniją ar užtraukti užstalės dainą. O ką violončelė? „Džyrini, džyrini, o „tolko“ jokio...“
Taigi vaikai, grojantys violončele, byloja, visų pirma, apie savo tėvų brandą. Tokių tėvų muzikos supratimas yra žymiai gilesnis, subtilesnis ir netapatinamas vien su pramoga.
Ar lengvai vaikai pamilsta šį instrumentą? Turbūt lygiai taip pat lengvai, kiek sugeba pamilti savo mokytoją. Arba tiksliau, lygiai taip pat, kaip mokytojas sugeba mylėti vaikus. Tuomet nebe taip svarbu, kokiu instrumentu vaikas mokomas groti.
Manyčiau, kad violončelės terapiją galima būtų taikyti pernelyg ekspresyviems vaikams nuraminti. Arba visai šiais laikais skubančiai žmonijai. Kokie žmonės pamilsta violončelę - tokie pat solidūs ir harmoningi kaip violončelės garsai ar atvirkščiai - neramūs ir hiperaktyvūs? Ar muzikoje pasitvirtina teorija, kad priešingybės traukia?
Jūsų klausimuose jau yra atsakymai. Taip, „violončelės terapiją“ galima taikyti ir ekspresyviems vaikams nuraminti, ir visai šiais laikais skubančiai žmonijai. Kodėl tą reikia daryti ir kaip?
Violončelės terapija turėtų būti lyg vaikų ugdymas meile. Jei norime savo šalį matyti gražesnę ir joje gyvenančius žmones laimingesnius, tiesiog turime tą daryti. Kaip to siekti? Aš tai darau nuvažiuodamas į Lietuvos kaimelius, kur mokau vaikus groti. Kiek daugiau nei prieš metus savo lėšomis vieno kaimo vaikų dienos centro vaikams nupirkau violončeles ir pradėjau mokyti. Tikėjau ir mačiau, kaip prisilietimas prie violončelės gražiai paveikia vaikus. Grojant jų veideliai tapdavo susikaupę, žvilgsnis gilus, o nuolat gražėjantis garsas leisdavo pajausti, kokios nuostabios jų sielos. Vaikams, net ir tiems, kurie galbūt stokojo meilės savo šeimose, tai buvo kelias patirti meilę per muziką. Mačiau, kaip pamažu jie darosi jautresni, laisvesni, savarankiški, pasitikintys. Per itin trumpą laiką vaikai daug ko išmoko, pradėjo koncertuoti. Neabejoju, kad muzika praturtins kiekvieno jų gyvenimą.
Po kiek laiko pradėjau mokyti vaikus kitame kaime, dar vėliau – trečiame, kur šalia įprasto vaikų mokymo groti violončele, dideles perspektyvas matau taikyti Suzuki metodiką, nes su mažiausiais mokinukais pamokose dalyvauja ir jų mamytės.
Apibendrinant jūsų klausimus, manyčiau, kad tai tiesa, jog violončelę pamilsta žmonės tokie pat solidūs ir harmoningi, kaip violončelės garsai. Tačiau mano tikslas - kad būtent tie neramūs ir hiperaktyvūs, ar galbūt vaikai iš nelaimingų šeimų, turėtų galimybę prisiliesti prie muzikos. Jei man pavyks, jie taip pat taps tokie pat solidūs ir harmoningi kaip violončelės garsai. Aš tuo tikiu.
Atgal
.jpg)
