VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Asmenybės

09 21. Ėjęs svajonės vendinu keliu

Prof. dr.Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Rugsėjyje, vos lapams pradėjus gelsti, prieš šimtmetį Suvalkijoje gimė vienas kino Lietuvoje pradininkų Stasys Narijauskas (1912–1998). Visą gyvenimą praeities, šeimos relikvijas vertinęs S. Narijauskas sūnui Gediminui paliktame dienoraštyje 1924 metais rašė: „Gimiau neabejotino lietuvio krašte – Suvalkijoje, Vilkaviškio apskrityje, Pavembrių kaime iš Kazio Narijausko ir Marijos Šlekytės. Kaime gimiau, bet beveik visą gyvenimą esu surištas su miestu. Nelikau artoju, bet ir mokslo didelio nėjau. Nesiruošiau į mokytus ir apsišvietusius žmones. Bet esu lietuvis ir myliu jos praeitį, myliu tautą, tarp jos gyvenu, tarp jos ir mirsiu. Galbūt tau vienas kitas parašytas posmas kažką primins ar pasakys: taip, jei gerbiami mano laikų redaktoriai rado reikalo, nepagailėjo man vietos jų redaguojamuose žurnaluose, man ir užtenka. Vadinasi, mano sielos pojūtį pergyvenu ne tik aš vienas, bet ir daugelis man nepažįstamųjų, draugų, bičiulių.“

Nors apie Narijauskų senolių gyvenimą daug žinių neišliko, bet giminės buvo minimas prie Vembrės susibėgęs Pavembrių kaimas Bartninkų seniūnijoje. Netoliese Ožkabaliai, Jono Basanavičiaus gimtinė. Čia Stasys pajuto Tėvynės grožį, sutiko žemę mylėjusius ir  Tėvynės ilgesį puoselėjusius žmones. 1838 m. Bartninkų klebonu paskirtas kunigas Jonas Burdulis (1804–1886) pirmasis tėviškėnams pamokslus ėmė sakyti lietuvių kalba. Ir giedojo jau ne lenkiškai, bet lietuviškai. 48 metus čia rėmė lietuvybę, biedniokus. Savo pinigais remontavo bažnyčią, o 1939-siais pastatė parapijos namus su sale.

Stasio ir Juzefos auksines vestuvės, 1982 m.

Legendomis ir padavimais apipintos vaizdingoje kaimo vietoje rymojo senosios Pavembrių kapinaitės. Gryčioje vaikystės langai... Jie mojo langinėmis bažnyčion ar turgun išskubantiems namiškiams, atverdavo ilgą sugrįžtančiųjų laukimą ir besikeičiančio sodo grožį.

Dejų Stasys liko našlaitis. Kaip be moteriškės namuose tvarkytis, šeima rūpintis? Tėvas vedė devyniolikmetę gražuolę, vėliau mamele vadintą. Net vaikaičiams mamelė Agota Vilkaitytė (1895–1976) tapo širdingiausiu vaikystės draugu, užtarėju, pagalbininku.

Nemokėjo tėvai žemės prakalbinti. Mėgo pasikinkę žirgus pasipuikuoti prieš ariančius, pralėkti zovada per kaimą. Taip ūkelį pakelėse ir išbarstė.

Vyru brendo Stasys: aukštas, gražaus stoto, energingas, sumanus. Su mamele gyveno jau Kaune. Link Nemuno vingiavo gyventojų daržų lysvės, driekėsi sodai. Stasiui viskas buvo įdomu: dainuoti, vaidinti, pokštauti, posmą sueiliuoti. Net ir sulaukęs garbingo amžiaus, prie šventinio stalo nauju posmu griaudeno, žarstė poetiškus palinkėjimus, užtraukdavo lietuvišką dainą, o per Naujuosius – ir tautišką giesmę.

Jaunuolį labiausiai pakerėjo Kaune aptiktas kinematografas. Primityvus kinas, Holivudo tvariniai Lietuvoje buvo rodomi nuo XIX a. pabaigos ir pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Daugiausia kino teatrų atsidarė prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Karo metu uždaryti. Po karo sąmyšio ir netekčių kinas atrodė pasibaisėtinai: salės apgriautos, aplaužytos, inventorius sudaužytas.  Kaune gal tik „Odeonas“ atitiko priešgaisrinius reikalavimus. O salėje!  1929 m. „Lietuvos Aide“ buvo prisimenama: „Laukiamuosiuose buvo prirūkyta, prišnerkšta, oras sunkus. Pašaliais sustatytos kelios kėdės, bet ir tos pačios aplūžusios, ant kurių žmonės bijodavo sėsti. Salėse atmosfera tiesiog nepakenčiama. Dažniausiai vyrai sėdi su kepurėmis, moterys su skrybėlėm, žiemos metu apsivilkę apsiaustais. Vaikai ir miesto chuliganai rėkia, spiegia, kūrinio akciją bandydami mėgdžioti.“ Ir vis tik kinas žavėjo. Nebyliojo kino epochai besibaigiant Lietuvoje veikė 58 kino teatrai.

1926-aisiais Lietuvoje pradėtos steigti filmų gamybos bendrovės.  Garsiai vadinamą „Lietfilm“ įsteigė A. Pakarklis ir I. Goršteinas. Reikėjo artistų  Steigiamos mokyklos. Į Kotrynos Senkevič, vadintos Senkevičaite, vienas pirmųjų nukeliavo keturiolikmetis Stasys. „Mokėmės nuo 1926 metų rudens iki 1928 vasaros. Iš mokyklon priimtų konkursantų apie 70 asmenų pusė nubyrėjo dėl įvairių priežasčių. Bet svarbiausia, matyt, dėl to, kad neišgalėjo apsimokėti mokslapinigių.[...] Baigdami mokyklą atlikome praktinius užsiėmimus. Pagal Senkevičiūtės specialiai parašytą nesudėtingą buitinio turinio scenarijų filmavomės ir atlikome epizodinius vaidmenis (man teko batų valytojo vaidmuo)“, – atsiminimuose rašė S. Narijauskas. Artisto pažymėjime įklijuotoje nuotraukoje „varlyte“ pasipuošęs, madingai sulyginęs plaukus jaunikaitis.

Septyniolikos Stasys jau tapo Lietuvos kino filmų sąjungos narys. 1929 m. pats pradėjo sukti trumpametražinio kino komediją „Sužieduotinis per prievartą“. Bet pinigų nebuvo. Stasys dirbo spaustuvėje raidžių rinkėju. Subūrė entuziastų būrelį, sumetė pinigėlius, pasamdė operatorių. Režisieriumi pakviet4 susivienijimo „Akis“ auklėtinį Petrą Malinauską. „Nors ir tuščiom kišenėm, bet ryžomės rizikuoti ir įgyvendinti savo svajonę – žūtbūt sukurti filmą, kad ir neilgą... Patys buvome ir scenaristai, ir režisieriai, ir aktoriai, ir prodiuseriai...“ Per  tris mėnesius nufilmavo, 1931-aisiais premjerą žiūrėjo ne tik kauniečiai. Tačiau... bankrotas buvo neišvengiamas.

Gyvenimo kelias vedinas svajonės. Žmogaus dvasia, sugebanti įveikti vis naujus sunkumus, nepriteklius gali spurdėti tik tikėdama, kad kada nors galės išsiskleisti. Stasį Narijauską, Nepriklausomos Lietuvos kariškį matome vaidinantį, kuriantį pjeses Karių teatro spektakliuose. Greta ir jo jauna žmona  Juzefa  Černiauskaitė (1913–1999). Tačiau kariškio uniforma tapo pavojinga sovietmečiu. Su keturių vaikų šeima mėtė pėdas įvairiuose darbuose. O vakare kūrė – poeziją, dedikacijas. Į magnetofono juostą įrašydavo savo skaitomus tekstus, vaikų, vėliau ir vaikaičių balsus. Fiksavo šeimos istoriją, kurią įsivaizdavo kaip savojo gyvenimo tąsą. Sugebėjo palikuonims įkvėpti kūrybos aistros. Sūnus Gediminas Narijauskas – daugel dešimtmečių Nacionalinio siimfoninio orkestro trombonistas koncertmeisteris, solistas, foto menininkas. Vyriausioji, Nijolė – Klaipėdos dramos teatro aktorė. Netrūksta artistiškos magijos vaikaičiui, kunigui Povilui ir vis dažniau į sceną žvelgiančiam provaikaičiui Pijui. Kūrybos galia neapleido ir kitų Stasio palikuonių...

Kai pirmą kartą S. Narijauskas televizijos ekrane pamatė vaidinančią dukrą-profesionalią aktorę Nijolę, dienoraštyje įrašė: „Mano miela Nijute, aš visą gyvenimą svajojau pasiekti tai, ką tu dabar padarei. Ir man dabar džiaugiasi širdis“.

Nepamirškime svajonės vedinu keliu ėjusiųjų...

Atgal