VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Asmenybės

12 11. Pilnutinės asmenybės ugdytojas (1)

Ritonė Šalkauskienė

Profesorius Stasys Šalkauskis savo profesinio darbo veiklą apvainikavo, atskleidęs ir pagrindęs pilnutinio asmenybės ugdymo sistemą, apimančią fizinės prigimties, proto, valios ir jausmo sritis. Taip iškėlęs visuomenei amžinąsias vertybes, kuriomis jis pats visą amžių gyveno.

Stasio Šalkauskio asmenybė savyje jungė fizinę ir dvasinę prigimtį į pilnutinę, harmoningą ir Idealui palenktą kūrybą. Jis stebi gyvenimą, dėl jo apsisprendžia ir veikia pagal aiškius Evangelijos principus. Visas jo gyvenimas buvo sielos degimas ir gilus dvasinės sąmonės švytėjimas tauraus Idealo akivaizdoje.

Stasys Šalkauskis (1886 05 17 – 1941 12 04)

Iš prigimties silpnos fizinės sveikatos, bet gyvenime išsiugdytavalios stiprybė priklausė nuo minties jėgos ir dvasinės energijos, kad darbe ir savajame laikmetyje rodė didžiausią patvarumą, išmintįir giliausias įžvalgas. Fizinė prigimtis jam tebuvo Dievo Dvasios rūmas, kurį kiekvienas turi tobulinti, siekdamas konstruktyvaus bei estetinio grožio ir kūrybiško nusiteikimo, palenkto aukštesniam tikslui. Kaip liudija jo bičiulis Karolis Dineika: „Jo veidas, lygiai kaip ir judesiai, buvo harmoningi, sudvasinti. Užtat pakakdavo jo žvilgsnio, lengvo gesto, kad beatodairiškai pajustum Gėrio dvelkimą, švelnios simpatijos ir visišką atsidavimą artimui“.

Labiausiai jis mylėjo jaunimą, nes iš jo tikėjosi Lietuvai dvasinio elito, kuris gali atnaujinti visą tautą didingam dvasiniam  gyvenimui. Mylėdamas jaunimą, bendraudamas su juo, net vadovaudamas jam, jis ne tik džiaugėsi juo, bet ir matė, kokį šuolį jis gali padaryti, kad pasiektų Aukščiausiojo skirtą dvasinį pavidalą. Rašė ir gyvu žodžiu skleidė tiesą, kad Kristaus Dvasios valdomas ir kitus ta linkme paskatintų ir patrauktų kovoti.

Jo pedagogikos esminis bruožas yra laisvas žmogaus apsisprendimas ir ryžtingas kovojimas už savojo Aš tobulinimą ir asmenybės formavimą.

Profesorius buvo nepalenkiamai tiesus ir bekompromisis tais atvejais, kai dėl kažkieno  apsileidimo iškildavo grėsmė visuomenės gerovei. Jis visada nesuinteresuotai tarnavo Idealui ir galėjo į akis pasakyti teisybę tiems, kurie tuo Idealu prisidengdami ėjo klaidingu keliu. Neatsižvelgdamas į politinę asmens padėtį, jis kėlė neatremiamais logikos argumentais grįsdamas skaudžias tų asmenų klaidas. „Kaip pastačius prieš netikusios politikos pakraipą lemtą auklėjimo jėgą. Prie šitos rūšies priklauso ir mano planai apie Lietuvos edukaciją ... Laikydamas savo pašaukimu filosofinį darbą, arba tikriau – tautinį auklėjimą per filosofiją.....pratinuos visur ieškoti tiesos sintezės, nes tai yra kiekvienos tikros filosofijos uždavinys.”  (iš laiško Tumui 29 IV 1918)

Ir klydo tie, kurie manė, kad krikščioniškoji pasaulėžiūra, paremta Gyvosios Dvasios aktyviu meilės principu, paneigia kitokio įsitikinimo žmones. Jo tolerancija buvo tokia aiški ir guodžianti, kad jo bičiulystę galėdavo pajusti net bedievis. Gyvoji Dvasia visus traukia Idealo link, o meilė ilgainiui atšildo ir labai atšalusias bei sukietėjusias širdis.

Ne kartą profesorius sakė,kad jam ypač skaudu matyti veidmainingą krikščionį – kataliką, vis tiek,ar jis būtų pasaulietis, ar dvasininkas. Jis jautė ypatingą Idealo meilės pažeidimą tais atvejais, kai nusižengimas prieš Kristaus Dvasią būdavo maskuojamas veidmainingo dievobaimingumo, o kaltė suverčiama nukentėjusiam. „Jei ir toliau bus maitinamos mūsų istorinės ydos ..., jei mūsų kultūriniu apsiginklavimu nebus susirūpinta visu rimtumu bei platumu, tautinė katastrofa bus mums visai neišvengiama. Dvasios vergai neišgelbės mūsų tautos nuo realios vergovės, o paskui – ir nuo visiško žlugimo.

Jau dabar turime piliečių, kurie dėl tikrų ar įsivaizduotų skriaudų pasiilgsta svetimos valdžios.“ (Iš interviu N. Romuvos redaktoriui J.Keliuočiui, atsakant į klausimą „Kaip vaizduojatės Lietuvos Ateitį?“ (1939 m. pabaiga).

Karolio Dineikos teigimu: „Dorinis jo jautrumas buvo tikrai gilus, intuityvus, tampriai susijęs su aukštesne religine sąmone. Užtat taip lengvai jaunuolis galėdavo atskleisti jam savo intymius širdies išgyvenimus, nes susilaukdavo nuostabiai tikro savo išgyvenimų įvertinimo. Jis atstatydavo abejonių sudrumstą pusiausvyrą ir suvesdavo sielos virpesius į plazdančią kiekvieno širdyje Kristaus Dvasią, paremdamas tikėjimą paslaptingu prigimtosios išminties žodžiu“.

Šalkauskių šeima 1921 metais. Iš kairės sėdi: Elena Šalkauskaitė-Lukauskienė (odontologė), Vanda Šalkauskaitė–Labanauskienė (Sibiro tremtinė), Barbora Šalkauskienė (motina), Julijonas Šalkauskis (tėvas, gydytojas, Šiaulių m. meras), Vanda Sirtautaitė–Šalkauskienė, Antanina Šalkauskaitė (VDU bibliografė). 2-oje eilėje: Algirdas Šalkauskis (architektas), Viktoras Labanauskas (chemikas, technologas, mirė Sibire), Stasys Šalkauskis (VDU prof., rektorius), Kostas Liutkevičius (giminaitis), Barbora Šalkauskaitė-Bendoravičienė, Kazys Šalkauskis (teisininkas, prof.), Julijonas Šalkauskis (lakūnas, inžinierius)

Išminties žodis ir amžius trunkančios filosofijos kūrimas plaukė iš jo protinio gyvumo versmės. Jis „domėjosi tiesa ir tikrenybe, tyrė priežastis ir tikslus, iniciatyviškai nusistatė kiekvienu klausimu, kurį kelia pasaulis ir gyvenimas“ . Prof. Stasys Šalkauskis niekada nestovėjo šalia gyvenimo ir nesitenkino stingstančia jo forma. Jis jį stebėjo, matė, nagrinėjo ir ieškojo jam naujo turinio ir aukštesnės išraiškos.

Stasio Šalkauskio gyvenimo kelionė

Jaunystė ir studijos

Kilmė. Stasys Šalkauskis kilęs iš valstietiškai bajoriškos lietuvių inteligentų šeimos. Šeimoje kalbėjo lenkiškai, bet visi buvo apsisprendę lietuviai. Tėvas – Julijonas Šalkauskis, laisvojo ūkininko sūnus, buvo gydytojas, drauge su I. Pavlovu baigęs Peterburgo karo medicinos akademiją, pasižymėjo įgimtu pedagogo talentu, todėl šeimoje bei visuomenėje turėjo didelį moralinį autoritetą. Motina – bajoraitė Barbora Goštautaitė, inteligentiška, meninių polinkių moteris, išsilavinusi literatūroje ir muzikoje. Ji formavo šeimos estetinę aplinką ir polinkius.

Gimnazija.Stasio patriotinės nuostatos lietuvybės veiklai brendo Šiaulių carinėje gimnazijoje, lyg „policijos nuovados skyriuje“. Gimnazijos „tautinė mažuma“ (klasėje 6 iš 26 moksleivių) buvo aktyvi – papildomai mokėsi lietuvių kalbą, skaitė nelegalią spaudą, protestavo prieš rusinimo politiką. Reikšminga jo apsisprendimui buvo 1904 m. klasės draugų susiruošta pėsčiųjų ekskursija po Lietuvą – nuo Šatrijos kalno iki Vilniaus ir Trakų. Susitikta su žymiais Lietuvos atgimimo veikėjais: P. Višinskiu, T. Daugirdu, A. Smetona ir kitais, kas dar labiau stiprino patriotines nuotaikas.

Pirmos studijos. Stasys drauge su broliu Kaziu 1905 m. baigęs gimnaziją išvyksta studijuoti teisės ir ekonomikos į Maskvos universitetą. Čia įsijungia į lietuvių studentų draugiją, kur skaitė keletą referatų, kritikuodamas ateistines bei nihilistines studentijos pažiūras. Susidraugavo su P. Dovydaičiu, R. Bytautu. Dalyvavo Vladimiro Solovjovo atminimo draugijos veikloje. Tai turbūt buvo pirma proga plačiau susipažinti su filosofija ir dalyvauti diskusijose. Maskvos universitete paskaitų klausė tik vienus metus. Pablogėjus sveikatai, tėvo pastangomis apsigyveno Samarkande, kur savarankiškai mokėsi, o į Maskvą važinėjo tik egzaminų laikyti.

Vidurinė Azija.1911 m. baigęs universitetą ir toliau gyveno ir dirbo Samarkande, gydydamasis nuo tuberkuliozės. Tačiau „baigto žmogaus“ padėtis ir juristo darbas jo netenkina. Vis labiau ima domėtis filosofija. Pradeda bendradarbiauti lietuvių spaudoje. Spausdina E. Hello vertimus, recenzijas ir kitas filosofinio pobūdžio publikacijas. Pirma studija „Bažnyčia bei kultūra“, išspausdinta 1913 m. A. Jakšto redaguojamame žurnale „Draugija“, sudarė galimybę gauti stipendiją filosofijos studijoms užsienyje.

Stasio Šalkauskio šeima su kolegomis apie 1937m. Sėdi: Stasys Šalkauskis, Julija Šalkauskienė, sūnelis Juliukas ir skulptorius Juozas Zikaras, stovi: VDU profesoriai – Jonas Grinius, Zenonas Ivinskis

Filosofijos studijos. 1915 m. S. Šalkauskis išvyksta į katalikišką Fribūro universitetą, kur tuo metu studijavo ir daugiau lietuvių (V. Mykolaitis Putinas, K. Pakštas, I. Tamošaitis ir kt.). Čia susiformavo jo pagrindinės gairės ateities darbams, kurių laikėsi visą savo gyvenimą. Laiške J.Tumui rašė: „iš pačios Azijos širdies skubėjau atvykti Europon, kad savo tautiečių tarpe rasčiau tikrų draugų ir bendromis jėgomis tarnaučiau šventajam tėvynės darbui“. Jau Šveicarijoje, populiarinant Lietuvą ir organizuojant pagalbą „Generaliniame komitete karo aukoms šelpti“, šalia jaunatviško entuziazmo atsiranda ryškios kritinės įžvalgos ateičiai: „Kol turėjome vieną bendrą priešą,  mūsų tarpe buvo visados vienybė, bet dabar,  kai atėjo laikas nuskinti mūsų kovos išdavas, mumyse prabilo įvairūs instinktai (interesai)...egoistai ir oportunistai, savo garbės ieškotojai ir doriniai minimalistai mano, jog atėjusi valanda aprūpinti asmeninius savo reikalus...“. Todėl „buvusių kovotojų eilės skyla į realistus ir idealistus. Pirmiesiems priklauso dabartis, antrieji pakels kovą už geresnę ateitį.“ Deja, „priešas puikiai sugeba išnaudoti tą mūsų visuomenės suskilimą, ... , nes atsirado jau pakankamai žmonių, kurie, nesistengdami prasimušti viešumon nuosavomis pastangomis, daro šiam priešui nuolaidų visos tautos sąskaita pasiekti asmeniniams savo tikslams“. Net keista, kai skaitai šias eilutes ir žinai, kad tai rašyta beveik prieš 100 metų, o ne mūsų dienomis! Taigi tuo metu S. Šalkauskis jau gerai orientavosi lietuvių visuomenėje vykstančiuose procesuose ir ieškojo būdų, kaip atremti atslenkančias blogybes. Aktyvus jis buvo ir Fribūro studentų draugijos „Lituania“ narys. Dar studijuodamas suprato, kad jam „nėra lemta būti nei politikos veikėju, nei partijos žmogum“, o savo pašaukimą mato „tautiniame auklėjime per filosofiją“. Tam tikslui „pratinasi visur ieškoti tiesos sintezės, nes tai yra kiekvienos tikros filosofijos uždavinys“. Šiam uždaviniui jis liko ištikimas visą gyvenimą. Artimai susidraugavęs su K. Pakštu rengia „Romuvos“ draugijos planus, dalyvauja lietuviškų organizacijų veikloje, kuria informacinius raštus apie Lietuvą. Taip buvo parašyta knyga „Dviejų pasaulių takoskyroje“, kur suformuota Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės idėja. Fribūre gyvendamas, dirbdamas ir gydydamasis išmoko prancūzų kalbą, gerai išlaikė universitete visus egzaminus ir 1919 m. įteikė Fribūro universitetui disertaciją „Apie pasaulio sielą V. Solovjovo filosofijoje“.(disertacija įvertinta „Magna Cum Laude“). Sukritikavęs šią koncepciją kaip panteizmo atmainą, tvirtai pasuko Vakarų filosofijos link.

Veikla Lietuvoje 1920–1935 metais

1920 m. S. Šalkauskis grįžta į Lietuvą, kur prasideda intensyviausios jo veiklos laikotarpis, trukęs du dešimtmečius. Leidžia „Romuvos“ žurnalą, kuriame pateikia Šveicarijoje apgalvotus judėjimo principus bei kitas savo koncepcijas. Nesulaukus platesnio visuomenės palaikymo, judėjimo sukurti nepavyksta, o žurnalas, beveik jo vieno prirašytas, po dviejų numerių nustoja ėjęs. Tačiau šiame žurnale išryškėjo visos jo ateities kūrybos užuomazga, pasaulėžiūra, būsimųjų darbų temos ir nuostatos.

Darbai.Nors S. Šalkauskis savo planuose ateičiai ir buvo numatęs sukurti veikalus beveik visų filosofijos šakų, kas gal būtų sudarę originalią jo filosofijos sistemą, bet visuomenės poreikiai neleido jam šių planų įgyvendinti.

Atgal