VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Asmenybės

12 13. Pilnutinės asmenybės ugdytojas (Pabaiga)

Ritonė Šalkauskienė

Parašė tik keletą straipsnių ir užrašė filosofijos kursuose skaitytus pranešimus:  „Filosofijos įvadas“, „Kultūros filosofija“, „Estetika“. Daug kas iš šių kursų, atsiliepiant į dienų aktualijas, buvo spausdinama periodikoje. Gausesni yra pedagoginiai darbai. Jau vien temų darbams parinkimas ir jų dėstymo pobūdis rodo, kad S. Šalkauskio filosofinė kūryba buvo pajungta pagrindiniam jo uždaviniui – „ugdymui per filosofiją“. Jo išvystyta pilnutinio ugdymo sistema apima visus asmens, visuomenės ir tautos ugdymo aspektus. Giliai ir nuosekliai plėtojamas protinimas, dorinimas, estetinimas, religinimas, fizinis ir valios lavinimas, taip pat visuomeninis auklėjimas, tautinis, kultūrinis bei tarptautinis auklėjimas. Tai buvo pagrindinis S. Šalkauskio veiklos baras, apie ką rašė laiške J. Tumui. Jam labai svarbi buvo ideologinė kryptis. Čia paminėtinas programinis veikalas „Ateitininkų ideologija“ (žodis ideologija buvo suprantamas kaip „vieninga idėjų sistema, charakterizuojanti vieną kurią pasaulėžiūrą ir nustatanti praktinę žmogaus gyvenimo ir veikimo liniją“).

Tėvas su sūnumi 1933 metais

Dėstymas VD universitete.S. Šalkauskio paskaitos nebuvo lengvos, reikalavo iš studentų tam tikro išprusimo ir įtempto dėmesio, nes buvo pateikiama koncentruota medžiaga, nuosekli, be jokių nukrypimų. Todėl praleidus paskaitoje nors vieną mintį toliau suprasti jau buvo sunku.

Dirbdamas universitete buvo ateitininkų vadas, „Židinio“ redaktorius, Katalikų Mokslų Akademijos akademikas, priklausė Kalbos draugijai ir dirbo Terminologijos komisijoje.

Paskutinis veiklos penkmetis (1936–1940). 1936 m. S. Šalkauskio sveikata pradėjo pastebimai blogėti ir jis, turbūt jausdamas, kad laiko liko nebedaug, užsiima aktualiausiais Lietuvos visuomenei ir jos ateičiai klausimais. Čia pažymėtini trys paskutiniai jo rašto darbai. Jais, matyt, siekė įspėti visuomenę apie artėjančius smukimo pavojus ir kartu nurodyti būdus, kaip jų išvengti ar jų padarinius sumažinti. Tai: „Ideologiniai dabarties krizės pagrindai ir katalikų pasaulėžiūra“, „Jaunuomenė ir gyvoji dvasia“ ir „Inteligentijos koncepcija“.

Pažiūros, metodai, asmenybė

Principai ir pasaulėžiūra. S. Šalkauskis buvo neabejotinai principų žmogus: ne tik sau prisiimtų principų griežtai laikėsi, bet taip pat jais remdamasis kūrė planus visuomenei ir tautai. Pagrindiniai jo principai buvo besąlygiškas tiesos laikymasis, pagarba kiekvienam žmogui ir tolerancija kito nuomonei, jei tik ši nuomonė nepažeidžia tiesos ir padorumo. Polemikoje karštai gindavo savo nuomonę, bet gerbdavo oponentus, nurodydavo jų klaidas. Bendradarbiavo, net draugavo su priešingos pasaulėžiūros asmenimis. Tiesos šaltinį matė evangeliškuose krikščionybės principuose. Pats viską nuosekliai permąstęs, apsisprendęs, visą gyvenimą liko giliai, neformaliai tikinčiu ir praktikuojančiu kataliku. Tai sudarė jo pasaulėžiūros branduolį. Savo raštuose bei akcijose pirmiausia kreipdavosi į katalikus ir akcentuodavo jų problemas. Tada katalikai sudarė turbūt kūrybiškai aktyviausią visuomenės dalį. Matyt, toks kryptingumas buvo natūralus. Tiesiogiai politikoje ar partijų reikaluose niekada nedalyvavo, nors visada sekė įvykius. Buvo demokratinių ir nepartinių pažiūrų, savotiško krikščioniškojo socializmo, valstybinio planavimo, kultūrinio federalizmo krašto viduje šalininkas. Griežtai priešinosi visoms tiek anarchijos, tiek autoritarizmo apraiškoms. Į politiką žiūrėjo pedagogo akimis. Pvz., 1926 m rašė, kad reikia „pirma, kritiškai susekti mūsų gyvenime silpniausias vietas, kurios gali ir privalo būti užtvertos ugdomuoju darbu, ir antra, nustatyti uždavinius, kuriuos mums stato gyvenimo pažanga“. Grėsmingais valstybei momentais tiesiogiai reaguodavo į politinę situaciją. Smerkė 1926 m. gruodžio perversmą ir ankstesnės valdžios nuolaidžiavimą kairiųjų savivalei. Dukart rašė įspėjančius laiškus prezidentui A. Smetonai ir entuziastingai rėmė intelektualų kreipimąsi „Į organiškos valstybės kūrybą“, iniciatyvą, 1936 m. vasario 23 d. paskelbtą „Naujojoje Romuvoje“.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais daug pastangų padėjo optimalios Lietuvai politinės santvarkos paieškoms. Sirgdamas pradėjo rašyti veikalą „Pilnutinė demokratija“. Artimiesiems sakė, kad „tai būsiąs reikšmingiausias veikalas“ ir kad „per savo ligą apgalvojęs tiek, kad tam parašyti man reikėtų dešimties metų“.   Deja, parašyta teksto dalis su kitais rankraščiais sudegė per karą, o išliko tik planas ir santvarkos schema. Jo mąstymo ir darbo metodai buvo pagrįsti griežta logika, nuoseklumu ir sistemingumu. Jo jau ir pirmuose darbuose ryškėjo polinkis į sintezę. Dauguma koncepcijų yra sintetinio, visuminio pobūdžio. Ypač pedagogikos, kultūros filosofijos ir tautos pašaukimo įprasminimo dalykuose. Dažnai jo mąstymo metodas atitinka tradicinę Hegelio triadą: tezė-antitezė-sintezė. Visuomet vadovaudavosi principu „pirma teorija, paskui akcija“. Ir į filosofijos eigą žiūrėjo taip: „Mes turime ieškoti platesnės ir gilesnės sintezės, kuri apimtų ir naujųjų laikų filosofiją, tačiau neturime paniekinti to, kas buvo padaryta praeity“. Jo mokinys A. Maceina sakė, kad S. Šalkauskio pažiūros remiasi filosofija, o filosofija užsibaigia pedagogika.

S.Šalkauskio asmenybė buvo turtinga iš prigimties paveldėtomis gražiomis savybėmis: sistemingumu, jautrumu grožiui, kryptingu apsisprendimu, gebėjimu valdytis. Bet Jo paties irgi labai daug dirbta, kad visa tai ištobulintų, pakeltų į visiško sąmoningumo lygį. Seserys pasakoja, kad dar vaikystėje lavino valią stovėdamas ant vienos kojos. Artimųjų teigimu, Stasys, būdamas silpnos fizinės prigimties, bet moraliai stiprus, stiprią valią išsiugdęs racionaliai tvarkydamas gyvenimo ritmą, gyvenime pasiekė nemažai – drauge su kitais išugdė sąmoningų inteligentų kartą, savo gyvenimu paliudijo dvasinių vertybių prioritetą visuomenei. O kita vertybė – dabar išleisti A. Sverdiolo suredaguoti devyni jo raštų tomai.

Gyvenimas šeimoje. Iš artimųjų pasakojimų žinau, kad gyvenimo ritmas ir šeimoje buvo racionaliai sutvarkytas. Nuo ryto iki pietų dirbo prie rašomosios mašinėlės ir tuo metu net vieninteliam sūneliui nevalia buvo įeiti į kabinetą. Po pietų apie valandą ilsėdavosi ir eidavo į Universitetą skaityti paskaitų. Vakare kai kada susitikdavo ir diskutuodavo su kolegomis. Po vakarienės paskaitydavo, klausydavo radijo ir laisvai bendraudavo. Retkarčiais su žmona vakarais eidavo į kiną. Laisvalaikiu susitikdavo ir bendravo su daugeliu savo giminių. Dažnai būdavo susimastęs, bet ne liūdnas. Mėgdavo šeimoje pajuokauti. Per atostogas stengdavosi būti gamtoje. Skaitydavo ar valandomis stebėdavo aplinką, klausydasis paukščių čiulbėjimo.

Pedagogas šeimoje. Galbūt juokais skundėsi kolegoms, kad „studentus lengviau auklėti negu savo sūnų“. Savo sūnui dažnai pasakodavo atsitikimus iš savo jaunystės, kelionių, taip pat pritaikytus jo supratimo lygiui siužetus iš istorijos ar grožinės literatūros (pvz., Šekspyro, A. Mickevičiaus tekstus). Kantriai atsakinėdavo ir į keistus, nepabaigiamus klausimus. Atlaidus vaikiškoms išdaigoms, bet griežtai fiziškai bausdavo už melavimą. O kai sūnaus ašarėlės nudžiūdavo, meiliai pasisodinęs paaiškindavo, esą tai buvę būtina padaryti, kad ateityje tavimi kiti pasitikėtų ir gerbtų. Iš tikrųjų sūnus nejaučia jokių nuoskaudų už tas skausmingas pamokas, o priešingai tik dėkingas Tėvui už įskiepytą meilę tiesai.

Ištraukos iš Stasio Šalkauskio „Jaunuomenė ir gyvoji dvasia“

Jaunatvė tik tada įgauna tikrą vertę ir dorinį turinį, kai iš prigimtinės jaunatviškos dovanos tampa apsisprendimu už dvasios laimėjimą. Prigimtinė jaunatvė turi būti paversta dvasine jaunatve. Ir tik tada žmogus įstengia eiti nuolat kylančia dvasinio gyvenimo linkme.

Svarbiausias žmogaus auklėjimosi ir lavinimosi uždavinys yra jaunatvės dvasią saviugdos priemonėmis paversti dvasine jaunatve. Jei žmogus šio uždavinio jaunystėje neatlieka, tai vėliau jam niekas šio nuostolio negrąžins. Jaunystės galimybės nepasikartoja vėlesniame gyvenime. Girdime tiek daug apgailestavimų dėl praleistų progų. Tad kodėl nepasimokius iš vyresnių žmonių patyrimo – gerai pasinaudoti jaunatve. Jaunatvė iš tikrųjų dirba ateičiai. <...> Todėl susirūpinti savo jaunatvės kryptingumu ne tik išmintinga, bet ir tiesioginė kiekvieno jauno žmogaus pareiga. Tai, kas ateina dovanai iš prigimties, būtina apsaugoti ir pakelti į aukštesnį laipsnį dvasinėje srityje. Kas nedegė jaunu idealizmu ir entuziazmu – niekados nebuvo jaunas, o kas šito idealizmo ir entuziazmo nepavertė dorinėmis vertybėmis, veltui pragyveno savo jaunatvę. Jis išžarstė geriausias dangaus dovanas, net nesuprasdamas jų reikšmės.

Priemonės dvasinei jaunatvei laimėti. Domėjimasis dvasinėmis vertybėmis. Specialūs uždaviniai: idealo meilė, dorinis jautrumas, išvystyti protinį gyvumą (smalsumą), aktyviai įsijungti į tobulinimosi darbą, išsiugdyti tikrą dorinį optimizmą. Kaip juos įgyvendinti? Idealas mylimas todėl, kad jis vertingas kaip tam tikra dvasinė gėrybė. Tiesa, gėris, grožis, šventumas yra aukštieji idealai dėl savo reikšmingos vertės mūsų dvasiai. Juos puoselėdami dvasiškai turtėjame, pakylame nuo rutinos pilkumos. Nesugadinta, natūrali jaunatvė savaime linksta į idealo meilę. Lieka tik išlaikyti tai ir sustiprinti – idealo pažinimu ir atsidėjimu jam. Kas iš jaunuolių nėra linkęs pažinti tiesą, trokšti gėrio, džiaugtis grožiu, susižavėti šventumu!Tai gera pradžia, reikia tik nesustoti, sąmoningai palaikyti. Neleiskime tam sumenkėti atsitiktinėje gyvenimo eigoje. Eikime ten, kur šie idealai <...> veda, kur randama jų išraiška. Sąmoningai ieškokime tiesos, atsidėkime geriems darbams, džiaukimės menu, siekime šventumo. Pirmiausia palaikykime savo sieloje tuos interesus. Sunkiau yra atsidėti aukštiems idealams absoliučiai nepaliaujamai ir nuosekliai. Įsiveržia ir žemesnių polinkių ar interesų, kurie stumia pirmuosius į antrą planą. Neišvengiama įvairių interesų kova. Reikia, kad šioje kovoje stotume geroje pusėje, kovotume dėl aukštųjų interesų. Pasiekti galime be paliovos domėdamiesi dvasinėmis vertybėmis ir dėdami šiuos pasiryžimus į savo pasiryžimų pagrindą. Žinoma, kad prisirišimas prie dvasinių vertybių yra stipriausias ramstis mūsų valiai. Tegu žydi kilnūs jaunatvės interesai ir iš jų subręsta tvirti mūsų sielos nusiteikimai.

Stasio Šalkauskio šeima su broliu Kaziu Šalkauskiu

Įsigyvenimas į Evangelišką dvasią. Sėkmingiausias yra religinis gyvenimas. Religija, kuri siekia amžinųjų vertybių, siekia taip pat dvasinės jaunystės. Mistikai Dievą vadina amžina jaunatve. Todėl Dievo meilė yra aukščiausio idealo meilė. (Svarbiausioji pagal apaštalą Paulių.) Evangelija su jos gyvąją dvasia. Liturgija, sakramentai tarnaudami amžiniesiems tikslams, sykiu papildo dvasinę jaunatvę. Be to ir specialesnių uždavinių formavimas (patarnavimai, pagalba ir kt.) Pakanka tik sistemingai paskaityti Šv. Raštą. Pasinėrimas į evangelišką nuotaiką jaunina mūsų dvasią ir teikia jai atsparumo. Tai labai sėkminga priemonė dvasinei jaunatvei gaivinti. Savo auklėjimosi būreliuose jaunuomenė turėtų skaityti, aiškintis Evangeliją, kad evangeliškas žibintas tikrai šviestų jų darbuose, elgsenoje.

Atgal