VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Dailė

05 12. Hadsono upės vaizduojamojo meno srovė

Nijolė Kavaliauskaitė - Hunter

Dauguma Amerikos dailę susieja su modernistais, meno atžvilgiu laikydami jauna ir netikėta šalimi. Čia ir modernaus meno muziejai, kuriuose europietis priblokštas drobių, nes nepajėgus jų įvardinti arba vietoje eksponato, ant grindinio mato kompoziciją iš stiklo šukių. O vietoje skulptūros, iš metalo laužo atgabentos mašinos liekanos. Šios šalies modernumą meno atžvilgiu, nulėmė įvykiai Europoje. Savo reikmėms ieškodami oazės ekspresionistai, abstrakcionistai ir kiti europinių meno krypčių atstovai, atvyko į JAV. Pastaroji nepatyrusi karo sugriovimo turėjo sukūrusi didžiulį ekonominį ir mokslinį potencialą, tad atvykėlius priėmė glėbin. Dauguma iš jų, patyrė didelius išmėginimus.

Deja, Amerikos dailės istorijoje minima grupė dailininkų HRS (Hudson River School), kurie išimtinai domėjosi Amerikos peizažu. Priminsiu, pavadinimą HRS lėmė tai, kad dauguma iš jų, statėsi studijas ir namus palei Hadsono upę, bei pirmieji tapybos darbai buvo atlikti šios upės regione, kuri buvo svarbi komercinė jungtis tarp Niujorko miesto ir Didžiųjų ežerų.

Meno srovės gyvavimo laikotarpis - 1825 – 1880 metai, o jos įkūrėju laikomas anglų emigrantas Thomas Cole. Patriotizmo jausmų vedini, grupei priklausę dailininkai sąmoningai ėmėsi ignoruoti pripažintas mūzas Europoje, siekdami drobėse pabrėžti Amerikos peizažo išskirtinumą bei ieškodami savito vaizdavimo būdo. Jie buvo vedini gilaus įsitikinimo, kad Amerikos peizažas - Edeno sodas, o dailininkai turi raktus nuo jo.

 Kritikos iš jų lūpų susilaukė Claude Lorrain, visuotinai įvardintas kaip vienu garsiausių XVII a. klasikinio baroko peizažistų. Jie teigė, Claude peizažo vaizdas nėra tikras, jame gamta nukopijuota ne “paraidžiui”. Medžiai nutapyti tam, kad suteiktų malonų pavėsį ir kontekste atspalvį, valstiečiai vaizduojami kaip pastoralinio gyvenimo iliuzija, bet ne tam, kad atskleisti gyvenimo būdą. Pasaulis peizažuose yra sustingęs, jame nėra gyvybės. Įsupdami į malonią melancholiją, jie apgaubia tam tikra nuotaika.

Taipogi HRS nariams savo tapybos darbais magėjo paneigti kažkuomet koją į jų žemyną įkėlusių europiečių nusistatymą, kad naujasis pasaulis yra laukinė vieta, bauginanti atgrasi dykynė, tinkamas šaltinis ekonominiams resursams. Paneigdamas šią nuomonę, 1835 metais Thomas Cole “Esė apie Amerikos peizažą” rašė: „galbūt Amerikos peizažas atrodo skurdus, neturintis daugelio elementų, kurie suteikia vertę europietiškajam, tačiau jis pasižymi savitais bruožais, netgi didingesniais, nebūdingais Europai“. Pats išskirtiniausias ir ko gero įspūdingiausias Amerikos peizažo bruožas yra laukinė, nepaliesta gamta. Civilizuota Europa jį jau senei yra sunaikinusi arba modifikavusi: išnaikinti miškai nebetarnauja užuovėjai, paversti pievomis, šiurkščios, dangun šaunančios kalnų viršukalnės – sulygintos, srauniai tekančios upės pritaikytos patenkinti išaugusius žmonijos poreikius. Nekelia abejonių, kad šis civilizacijos atėjimas Amerikos ateityje yra neišvengiamas, kurio pasekoje originalus didingumas praras savo statusą. Tačiau natūrali gamta, kaip vieniša nuošalė vis dar dominuoja, gebanti paveikti protą bei suteikti emocijoms atspalvius labiau, nei ta, kuri yra paliesta žmogaus rankos. Dėka Dievo, kaip tyriausių darbų kūrėjo, žmogaus protui yra sudaryta galimybė kontempliuoti apie amžinuosius dalykus.

HRS buvo naujas posūkis Amerikos dailės mene, nes prieš juos tapiusieji dailininkai, atsikėlę iš Europos, daugiausia domėjosi portreto žanru, o jei tapė peizažą, pastarasis atspindėjo istorinius romėnų griuvėsius arba graikų architektūrą. Nevengta ir Biblinių siužetų. O jei lyginti HRS dailininkus su europiečiais stiliaus vaizdavime, pastarieji vengė išlaisvinti jausmą savyje, mėgautis natūralaus gamtos grožio akimirkomis, paveikslus tapė vedini proto, bet ne įspūdžių vedini. Nors dailininkai iš Europos nevengė palikti tapybos studijas ir išeiti gamton tam, kad atliktų bandomuosius eskizus, užmesti štrichus, tačiau skęsdami gamtos grožio glėbyje, sekė Renesanso dailininkų pėdomis. Priminsiu, kad Renesanso menas ir mokslas siekė to paties tikslo. Tiek menininkas ir mokslininkas buvo linkęs perprasti fizinio pasaulio sąrangą, tad to laikotarpio tapybos įvardinimui tiktų apibūdinimas kaip mokslo menas. Dailininkai kaip ir mokslininkai skyrė dėmesį natūralaus kraštovaizdžio detalėms. Nebijojo stumtelėti kalną kiton vieton, kad tik sukurtų norimą efektą. Specialiai kūrė šviesos ir šešėlio efektus.

HRS atstovai buvo pasišventę vaizduoti stulbinančius, kvėpavimą gniaužiančius krioklius, kalnus, ugnikalnius, griaustinį, dramatiškus saulėlydžius ir kitas protu neparėpiamas gamtos grožybes bei jėgas. Gamtos didingumas jų tarpe išprovokavo jausmų derinį kaip: baimę, nuostabą, pagarbą jausmus, kurie romantikams buvo ypač patrauklus ir saviti. Asher B. Durand po įkūrėjo Thomas Cole mirties tapęs mokyklos galva rašė, “...gamtoje regima Dievo kūrinija, kuri sutverta žmogui netarpininkaujant".

PasakWen Fong, gyvenimas kalnuose sugražino prarastą pasaulio žmonių moralę. Metafiziškai aliejumi tapytuose darbuose galima pamatyti Dievo veidą, girdėti Dievo balsą Catskill kalnų vaizde. Įprasta, kad paveikslai, atspindintys Dievą, gyveno kambariuose, religinių ikonų pavidalu. Hudsono upės vaizduojamojo meno srovės dailininkai įrodė, kad religinis menas remiasi gamtovaizdžiais, Edeno ištraukomis, didingomis, spalvingomis, pompastiškomis. HRS tapyba nebuvo veidrodinio atspindžio peizažai, kuomet saulėlydis parodo sunkios dienos pabaigą ir t.t. bet intymūs, mažiau dėmesio skiriantys ūkiams. Darbininko ilgai trunkanti kelionė į namus ištirpsta atšvaitais apgaubtame ekstravagantiškame medžių miške virš kurio Dievas kreipiasi į tautą per įspūdingai liepsnojančias debesų formacijas.

Šie trys dainininkai Thomas Cole, Thomas Doughty, Asher B. Durand suformavo pirmąją HRS dailininkų grupę. Jie buvo revoliucionieriai stiliaus, temos bei metodo srityje. Pradžioje atidžiai apžvelgę žmogaus ranka nepaliestas Hadsono upės apylinkes bei Naujosios Anglijos vietoves, pasinaudoję peizažistų iš Europos patirtimi, šie dailininkai ėmėsi savo sumanymų ir susilaukė sėkmės. Nebūdamas dailininkas profesionalas, tik juvelyras Thomas Cole turėjo aiškiausią viziją ko šios srovės dailininkai turėtų siekti, kad Amerikos peizažas išsilietų jų tapytuose darbuose. Kas ne keista, nors Cole buvo gimęs Anglijoje emigravus, jo esybę pavergė Amerikos gamtos grožis. Minėtasis dailininkas 1825 metais Niujorke eksponavo savo pirmąją parodą, kurią sudarė tapyba, atlikta Hadsono upės aplinkoje, Baltųjų kalnų papėdėje. 1826 metais Thomas Doughty pristatė tik du savo peizažus, kuriuos parodai išstatė Nacionalinė dizaino akademija. Jo peizažai skyrėsi nuo Th. Cole. Tapytuose gamtos atspindžiuose nebuvo dramatizmo, audros ir monumentalių gamtos aspektų. Tik vyravo ramybė, jie skendo lyriškoje nuotaikoje, kuri kėlė pamąstymus apie miegančius slėnius.Po kelių metų viešai pasirodė Asher B. Durand peizažai. Jo gamtos fragmentai pasižymėjo lyriškumu, tik buvo labiau intymūs.

Kiti šios srovės dailininkai kai: John Frederick Kensett ir Martin Johnson Heade, pripažinimo susilaukė kaip liuministai. Jie savo darbuose sureikšmino šviesą, eksperimentuodami jos žaismu danguje ar ant vandens. Bene žymiausias šios mokyklos atstovas Frederic Edwin Church vaizdavo panoraminius horizontus, neaprėpiamas platybes. Jo ranka tapytas “Niagaros krioklys” buvo eksponuojamas Paryžiuje. Jis, Albert Bierstadt, Thomas Moran tapė didžiules drobes ne tik Niujorko valstijoje, ieškodami kitoniško grožio apraiškų patraukė į vakarus: Lotynų Amerika, Meksiką, Siera, Uolėtuosius kalnus, Didįjį kanjoną. John Banvard ir Henry Lewis nukeliavo net iki Mississipi upės. "Amerikos peizažo tėvo" vardą buvo pelnęs individualiu braižu pagarsėjęs George Inness. Jo peizažai įtaigūs, juose daug besiskleidžiančios šviesos, neatskleistų detalių, organiškų formų.

Atgal