VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Dailė

10 03. Norėčiau pakilti į aukščiausias viršūnes

Vytautas Baškys

Lietuvos istoriniame kraštovaizdyje itin ryški XX a. pradžia. Greta iškilių valstybės veikėjų, kupinas vilčių ir idėjų, pakilo ir M.K. Čiurlionis. 1908 m. laiške jis rašė „Norėčiau pakilti į aukščiausias viršūnes“.Šią jo viziją labiausiai atitinka paveikslas iš diptiko „Preliudas ir Fuga“. Pirmu žvilgsniu pajauti, jog šiame paveiksleįprasminta kažkas daugiau nei piliakalniskaip gamtos ir žmonių kūrinys.

Nors šio diptiko paveikslai praeityje yra patyrę nepalankų aplinkos poveikį, bet pakenkta ne tiek, kad nesuvoktume jo turinio ir dvasios. „Preliudas“ ne tik muzikinio kūrinio įžanga.Paveiksle piliakalnio regėjimas toks daugiareikšmis, jog apima visus keturis provaizdžius: vaizdą, aukštį, gelmę ir mintį.Šia vizijasugaudęs čiurlioniškas kūrybos varpas simboliniais įvaizdžiais sužadina piliakalnių dvasią, kuri nušvitusioje padangėje atsiveria glaudžia sąsaja su tautos praeitimi, su istorine savimone, krašto gynyba.

Visų pirma – paveiksle apatinė piliakalnio dalis skiriasi nuo viršutinės. Abi dalis skiria ryškia medžių siluetų juosta, kuri nuo dešinio šlaito kyla ir jungia su antrąja diptiko dalimi „Fuga“ (lot. bėgimas) kaip daugiabalsės muzikos forma neapibrėžtam regėjimui primena eiseną. Šis vyksmas nukreiptas į viršutinę piliakalnio dalį, kurioje gūbrio pavidalo paaukštinimas primena pilies griuvėsius. Įsižiūrėjus lyg išblukusioje freskoje regisi pavaizduoti koviniai veiksmai. Simboliška, iš Čiurlionio jaunystės jausmų atgarsis: „Būsiu lyg ant savo nebaigtos pilies griuvėsių, kurios vaizdas sieloje budi“.

Giedrėjančios padangės šviesoje glūdinčiame slėpiningume kiek sutrikdo virš piliakalnio viršūnės nutapytas kažkoks neaiškus tamsus pavidalas. Ar tai tik meninės vaizduotės neapibrėžtas įvaizdis? Mįslinga, bet balzganoje padangės šviesoje lyg suplevenusi protėvių dvasia prakalba apie paveiksle išreikštą didžiulės simbolinės kompozicijos idėją. Kokia ji – rodo piliakalnio vaizdas ir neregėto sparnuotošaulio kentauro siluetas, kuris apibrėžia archajišką vaizdo turinį.Padvelkia kažkokia labai didinga ir stebuklinga vizija. O tada svarbu tai, ką suvokiame praeities įvykiuose ir ką tvirtiname kultūrinėje veikloje.

„Preliudas“ iš diptiko „Preliudas ir Fuga“. M.K. Čiurlionis 1908 m.

Čiurlionio kūryba aprėpia daugiau nei sukonkretintas pavyzdys, tačiau kiekvienas atsektas atgarsis paveldo duotybėje bylojanebaigtą pilies gynybos istoriją, kurios vaizdas budi sieloje. Tam ir aptakus paveikslo įvardijimas muzikiniu preliudo terminu teikia galimybę savaip regėti šį kūrinį, pajausti kiekvienolietuviško kraštovaizdžio piliakalnįsavitu jo turiniu krašto gynybos kovų atgarsiu.Regėjimo įspūdžiu sukilusi istorinės improvizacijos dvasiapadeda geriau suvoktiistoriją, pro amžių rūkąjausti jos prasminį ryšį su kraštovaizdžiu.

Čiurlionio pasišventimas tautos savitumo įprasminimui, jo požiūris į istoriją atverialaikmečių neužgožtus įvykius, praplečia jų suvokimą. „Preliudo“ saulės šviesos ir šešėlių atspalviai padangės spindesyjesutelkia dėmesį į Saulės mūšio atmintį. Atgarsiumįslingas piliakalnio vaizdinyssusisieja su krašto gynybos kovų regėjimu senajame baltų kelyje nuo Šiaulių į Klaipėdą ir į prūsų kraštą. Provaizdyje –Saulės mūšio kovų Šiaulių žemės ypatingoje vietoje prie Dubysos stovėjusi viena iš stipriausių šio krašto pilių. Skleidžiasi įvykiai susieti su kunigaikščiu Vismantu, kuris artėjant grėsmei pasitraukia iš Šiaulių, o užkariautojų būriai slinkę link Prūsijos prie Dubysos atsitrenkę į didesnę galią traukėsi atgal. „Preliudo“ kaip įžangos požiūriu nuo Dubysos kilęs saulėtekis, kaip pirmieji Saulės pergalės spinduliai, apšviečia visą Lietuvos istoriją.

Požiūrių įvairovėje čiurlioniškas piliakalnis, karaliai, varpas suskamba ypatinga jo kūrybos istorine interpretacija. „Preliudas“ neatsiejamas nuo 1907 m. nutapyto paveikslo „Praeitis“, kuris, savo ruožtu primena Krėvos pilį. Tai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio žūties vieta, kuri menininko jausmu siejasi su jo parašytąja simfonine uvertiūra „Kęstutis“.

Tolstanti praeitis Čiurlioniui – naujai atsikurianti tikrovė, kuri glūdi jo paveiksluose ir mintyse. Dailės draugijos steigime jis taria: „Lietuvių tauta tokia didinga, turi tokią garsią praeitį". Ir atgarsis jo kuriamuose muzikos bei tapybos kūriniuose, kuriais menininkas perteikė kilniausius tautosjausmus ir lūkesčius, o tai iškėlė jo kūrybą į pasaulinį lygį, o kartu pelnė jam genijaus statusą.

Savo ruožtuČiurlionio kūrybos pristatymo istoriosofinė forma praplečia jo kūrybos suvokimo turinį, išryškina pilietinį pakilumą valstybės atkūrimo metu, bei byloja išliekančią meno ir istorijos sąsajos aktualiją.

Atgal