VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Dailė

03 10. Dailininkės Birutės Stančikaitės paroda „Šviesa tamsoje“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Lidija Veličkaitė

2016 m. Birutei Stančikaitei, vienai žymiausių lietuvių grafikių, už kūrybinę veiklą paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija. Birutės Stančikaitės, kaip profesionalios menininkės, debiutas prasidėjo XX a. aštunto dešimtmečio viduryje. Per ilgą kūrybinį kelią dailininkės kūrinius įsigijo Lietuvos dailės muziejus, Metropoliteno muziejus (Niujorkas, JAV), Naujojo Orleano šiuolaikinio meno muziejus (Naujasis Orleanas, JAV), Puškino dailės muziejus ir Tretjakovo galerija (Maskva, Rusija), Liudviko šiuolaikinio meno muziejus (Kelnas, Vokietija) ir kiti muziejai, taip pat privatūs kolekcionieriai Lietuvoje ir užsienyje.

Dailininkė Birutė Stančikaitė. D. Radlinsko (Alfa.lt) nuotr.

2016 m. vasario 19 d. grafikės Birutės Stančikaitės paroda „Šviesa tamsoje“ buvo surengta Nacionalinėje dailės galerijoje, kurioje įvyko ir spaudos konferencija. Jai vadovavusi prof. Lolita Jablonskienė, Nacionalinės dailės galerijos vadovė, pristatė spaudos konferencijos dalyvius: dailininkę Birutę Stančikaitę, Reginą Urbonienę, šios parodos kuratorę, Lietuvos dailės muziejaus vaizduojamosios dalies skyriaus vedėją, XX a. antrosios pusės grafikos renginių kuratorę, dailėtyrininkę, taip pat prof. Aleksandrą Aleksandravičiūtę ir dr. Ramutę Rachlevičiūtę, dvi koleges dailėtyrininkes, kurios stebėjo Birutės Stančikaitės kūrybą nuo pat jos pirmųjų parodų, apie kurias rašė.

Dailininkė Birutė Stančikaitė. "Šviesa tamsoje".1995 m. Popierius, spalvotas ofortas, akvatinta

Pirmoji pakviesta kalbėti dailėtyrininkė Regina Urbonienė, bendradarbiavusi su menininke rengiant šią parodą, sakė, kad jau pats parodos pavadinimas „Šviesa tamsoje“ rodo, jog Birutės Stančikaitės kūryboje šviesa yra kertinis akmuo, pamatas, į kurį ji remiasi. „Dailininkę nuo seno domino šviesa, jos atspindžiai, perregimas šviesos srautas, kuris perskrodžia daiktų paviršius, išryškina jų esmę. Šviesa Birutės kūriniuose labai įvairi: kontrastinga ir dramatiška, švelni ir slystanti,“ – aiškino dailėtyrininkė. Iš Birutės Stančikaitės darbų sklindanti ramybė, harmonija, tyla ypač patraukli XXI a. sumaištyje gyvenančiam žiūrovui. Pasirinkti grafikos meną B. Stančikaitę paskatino M. K. Čiurlionio menų mokykloje jos mokytoja grafikė Birutė Žilytė ir vėliau Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Lietuvos dailės akademija) – grafikas Antanas Kučas. Baigusi Dailės institutą, dailininkė dirbo litografijos technika, tokia reta ir sudėtinga, kuri buvo artima taip pamėgtam jos piešiniui nuo pat studijų laikų.

Dailininkė Birutė Stančikaitė. "Mažumo didumas". 2006 m. Popierius, litografija

Dailininkės kūriniai anksti buvo pastebėti spaudoje, meninės visuomenės iš įvairių parodų, kaip Talino grafikos trienalėje (1980, 1983, 1986, 1989), iš kurios parsiveždavo apdovanojimų. Taip pat ji dalyvavo Krokuvos (Lenkija), Frecheno (Vokietija), Stokholmo (Švedija), Rygos (Latvija) grafikos trienalėse, Japonijos, Ispanijos, Italijos, Estijos, Vengrijos, Vokietijos, Čikagos (JAV) ir kitose tarptautinėse bei konkursinėse parodose. Palaipsniui dailininkė vis dažniau atsigręždavo į oforto techniką ir joje glūdinčią paslaptį.

Dailininkė Birutė Stančikaitė. "Smilgos vėjyje". 1999 m. Popierius, spalvotas ofortas, akvatinta

Nuo 1990 m. Birutė Stančikaitė susitelkė ir ties mažo formato grafika. Jos dirbtuvėje gimė ofortai, kurių meninė vertė nesumažėjo dėl mažesnio formato. „Ji toliau gvildeno žmogaus būties laikinumą, visatos begalybę, įvairias filosofines egzistencines temas, interpretavo jas metaforiškai, o po to tarytum susikaupė naujam šuoliui,“ – aiškino dailėtyrininkė Regina Urbonienė. Per paskutinį XX a. dešimtmetį Birutė Stančikaitė sukūrė ciklą kūrinių, kurie staiga nušvito naujai: atsirado ryškesnės, kontrastingesnės spalvos, vaizdiniai tapo abstraktesni. Santūri spalva įsiveržė į jos grafiką, didelio formato ofortuose šviesa labiau išryškėjo atspausdinta ant spalvoto – mėlyno, rudo, juodo popieriaus. Tokios spalvų sintezės paieškos XXI a. atveda dailininkę tapybos link. 2005-2007 m. ji sukūrė didelio formato drobių ciklą „Su šviesa“, kur tapyba labai subtili, plonomis linijomis, dailininkė išgauna ypatingą sruvenantį šviesos srautą, kupiną vidinio švytėjimo. Paskutiniais metais ji vėl grįžo prie grafikos. Dailininkė piešia teptuku, naudoja akrilą, tušą, todėl lieka dvi spalvos – juoda, balta. Dailėtyrininkė Regina Urbonienė pabrėžė, kad kūriniuose juntama daug muzikos, darbuose atsiranda senovinio baltiško elemento – saulės motyvas, runos. Dailininkės parodą užbaigia naujausi kūriniai: „Kelias“, „Kelionė“, „Atradimas“, „Begalinis mano kelias“, „Labirintas“. Tai lyg suma ramybės, šviesos, tamsos, pusiausvyros, harmonijos, ir tai apibendrina visą dailininkės Birutės Stančikaitės kūrybą.

Dailininkė Birutė Stančikaitė. "Kai aš pievoje smilgele lingavau II" 2012 m. Popierius, spalvotas tušas

Tik spėjusi pamatyti dailininkės Birutės Stančikaitės parodą, prof. Aleksandra Aleksandravičiūtė sakė dalį darbų pažįstanti iš anksčiau, išskyrus naujausius ciklus, susijusius su kelione. Profesorė teigė, kad kelionės motyvą galima įžvelgti per visą dailininkės kūrybą. Jai paroda atrodo tokia vientisa, tarsi rodanti Birutės Stančikaitės kūrybinį kelią ir jos vidinį pasaulį. Profesorei dailininkė įdomi tuo, kad visur įkūnija kontrastą, daugelis jos litografijų ir ofortų yra aukščiausios klasės – grafinio profesionalumo pavyzdys. Jos nuomone, dailininkė Birutė Stančikaitė tarsi kylanti labai aukštai turi nusileisti žemėn, susivaldyti, netgi tramdyti save griežtomis racionaliomis formomis. Toks žemiško suvaldančio, kontroliuojančio prado ir absoliučiai laisvo, net didingo, santykis yra kaita ir kartu trapumas jos kūryboje – vidinio trapumo ir begalinio tvirtumo dermė.

Dailėtyrininkė dr. Ramutė Rachlevičiūtė, pažįstanti Birutę Stančikaitę iš studijų laikų, apibūdino dailininkę kaip XXI a. klasikę ir romantikę. Nors išoriškai Birutė yra trapi, švelni, bet su ja bendradarbiauti yra nelengva, nes ji labai atidi savo profesijai ir žinanti, ko nori. Dr. Ramutė Rachlevičiūtė yra albumo „Birutė Stančikaitė“ (išleido R. Paknio leidykla, 2010 m.) sudarytoja. Ji pasakojo, kiek reiklumo sulaukė iš pačios dailininkės, kol pagaliau knyga buvo sudaryta. Nors dirbti buvo tikrai nelengva, bet rezultatu džiaugėsi ir dailininkė, ir sudarytoja: išėjo tiesiog tobula knyga, į kurią sudėta visa reikalinga medžiaga, atitinkanti Birutės Stančikaitės kūrybos dvasią. Dr. R. Rachlevičiūtė dėkojo dailininkei už tą jos begalinį reiklumą, užsispyrimą, valią, padėjusią iš jos pasimokyti ir albumo sudarytojai.

"Labirintas" 2015 m. Popierius, akrilas 

Dailininkė Birutė Stančikaitė džiaugėsi ir parodos katalogu, dėkojo jo sudarytojai Reginai Urbonienei ir dailininkei maketuotojai Aušrinei Mačėnienei. „Kai žmogus ko nors nori, trokšti, galvoji, tai ir įvyksta,“ – sakė dailininkė.

Į spaudos konferenciją susirinkusių svečių paklausta apie parodą dailininkė atsakė, kad ji sudėliota kontrasto principu. Tik iš daugybės darbų buvo gana sunku atrinkti eksponuotinus, kuriuos galima būtų suskirstyti į atskirus kūrybos etapus. Vienoje pusėje yra litografijos, kitoje – mišrios technikos grafika ir aliejiniai darbai, dar kitoje – ofortai, vėlyviausi piešiniai ir piešiniai baltų istorijos tema.

"Begalinis mano kelias". 2015 m. Popierius, akrilas  

Į dailininkės Birutės Stančikaitės parodos atidarymą susirinko daug meno mylėtojų, dailininkų ir draugų. Paprašytas tarti žodį, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys priminė 1976 m. Parodų rūmuose (dabar – Šiuolaikinio meno centras) vykusią parodą, kurioje buvo eksponuojamos pirmosios Birutės Stančikaitės litografijos.

Dailininkė padėkojo susirinkusiems į parodos atidarymą ir visiems prisidėjusiems šią parodą rengiant.

Atgal