VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Dailė

07 15. Egzistencijos dendžių nepasitenkinimas

Dr. Elina Naujokaitienė

Tegu iš tapybos niekas nesitiki kaip iš išmilžio. Muzikinis drugys, atsisakantis aptarnauti. Rabelais kalbiniai musgaudžiai. Meilės kaliniai, prisonnier de l‘amour. Venecijos nėra, Varšuva slegia. Našūs sapnai, latines, gėlių pilnos auditorijos. Chirico popietinė melancholija kaip Julieno Clerc‘o Les avions s‘en vont. Kontempliatyvi laikysena, kai fortepijonas atrodo kaip simfonija, o siurrealistinė Chrico plunksna pasitelkia sapnus. Saturnas pasirodo kaip langas į kosmosą, įkūnijantis žemę ir geometriją. Neoantikinė Italija, kur Kapitolijus it darbininkų kvartalo kaminas. Iš tokio epochų ir meno šakų sujungimo gimsta alchemija, ir ateitis atrodo itin grėsminga. Sunkūs melancholijos šešėliai, o meno pozos ir istorijos daug realesnės it monumentai, kuriuos nutapė Chirico. Daug paslaptingesnis, pasak Chirico, žmogus, einantis tiesiai į saulę, nei visos religijos - buvusios, esančios ir būsiančios. Chirico, būdamas vaikas, turėjo tėvą, kuris vadovavo geležinkelio linijos statybai. Po didžiuliu dūmų luitu pats traukinys atrodė kaip žaisliukas. Georges Pompidou centre saugoma eilė Chirico darbų. Klasikinėje perspektyvoje, kur vieta it bitė neša medų iš sienos, pasaulyje betvarkė, jauti, kad netrukus kils 1941 metų karas. Siena kaip ir ekranas gali suteikti galimybę pasvajoti. Be to, nėra nė vienos raidės, kuri parinkta kaip tokia gali būti netvarkinga. Chirico gyveno Turine ir Florencijoje, o Julienas Clercas atlieka puikius simfoninius etiudus, susijusius su Venecija. Kompozicijoje randasi košmariška scena, link kolonadų slenka nakties tamsybės, o dar giliau viešpatauja dar siaubingesnė tamsa, primenanti raktus į Pragarą. Melancholijos, prieškarinės, įsikūnijimas yra paveikslinė tapybinė Chirico pavaizduotų artišokų pora, būtent artišokai gali pakeisti žmones ir manekenus, jiems atsukti nugarą. Kaltinančios disproporcijos, o daržovės lapai tampa kariaujančiųjų metaliniais šarvais. Grenoblio muziejuje gali atrasti metafizinės tapybos, susijusios su muzika ir keistumu. Giorgio de Chirico, metafiziniai realybės momentai pateikiami ne tik šio dailininko Grenoblio muziejuje kartu su Carra, Morandi. Rudens popietės Enigma Chirico it regėjimas po sunkios virškinimo ligos, kai visą aplinką regi it pirmą kartą ir visai kitomis akimis. Graikijoje dailininkas 1888 metais perteikia jausmus, kai logika jo nebevaldo. Visa tai - pasikartojantis hermetinis ženklas, susijęs su melancholija. Dvasios naktyje kiekviename daikte slypi tiesiog demonas. Regimybės veidrodis tiesiog dūžta ji palietus dailininko teptukui. Gatvių kvartalai atrodo kaip labirintai. Architektūra ir objektai rodosi kaip tikros misterijos. Griežta geometrija, kur žmonės pasirodo pakeisti biustais ir skulptūromis, biustai iš gipso, o manekenai - ovaliniais veidais. Bretonui Chirico buvo tas, kuris gyvena, Qui vive. Kiti Italijos tapytojai - Sironi, Savinio, De Pisis, Casorati - tai Morandi paveikslų preliudija, pilna meditatyvumo. Tai futuristiniai natiurmortai.

1917 Chirico pats buvo akriniame hospitalyje. Paveikslai buvo tokie klaidinantys, kad medikai nusprendė ir toliau jį gydyti ir slaugyti. Giotto, Uccello žodynas stebina nuostaba ir klaustukais bei tragiška vizija. Teniso žaidėja simbolizuoja būtinybę aptekti it su kamuoliu į metafizikos pasaulį. Su visu tuo Chirico patenka į vaizduotės kortą. Politinėje epochoje buvo Istrijos žemėlapių. Tapyba neramino savo grožiu. Būtent tokia buvo metafizika, kylant fašizmui. Praeityje ir siejant su realybe ieškota nacionalinio identiteto. Novecento momentu grįžta prie tvarkos. Kasdienybė suledėjo po tyla, susiraukšlėjo veidai, o kūnai tapo kaip suminkyti. Sunki ir gąsdinanti atmosfera, bet susižavėjimas kažkur išnyko. (l‘art italien et la metafisica, 1912-1935), melancholijos laikas. Paryžiuje tuo pačiu metu vaikštinėjo Sartre‘as su savo bičiuliu Nizanu. Paulis Nizanas parašė aden Arabie, „Sargybinius šunis“ (chiens de Garde), romaną „Konspiracija“. Čia panašios kaip Italijoje egzistencinės baimės. Nepasitenkinimas, net maištas, Sartre‘o šešėlio draugas. Roskolnikoviškas ekstremizmas. Kaip tik tokie personažai troško sugriauti įsigalėjusią tvarką. Tam pagelbėti galėjo tikrai bombos, kurias teko mesti - žodžiai. Nizanas buvo Rimbaud mokinys, clerkai jau maištauja. Permanentinis sociumo skandalas, bet kultūra daug kur lieka ištikima savo atavizmams. Politinių tarpukario laikų menas - įtemptas ir neiššifruojamas. Antifašistinis romanistas, visur cituojama vokiečių ideologija. Tai gramatikoje kaip pirmas alaus gurkšnis arba chanson douce, švelni daina. Revoliucinė mistika, kaip gyva ir širdinga minia. Ne vienas, Sartre‘as ar Chirico, turėjo teisę mąstyti. Skaičiau neturėję žmogaus svorio, dabar - jei bendravo su žmonėmis ir su jais kalbėjo (Nizan, Destin d‘un revolte, Cahiers rouge). Paulis Nizanas nužudytas buvo du kartus - 1940, būdamas 35 metų, gavo kulką. Kitą kartą jo metaforinė mirtis buvo tik įsivaizduojama kaip mirtis, dozuojama komunistams „Communisme“. Aragonas, Partija, Rezistencija. 1939 metais veikė komunistinė bažnyčia, o USSR sumanė įsiveržimą į Lenkiją. 1960 metais Nizanas atidengia ugnį taip, sakydamas, kad dvidešimt metų buvo geriausias jo gyvenimo amžiaus tarpsnis. Žodžių fantomas taip ir įėjo į literatūros istoriją. Bet kokią istoriją? Galų gale Nizanas aprašo pirmas eilutes, jį siejančias su egzistencializmu.

Atgal