VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Dailė

10 25. Mstislavas Dobužinskis ir Lietuva. Vilniaus vaizdai... kelionė į Lietuvą

Beveik detektyvinė istorija

Donaldas Strikulis

Skaitydamas šias eilutes turbūt kiekvienas, nors kiek susipažinęs su garsiaisiais dailininko Mstislavo Dobužinskio „Vilniaus vaizdais“ pagalvos, kokia gi čia „kelionė į Lietuvą“ ir kodėl tai „beveik detektyvinė istorija“, prasidėjusi daugiau kaip prieš šimtą metų Vilniuje..., persikėlusi į tolimąjį Peterburgą ir sugrįžusi į... Kauną?

Pabandykime atskleisti šios keistokos istorijos užkulisius ir galbūt pamatysime, kaip joje keistokai nusidriekia paveikslų keliai, persipina to meto Rusijos politinės-visuomeninės realijos, kultūra, žmonių kasdienė-gyvenimiška buitis, kraupi realybė ir... M. Dobužinskio „Vilniaus vaizdų“ atsiradimo istorija Kauno M.K.Čiurlionio galerijoje (gana įspūdinga ir keistai detektyvinė)!?

Prisiminkime kiek ankstesnius laikus!

Mstislavo Dobužinskio “Vilniaus vaizdų” atsiradimo istorija siekia dar XIX amžiaus pabaigą. Pirmas žinomas lietuviškas motyvas – “Lietuviškos kapinės”, datuotos 1899 lapkričio 24 dieną (kartonas, baltylai; 34,5 x 26,2; Sankt Peterburgo rusų muziejus). Dabar jau sunku nustatyti, kokios lietuviškos kapinaitės jame atvaizduotos. Gali būti, kad tai Vilniaus Rasų kapinės, kur tuo metu buvo įrengta Dobužinskių šeimos kripta. Šiuo metu žinomi septyni Dobužinskių giminės atstovai, atgulę minėtoje kriptoje.

Pirmasis Vilniaus miesto vaizdas - “Kiemelis Vilniuje” (1902, akv.).

Ypač daug Vilniaus vaizdų M.Dobužinskis sukūrė 1906 ir 1907 metais, kuomet jis ypač dažnai lankėsi Vilniuje pas tėvą. Žinomi daugiau kaip trisdešimt to laikotarpio darbai, atlikti įvairia technika. Išlikę daugybė piešinių, eskizų, įvairių škizų, atvaizduojančių įvairius Vilniaus miesto fragmentus. Po daugelio metų dailininkas pagal šiuos išlikusius piešinius sukūrė nemažai naujų Vilniaus miesto vaizdų variantų.

1907 metų vasarą vilnietis dailininkas Leonas (Levas) Antokolskis sumanė organizuoti gana keistoką renginį. Tai buvo Marko Antokolskio atminimo pramoninės dailės draugijos paroda-loterija. Nors ji buvo skirta draugijos piešimo klasėms paremti, tačiau organizatoriui labiau rūpėjo užmegzti kuo tampresnius ryšius su Maskvos ir Peterburgo dailininkais – žydais. Pats L.Antokolskis buvo Peterburgo dailės akademijos auklėtinis, daugelį pažinojo ir prašė paaukoti savo darbus. Neatsitiktinai, šalia vilniečių dailininkų I.Trutnevo, J. Balzukevičiaus, I.Rybakovo buvo eksponuojami I.Repino, A.Benua, L.Baksto, A.Ostroumovos-Lebedevos, M Antokolskio, I.Ginzburgo ir kitų garsiausių to meto Rusijos dailininkų darbai. Paroda buvo labai įvairialypė ir ganėtinai chaotiška. Šalia klasikinio ir tradicinio realistinio meno darbų puikavosi tuometinio moderniojo meno kūriniai, kurie provincialiame Vilniuje buvo dar mažai žinomi ir priimtini, ir net paprasčiausios reprodukcijos!!

M.Dobužinskiui kaip vilniečiu, buvo parodytas išskirtinis dėmesys. Vienintelis M.Dobužinskis turėjo atskirą salę savo darbams. Dar vasarą dailininkas pradėjo aktyviai susirašinėti su parodos organizatoriumi L.Antokolskiu dėl sąlygų, kūrinių eksponavimo, jų skaičiaus, net salės sienų spalvos ir kt.

„Labai sujaudintas Jūsų rūpesčiu dėl mano paveikslų.“ – viename laiške džiaugėsi dailininkas. – „Parodą norėčiau apriboti tik vilnietiškomis akvarelėmis, kad, turint galimybę, su laiku, organizuočiau dar savo parodą. Grafiką dar atsiųsiu. Vien tik akvarelių su Vilniaus motyvais, kaip Jūs pamatysite iš sąrašo – apie 20, jeigu ne visi 20 – solidus skaičius. Iš Maskvos man norėtųsi atgauti dar vieną darbą – „Piatnickio skersgatvis“, ir aš parašysiu jo savininkui Bachrušinui, (...) labai prašau Jūsų brolio užeiti pas jį ir paimti (...). (Aleksejus Bachrušinas (1865-1929) – kolekcionierius, teatrinio muziejaus įkūrėjas Maskvoje – D.S.).

Štai sąrašas: 1. Kiemelis; 2. Šv. Jono bažnyčios altorius – pas Jus; 3. Katedroje bazilikoje; 4. Petro ir Povilo bažnyčios kiemas; 5. Pilies skersgatvis; 6. Stiklių gatvė; 7. Mėsinių gatvė; 8. Seni namai (Pilies skersg.), p. Siunenbergo nuosavybė, Sankt Peterburgas; 9. Senos mokyklos kiemas; 10. Vilniaus kampelis (Omnibusas); 11. Šv.Dvasios bažnyčia (Bonifratų); 12. Šv. Dvasios bažnyčios kiemas; 13. Sinagogos apylinkės (nežinau kaip pavadinti, “Žydų kvartalai”?) [Akvarelė buvo pavadinta “Vilniaus žydų kvartalo stogai” – D.S.]; 14. Seni vartai [Medininkų vartai – D.S.]; 15. Lietuva (Vilniaus gubernija); 16. Piatnickio skersgatvis (Bachrušino nuosavybė Maskvoje) [Dabar Latako skersgatvis – D.S.]; 17. Šv. Mykolo bažnyčia ir dar 3, kurie dar nebaigti. [Turima omeny 2 akvareles – “Senojo universiteto kiemas”, “Kepykla” ir piešinys “Seni vartai” – D.S.].

Be to, 3 grafikos darbai yra pas Jus.”

Gana smulkmeniškai ir net pedantiškai M.Dobužinskis aptarinėjo ir salės apipavidalinimą: „Dėl fono, aš pageidaučiau šviesiai geltoną (tik neryškų) arba žalsvą, nors, pastaroji spalva gal nelabai gerai derinsis prie kito kambario – „žaliojo kaimyno“. Gerai būtų, būtent „arbatinės rožės“ spalva, kaip Jūs rašėte, t.y. su rožiniu atspalviu, - jeigu tokį galima išgauti“. 1907 rugs. 2. (NMB RS F - 30 – 1).

Taip pat dailininkas pageidavo, kad 10 proc. pelno nuo parduotų darbų būtų skiriama M.Antokolskio draugijos naudai.

Nežinia kodėl, tačiau M.Dobužinskis, lyg nujausdamas kažką negera, buvo labai susirūpinęs parodos atidarymu. „Atvykęs (į Vilnių – D.S.) strimagalviais nulėkiau į parodos atidarymą, iš laikraščių sužinojęs, kad atidarymas paskirtas antrą valandą (...),“ – jau tą pačią dieną rašė jis savo žmonai. – „O man skirtame kambaryje vienas siaubas (gerai, kad atvažiavau). Tarp mano paveikslų kabo bažnyčių reprodukcijos ir Grabario leidinio (tai dar nieko) baisiuose aksominiuose rėmuose (tai jau siaubinga) atspaudai; o stalas vidury kambario, palangės ir tarpsieniai apkrauti kažkokiais bjauriais saldainių dėžučių viršeliais (tai tiesiog nepakeliamas siaubas); tada tiesiai pasakiau Antok(olskiui), kad negaliu kabinti savo darbų tokioje kaimynystėje, ir iškart viskas buvo nuimta. Kampelis siauras, dvejos durys, trys langai, iš viso trys sienos ir abi suskaidytos tarpusieniais, fonas bjaurus, rusvai pilkas.(...) Aplamai, visgi pasidarė smagiau, kai viską pakabinau (...) Antok. Maišėsi po kojomis, jam ne aš rūpėjau, pakabinau 4 valandą. O atidarymas? Jo ir nebuvo, trys žydai vaikštinėjo, kažkoks vyriškis gydytojas su dama atėjo. Ir mano surdutas buvo nereikalingas (...)“. 1907 rugs. 13. (NMB RS F30 – 1 – 2508).

Paroda-loterija vyko žydų religinės mokyklos – Talmud Tora – patalpose, Naujojoje gatvėje (dabar Islandijos gatvė), bet didesnio publikos susidomėjimo nesukėlė ir finansiškai visiškai nepasiteisino. Daugiau parodų draugija neberengė.

Po kelerių metų leidinyje „Litwa i Ruš“ buvo išspausdintas dar vienas M.Dobužinskio vilnietiškų darbų sąrašas, praktiškai pakartojęs barono N.Vrangelio sudarytą sąrašą, išspausdintą žurnale „Apollon“: 1. Kiemelis Vilniuje (1902, akv.); 2. Šv. Jurgio skersgatvis (1904, akv.); 3. Pilies skergatvis (1906, akv., p. Gridljanskajos [? – D.S.] nuosavybė, Peterburgas); 4. Stiklių gatvė (1906, akv.); 5. Mėsinių gatvė (1906, akv., Al.Benua nuosavybė, Peterburgas); 6. Dominikonų bažnyčia (1906, akv., J.Ževeržejevo nuosavybė, Peterburgas); 7. Seni vartai [Medininkų vartai – D.S.] (1906, akv., K.Siunenbergo nuosavybė, Peterburgas); 8. Seni namai ir apleisti namai (1906, akv., p. Kasjanovo nuosavybė, Maskva); 9. Gatvė Vilniuje (1906, akv., S.Bachrušino nuosavybė, Maskva); 10. Piatnickio skersgatvis (1906, akv.); 11. Šv. Jono bažnyčios altorius (1906, guašas); 12. Šv.Dvasios bažnyčios kiemas (1907, J.Žarnovskio nuosavybė, Peterburgas); 13. Šv.Mykolo bažnyčia (1907, akv., K.Bravicz nuosavybė, Maskva); 14. Senojo universiteto kiemas (1907, akv.); 15. Žydų kvartalo stogai (1907, akv., Valerijono Dobužinskio nuosavybė, Vilnius); 16. Kepykla (1907, akv.); 17. Vilnius žiemą (1910, akv., F.Notgafto nuosavybė, Peterburgas); 18. Apsnigtas Vilnius (1910, akv.). (Litwa i Ruš, 1913, zeszyt VII, VIII, IX.).

Žinomas dar vienas vilnietiškas vaizdelis, sukurtas 1911 metais – „Vilnius naktį“ (popierius ant kartono, pastelė, 35,4 x 45,1), saugomas Maskvos Tretjakovo galerijoje.

Įdomiausia, kad prie Vilniaus ciklo M.Dobužinskis grįžo tik 1914 metais.

Tai buvo labai intensyvūs kūrybiniai metai. Iki vasaros dailininkas daug dirbo teatre su S.Diagilevo antreprize. Visą vasarą, iki pat rugsėjo mėnesio keliavo po Vakarų Europą: Paryžiuje, Neapolyje, Londone; Baltijos parodoje Malmės mieste už savo kūrinius gavo aukso medalį. Joje buvo ir keletas Vilniaus vaizdų. Netikėtai (galbūt paveiktas karo pradžios baisenybių), jo kūryboje atsiranda kubistiniai piešiniai, net futuristiniai peizažai!

Rudenį ir žiemos pradžią M.Dobužinskis praleidžia Vilniuje. Per tą laikotarpį dailininkas sukūrė net apie 15 Vilniaus peizažų!

Tačiau laikas bėgo. Keitėsi santvarkos, valstybės, žmonių požiūris į aplinką, dailę…

Atėjo 1917-ieji!

Rusijos vasario revoliucija ir ypač spalio mėnesio bolševikinis perversmas įnešė dideles korektyvas ne tik į M. Dobužinskio asmeninį gyvenimą, bet, svarbiausia, giliai paveikė jo kūrybą. Gana liberalus savo politinėse pažiūrose (beje, kaip ir visi „Mir iskusstva“ draugijos nariai), jis pradžioje gana entuziastingai ir aktyviai priėmė permainas. Bet vėliau visuotinis meno kūrinių, architektūros ir - pats baisiausias dalykas - inteligentijos naikinimas, dailininką privedė prie apokaliptinių nuotaikų. Dobužinskis su baime žiūrėjo į vykusius jam visiškai nesuprantamus ir nepriimtinus reiškinius. Tų pačių metų lapkritį jis daugelio „Mir iskusstva“ ir kitų dailininkų vardu publikuoja straipsnį „Sušaudytas menas (dailininko mintys)“, kuriame gana aštriai ir griežtu tonu atsiliepia apie naujos valdžios įsitvirtinimą, apie nuostabių architektūros paminklų naikinimą,... apie „grožio ir tradicijų“ naikinimą, kad, nežiūrint į „džiaugsmingus idealus, vyrauja grubūs ir žemiški instinktai“; ir visa tai priėmė, kaip Rusijos žlugimą. „(...) aš joje, (revoliucijoje) nieko nesuprantu ir nuo šiuolaikinių rusiškų įvykių viskas manyje mirė; mane galima pjaustyti, kankinti – aš būsiu bejausmis,“- rašė amžininkas apie to meto įvykius. Net visada tolerantiškas didysis Fiodoras Šaliapinas grubiai keikė bolševikus, ciniškai pareikšdamas, „kad jam vis vien, kas čia vyksta, kad tik būtų ko paėsti: „gaunu per mėnesį septynis tūkstančius ir viską praėdu“.

Greitai ir tie septyni tūkstančiai virsta septyniais milijonais. M.Dobužinskis prisiminė, kaip vienas žydelis nusipirko retą antikvarinę knygą už dešimt milijonų (!) rublių. Ir nieko...(!)

Aleksandras Benua labai tiksliai nusakė tai, kas vyravo Piterio menininkų tarpe: „Bendra nuomonė vedė prie to, kad paprasta liaudis negali vadovauti Rusijai, kad bolševikai neišlaikys valdžios ir greitai į jų vietą ateis tikra, stipri vyriausybė, sugebanti vadovauti, gebanti spręsti Vasario revoliucijos uždavinius. Iš čia išplaukia logiška lyg ir išvada: „sąmyšio laikmetį“ reikia prakentėti, o, kadangi laukti tenka neilgai, reikia ramiai dirbti savo darbą.

Tokia nesikišimo politika, savotiškos rusų inteligentijos „apmirimas“ rodė to meto rusų dailininkų būseną, kaip jie sutiko naująją epochą. Ir M.Dobužinskis nebuvo kuom nors išskirtiniu.

Tačiau 1917-ieji M.Dobužinskiui prasidėjo gana sėkmingai. Jis gana tolerantiškai priėmė Vasario revoliuciją, netrukus tapo Laikinosios vyriausybės Meno reikalų tarybos nariu ir net kandidatu į Meno ministrus. Tačiau jau tada iš kai kurių dailininko pasisakymų galima spręsti, kad jis (kaip ir dauguma kitų menininkų) nelabai suprato, kas įvyko; kokios permainos laukia Rusijos politiniame ir kultūriniame gyvenime, be to, 1917 metų pradžioje dar niekas negalėjo įsivaizduoti, kad vos už pusmečio įvyks didžiausia milžiniškos šalies katastrofa – bolševikinis Spalio perversmas, kardinaliai pakeitęs milijonų žmonių gyvenimus ir likimus. „Aš nesuprantu“, - stebėjosi didysis naivuolis Fiodoras Šaliapinas. – „Revoliucija. Tai pagerėjimas? O išeina pablogėjimas. Neįmanoma pieno gauti. Kodėl aš turiu dainuoti jūreiviams, raitiesiems jūreiviams? Argi kur nors yra raitieji jūreiviai? Apskritai, supranti, viskas tiesiog stulbina“.

Anot vienos poetės, prasidėjo... „bolševikinės linksmybės!“.

Bet jau kovo mėnesį M.Dobužinskis išrenkamas darbininkų ir kareivių Tarybos Meno reikalų komisijos nariu; netrukus tampa Dailės Akademijos profesoriumi (galbūt tuo metu jis susipažino ir su pačiu jauniausiu Akademijos profesoriumi, vėliau tapusiu vienu iš Lietuvos profesionaliosios architektūros kūrėju Vladimiru Dubeneckiu); išrenkamas Ypatingojo pasitarimo kultūros ir meno apsaugos klausimais (taip vad. „Gorkio komisijos“) sekretoriumi...

Rusija apimta anarchijos ir plėšimų.

Peterburgas-Petrogradas - anot poetės Zinaidos Gipijus, „ištisa kloaka, dvoko jausmas. Alkoholio parduotuvių pogromai nesibaigia nė minutei. Visas Petrogradas (štai kada jis Petrogradas) girtas. Be perstojo šaudoma (...) Dabar vyksta grandiozinis pogromas Vasiljevo saloje“. Tuo metu aludės tapo savotiškais Piterio intelektualų, bet išimtinai tik vyrų klubais. M. Zoščenko prisiminė, kaip Jeseninas, vienoje „pivnuchoje“ skaitė savo garsiąją poemą „Juodasis žmogus“. Garsiausi to meto rašytojai A.Zabolockis, D.Charmsas, J.Oleinikovas ir daugelis kitų rinkdavosi aludėje Nevos prospekto ir Gribojedovo kanalo kampe. (Įdomiausia tai, kad ši aludė išsilaikė po to dar ilgus dešimtmečius).

Tačiau tuo pačiu metu remontuojami Žiemos rūmai – „ne tai bolševikiniam konventui, ne tai aukštiems vokiečių svečiams priimti“.

Profesorius M.Dobužinskis, kaip vienas iš atsakingų „valdininkų“, privalo visa tai „prižiūrėti“!

Netikėtai gruodžio mėnesį siaubinga sniego audra paralyžuoja visą Petrogradą. „Juk sniego niekas nevalo, kiemsargiai – atitinkamuose postuose - ministerijose, direktoriai, inspektoriai ir pan. (...) tai faktas.“ Ministerė-komisarė Kolontai prestižinio Jekaterinos merginų instituto inspektoriumi paskyrė to pačio instituto kiemsargį!!!

M.Dobužinskis sukuria puikias iliustracijas H.-K.Anderseno „Kiauliaganiui“...

1917 metų pradžioje Petrograde gyveno 2.400.000 gyventojų!..

Atgal