VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Dailė

10 25. Mstislavas Dobužinskis ir Lietuva. Vilniaus vaizdai... kelionė į Lietuvą (2)

Beveik detektyvinė istorija

Donaldas Strikulis

1918-ieji!..

M.Dobužinskis dalyvauja, organizuojant Tragedijos teatrą; išrenkamas Ermitažo moksliniu saugotoju; rudeniop prasideda vienas įdomiausių epizodų M.Dobužinskio kūrybiniame gyvenime: kartu su Marku Šagalu jis organizuoja Vitebske Praktinį-dailės institutą ir tampa jo direktoriumi...

Visuotinis chaosas... Pasirašoma taikos sutartis su Vokietija... Iš devynių Tarybų Rusijos taikos delegacijos narių... net... vienas rusas!!!

Garsiosios Peterburgo Dailės akademijos absolventė - skulptorė gatvėje pardavinėja bolševikų laikraščius. Ne taip seniai jos skulptūra buvo eksponuojama Akademijos parodoje... Romanovams (jie ir Nikolajus II su šeima) liepta užsiregistruoti pas komisarą Urickį...

„Pirmųjų“ revoliucijos metinių proga, lapkričio 7 dieną (kalendorius jau pakeistas!), M.Dobužinskis apipavidalina Admiralitetą. Turbūt pats nustebo, pamatęs, kaip linksmai plevėsuoja, pagal jo eskizą nemokšiškai „nutapytas“ milžiniškas Karlas Marksas...

„Carskoje selo parke, už tvoros, prižiūrimas sargybinių, mažaūgis pulkininkas (Nik.II), apsirengęs slepiamąja miline, žalsvai-blyškiu papurtusiu veidu... varto lopeta sniegą – lyg tai lygina takelį. O Rūmų gatvės viduryje, pažeisdamas visas etiketo taisykles vaikštinėja stebuklingai išlikęs gaidys... Ar ilgai jis išgyvens - ir kas ilgiau – jis ar pulkininkas – nežinia?“

Užsilikusio nepriklausomo laikraščio korespondentą P.Pilskį pasodino už tai, kad jis dokumentaliai įrodė, kad iš daugumos valdžioje esančių bolševikinės valdžios atstovų - net 14 „pabuvojusiųjų“ psichiatrijos ligoninėje!..

„Ant tos keistos kalvos - klajojanti ugnis,

bet, argi tai žvaigždės mirgėjimas?

Vaiski žvaigždė, klajojanti ugnis,

tai miršta tavo brolis – Petropoli!“

(Osipas Mandelštamas .1918)

... prasideda „karinis komunizmas...

...M.Dobužinskis gauna „profesorišką“ maisto davinį, bet prieš akis... badas...

1919-ieji!..

Metų pradžioje M.Dobužinskiui per didžiausius vargus - ir tai tik savo pažįstamo – Švietimo narkomo A. Lunačiarskio protekcijos dėka ir jo pavedimu (savo laiku pastarojo įbrolis Michailas Lunačarskis buvo M.Dobužinskio bendradarbiu Susisiekimo ministerijoje) pavyksta išgelbėti tėvą: „Liaudies Švietimo skyrius deleguoja į Vilniaus miestą draugą Valerijoną Dobužinskį“ ir rekomenduoja „Vilniaus Vykdomajam komitetui jį priimti ir organizuoti muziejų ir bibliotekų apsaugą ir ypač „Mokslo bičiulių“ bibliotekos tvarką“, t.y. dailininko tėvą, caro armijos generolą V.Dobužinskį bolševikai pasiuntė kelti Lietuvos „bibliotekų lygį!“; geri M.Dobužinskio draugai, poetų šeima - Zinaida Gipijus ir Dimitrijus Merežkovskis tais pačiais metais „išvyko kelti literatūros lygio“ į Varšuvą; netrukus Berlyne, Paryžiuje, Prahoje, Londone ir net už Atlanto atsidūrė daugelis dailininko draugų iš „Mir iskusstva“ draugijos...

 

Tuo metu M.Dobužinskis organizuoja Vitebsko dailės muziejų; dalyvauja, kuriant Petrogrado didįjį operos teatrą; tampa jo meninės dalies vedėju; dalyvauja organizuojant vieną keisčiausių tuometinės bolševikinės Rusijos kultūrinių reiškinių: kunigaikščių Gagarinų (dar nesušaudytų!) Cholomki dvare, Pskovo gubernijoje įsikuria dailininkų komuna, kuriai faktiškai vadovauja Dobužinskis ir dažniausiai ten gyvena; kad gautų dar vieną, net „milicininko“ maisto davinį, įsijungia į savo draugo Jurijaus Anenkovo organizuotą „kultūros-šviečiamąją studiją“, skirtą milicininkams: Marijos teatro balerina moko milicininkus plastinių šokių, Maksimas Gorkis skaito kultūros istorijos paskaitas, Kornejus Čukovskis – literatūros istoriją, profesorius M.Dobužinskis pasakoja apie Peterburgo kultūros ir meno paminklus, kuriuos tie patys milicininkai privalo saugoti. O saugoti yra ką ir nuo ko!!! Nors, anot A.Lunačiarskio: „Atėjo ne chamas-kanibalas, kuris nori sutrypti gėles jūsų sodelyje… Atėjo genialus kūdikis – rusų liaudis. Jūs turite jai padėti rasti amžinąjį kelią!“

Daug dirba teatrui; apipavidalina knygas; tampa Fotografijos ir foto technikos instituto profesoriumi; tačiau pagrindiniais kultūros židiniais tampa aludės: garsėjo girdykla Gribojedovo kanalo ir Nevos prospekto kampe, čia savo kūrinius skaitė Daniilas Charmsas, Michailas Zoščenka, Osipas Mandelštamas, čia Sergejus Jeseninas pristatė savo poemą „Juodasis žmogus“; ant Tauridės (buvusios Valstybės Dūmos) rūmų tvoros iškeliamas gigantiškas ir gerokai apšnerkštas plakatas, kažkodėl vėl su Markso atvaizdu (!), bet su įsimintinu užrašu: „Valgo tik tie, kas dirba!“ (lyg tai yra ir nevalgančiųjų!)...

...Siaučia dizenterija, cholera, dėmėtoji šiltinė...

...Atsitinka dvi nelaimės: vos aštuoniolikos sulaukus birželio 24 miršta duktė Vera, gruodžio mėnesį – motina... ir... liepos 6 dieną sušaudoma Nikolajaus II šeima!..

1920-ieji!..

Gegužės švenčių progai M.Dobužinskis padeda kurti scenarijų, kartu su Jurijumi Anenkovu ir Vladimiru Ščiuko apipavidalina teatralizuotą vaidinimą Vasiljevo saloje šalia Biržos gana pretenzingu pavadinimu - „Himnas išlaisvintajam darbui“ (tik taip ir neaišku, kas, kur, ką dirbo?); (Po daugelio metų M.Dobužinskio dienoraštyje, prisimenant tuos metus, atsiranda eilutės: „Labai keista!“); sukuria dekoracijas „Karaliui Lyrui“ Didžiajame dramos teatre; mažai dirba kūrybinio darbo. Rusijos kultūros reikalai sprendžiami ne Smolnyje, o M.Gorkio bute, Kronverko 23, kur šilta ir „buvo apšildoma vonia – pasakiška prabanga – kitos tokios vonios nebuvo per dešimtį kilometrų aplinkui“- nostalgiškai prisiminė poetas Kornejus Čiukovskis; M.Dobužinskis dėsto Aleksandro Gaušo Meno mokykloje; materialiai gyvena labai sunkiai; iš Cholomki dailininkų kolonijos dvaro „šeimininkė“ grafaitė Sofija Gagarina jam rašo: „Skubiai atvažiuokite! Aš jums nupirkau karvę, bus pieno!“

1920 metų pradžioje Petrograde gyveno 722 000 gyventojų!

1921-ieji!..

Nuo sausio iki pat spalio mėnesio M.Dobužinskis gyvena Cholomkuose; dažnai važinėja į Maskvą; gyvena pas savo gerą draugą ir Lietuvos Respublikos pasiuntinį Rusijoje Jurgį Baltrušaitį, kuriam netrukus (1921 spalio 14; kvito N 935; - NMB RS F- 30-1-43) įteikė prašymą dėl optacijos Lietuvos pilietybei gauti. Nors jis, kaip minėta, būdamas gana liberalių pažiūrų, vis nesiryžo staiga išvykti iš šalies ir svarbiausia, iš labai artimo ir brangaus Peterburgo; jo dirbtuvė Maskvoje jau senokai apiplėšta ir visiškai netinkama gyventi. Vasarą sukuria nuostabias iliustracijas F.Dostojevskio „Baltosioms naktims“ ir N. Karamzino „Vargšė Liza“; birželio 27 d. Vilniuje staiga miršta tėvas, palaidotas Rasų kapinėse, Dobužinskių šeimos kriptoje. Dalyvauti laidotuvėse negalėjo. Netikėtai išrenkamas į Rusijos meno darbuotojų sąjungos prezidiumą, kuris (linksmiau nesugalvosi!), sumanęs tyrinėti „kūrėjo meninio-kūrybinio darbo psicho-fiziologinius procesus“ (?!).

Rugpjūčio 7 d. neaiškiomis aplinkybėmis staiga mirė Aleksandras Blokas, o lygiai už valandos po mirties atėjo valdžios leidimas jam išvykti į užsienį; rugpjūčio 24 d. – sušaudytas Nikolajus Gumiliovas, kuris prieš tai parašė: „Ir mirsiu aš ne savo lovoje, o prie notaro ir gydytojo...“

1922-ieji!..

M.Dobužinskis profesoriauja Dailės akademijoje. Ir nors jam, kaip menininkui, tai kūrybiškai tuštoki metai, bet sukuria gana įspūdingą, istoriografiškai labai tiksliai tą laikmetį atspindinčią litografijų seriją - „Peterburgas 1921 metais“. „Aš pergyvenau Peterburge visus revoliucinius metus“, – po daugelio metų rašė jis savo Atsiminimuose. – „1917 metų revoliucija Peterburgas baigėsi. Mano akyse miestas lėtai geso neįtikėtino grožio mirtimi ir, kiek jėgos leido, aš stengiausi atvaizduoti jo siaubingą, bežmogį ir sužalotą veidą. Tai buvo jo viso gyvenimo epilogas – jis virto kitu miestu (...)“

Petrograde represuoti Mokslų akademijos, Ermitažo darbuotojai; sušaudytas Petrogrado mitropolitas Venijaminas; cerkvės, bažnyčios apiplėštos; pagrindinėje šalies dvasinėje akademijoje - Aleksandro Nevskio lavroje atidarytas Šiaurės tautų institutas (?!); vasarą Nevos krantinėje prie Dailės akademijos susirinko žmonės išlydėti Fiodorą Šaliapiną į „gastroles“. Laivas pajudėjo, orkestras užgrojo... „Internacionalą“! „Tai man buvo liūdnas momentas“, - prisiminė F.Šaliapinas, - „nes aš žinojau, kad... į tėvynę negrįšiu“. Spalio-lapkričio mėn. - vėl palydos toje pačioje krantinėje: „Internacionalo“ negrojo! Rusiją paliko ištremti iš Tėvynės visuomenės veikėjai, mokslininkai, literatai, priklausę to meto Rusijos intelektualiniam elitui – rusų inteligentijos žiedui; bolševikai eksperimentavo: „Liaudis neturi kultūrinio pagrindo“ – reiškia, ją galima lengviau valdyti; spalio pradžioje „išplaukė“ – maskviečiai, lapkričio 15 d. – petrogradiečiai, tolstantys „nuo apneštos pirmu sniegu, paskendusios vakarinėje tamsoje Vasiljevo salos krantinės. Joje susirinko virš šimto, o gal ir du šimtus išplaukiančiųjų giminaičių ir draugų“. (B.Losskij „K izgnaniju „liudei mysli“ v 1922 godu“).

Netrukus profesorius M.Dobužinskis įteikia prašymą Dailės akademijos vadovybei dėl „komandiruotės į Berlyną su tikslu susipažinti su Vakarų Europos meno pasiekimais“. Buvo gautas atsakymas, kad „Dailės akademija įpareigoja M.Dobužinskį išsiaiškinti galimybes įsigyti dailės reikmenų, mokymo priemonių ir leidinių bei susipažinti su poligrafijos reikalais užsienyje, turint omeny, kad Akademijoje bus organizuojamas poligrafijos fakultetas“ (NMB RS F30-1-3300).

Knygų kainos Petrograde 1922-aisiais: I.Frank-Kamenskij „Kaip išmoko skaityti Egipto rašmenis“ – 500 000 rb., V. Turaev „Siluetai“ – 2 000 000 rb., G.Masner „Senovės Egiptas“ – 50 000 000 rb.

Visuotinis chaosas ir betvarkė...

Badas...

Atgal