VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Dailė

10 28. Dalios Makaraitienės tapybos filosofija

Albertas Vaidila

Menotyrininkas

Vilniuje, Karininkų ramovėje, Dailininkų sąjungos narė Dalia Makaraitienė surengė jubiliejinę tapybos parodą. Tai jos septintoji autorinė paroda. Dailininkė, kaip ir jos vyras Stasys, yra baigusi Telšių taikomosios dailės technikumą ir Valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus Dailės akademija). Abu tapo profesionaliais dizaineriais, tačiau jų kūrybiniai talentai subujojo ne tik dizaino, o įvairiuose meninės kūrybos baruose. Dalia su vaizduojamosios ir taikomosios dailės, dizaino darbais dalyvavo per 40 tarptautinių, respublikinių, grupinių parodų. Pastarojoje autorinėje – dešimt kamerinio formato aliejinės tapybos paveikslų ant drobės, kuriuos dailininkė nutapė 2009 – 2011 metais.  

Dalios Makaraitienės tapyba yra artima neoromantinio atspalvio simbolizmui tokiomis ypatybėmis kaip lyrizmas, savitas simbolių, metaforų panaudojimas kūryboje formuojant idealistinį modelį, transcendentinė pasaulio pagava. Darbuose ryškėja filosofinis gyvenimo apmąstymo būdas, stengiantis neprarasti ir meninės raiškos, estetinių savybių. Kaip tai atrodo praktiškai?

Palyginti nedidelė darbų ekspozicija patraukia spalviniu vieningumu: vyrauja gelsvo, pilkai žalsvo, rusvo kolorito drobės. Paveikslų fonas dažniausiai beveik nedetalizuojamas, neimituojama erdvė. Todėl fonas, paprastai autorės darbuose užimantis didelę kompozicijos dalį, priartėja prie žiūrovo, išryškėja jo tapybinė faktūra, džiugus spalvinis emocinis užtaisas („Mano šventė“, „Raibos gracijos“ ir kt.), o kartais ir jo sunkis, net grėsmingas niūrumas („Žemės dalybos“, „Žydinti pieva“). Kai kuriuose paveiksluose į fono erdvę įsirėžia miško masyvo fragmentas ar vienišas medelis, net interjero fragmentas (pavyzdžiui, mergaitė sėdinti fotelyje), įsiveržia pulkelis skraidančių paukščių ar plevenančių drugelių. Tačiau tai kompoziciniai dekoratyviniai elementai arba prasminiai akcentai, nesusiję su gamtovaizdžio kūrimu. Neturėdamas erdvinės perspektyvos, fonas priartina vaizduojamus objektus, prie žiūrovo ir jo akivaizdoje atsiveria šviesūs, spalvingo gyvenimo vaizdai, dažnai keisti, atlikti savita tapybine maniera, su skambia komiškumo gaida. Dailininkės tapyboje tiek bendra paveikslo kompozicija, tiek vaizduojamieji objektai atskirai gali būti suprasti dvejopai, kadangi juose įkūnyti du lygiai. Vienas, kai matome tik tai, ką matome – intriguojančius, keistus vaizdus, neatitinkančius realybės, kitas – kai prieš mus skleidžiasi vaizdas, kuris suformuotas pasitelkiant simbolius, alegorijas, kitus elementus – ženklus,  kurių prasmę turi galimybę išrutuliuoti pats žiūrovas, taip tapdamas savotišku bendraautoriumi. Tai savitas ir gana vaizdingas būdas gyvenimo filosofiniam apmąstymui, jo pažinimui. Šiam tikslui atviri įvairūs keliai. Žvilgsniu slysdami tapytojos paveikslų paviršiumi, daugumoje jų matome suaugusių žmonių arba vaikų figūras kartu su naminiais gyvūnėliais, paukščiais. Šie personažai tarpusavyje susiję: besišypsantis, užriestais ūsais, fraku ir cilindru pasipuošęs žmogus, nešinas gaidžiu ir už pavadėlio vedantis šunelį („Iš turgaus“), mergaitė su papūga ant rankos („Dainuojanti mergaitė“), mergaitė šalia nerealiai didelio šuns („Mano sargas“), o galiausiai mergaitė laikanti ant kelių didelį dryžuotą katiną („Bus šventė“). Kituose darbuose animalistiniai motyvai be žmonių („Raibos gracijos“, „Susitarkim“) arba tik žmogus („Sabalo kailis“), tik gamtos motyvas ar natiurmortas („Žydinti pieva“, „Puokštė“). Atskirai reiktų paminėt savo stilistika besiskiriantį nuo kitų darbų simbolinę dramatišką kompoziciją „Žemės dalybos“. Šiame darbe taip pat nėra žmogaus, tačiau pilkai rudame fone, primenančiame gatvės grindinį, gulintis batas, prislėgęs gėlių puokštę, mums iškalbingesnis už ginkluotų vyrų susirėmimo sceną.

Simbolinis (paremtas simbolių, ženklų kalba) vaizdo kūrimas ir suvokimas prasideda tada, kai keliamas sau klausimus, kodėl būtent taip reikia daryti ir bandoma surasti logišką atsakymą. Paveikslo „Žemės dalybos“ atsiradimą, be abejonės, nulėmė didelei Lietuvos žmonių daliai skaudi žemės atgavimo problema ir bene dar skaudesnė – jos išpardavimas užsieniečiams. Suklypęs batas, užmynęs gėlių puokštę, gali simbolizuoti korumpuotus valdininkus ir vertelgas, spekuliuojančius brangiausiu mūsų valstybingumo pasididžiavimu – žeme.

Apskritai, šios parodoje matome Dalios Makaraitienės šviesų ir optimistišką požiūrį į gyvenimą, o simboliai, alegorijos, kiti ženklai ir vaizdai paveiksluose nukreipti į žaismingai formuluojamą giedrią viltį. Drobėse žmonės ir gyvūnai traktuojami laisvai, nesilaikant proporcijų, o atvirkščiai, deformuojami – padarant juos autoriaus idėjos, nuotaikos nešėjais. Groteskiniame ar hiperbolizuotame vaizde jie prisideda prie paveikslo visumos, nuotaikos, spalvų ir grafikos įprasminimo. Dailininkės paveiksluose gyvūnai, paukščiai tampa žmogiškos veiklos alegorija. Vienas charakteringiausių šia prasme darbų „Susitarkim“. Tai itin originali kompozicija, kurioje pempė savavališkai susisuko savo lizdą ant ėriuko nugaros, kur tikriausiai jautėsi nepažeidžiama, tačiau ten padėti pempės kiaušiniai pažiro ėriukui po kojom. Atsirado galimybė išvengti konflikto susitarimu. Tūlam žiūrovui tai gali pasirodyti graži pasakėlė, o kitas įžvelgs ir alegoriškai perteiktą aukštosios diplomatijos krizę: jei tarp konfliktuojančių šalių nėra susitarimo – karas. Kartais, jog suprastum tapytojos sumanymą, tenka nors minutėlei pabūti vaiku – tik  tada atsiskleidžia vaizdo prasmė. Pavyzdžiui, paveiksle „Mano sargas“ drąsiai hiperbolizuotas šuo – nepaprastai didelis ir storas, tįso per visą paveikslo plotį, šalia jo ant taburetės pasilipusi maža mergaitė žiūri pro langą į mėlyną dangų, kur skraido paukščiai. Šis langas nėra interjero detalė, o tik interjero ir eksterjero tos pačios nuotaikos jungties ženklas. Visas paveikslas dvelkia  jaukia, taikia ramybe, o šuo, mergaitės supratimu, tikrasis saugumo garantas.

Komiškasis stebėjimas siekia apibendrinimo, o juoko objektas išryškina taisytiną ydą, ir prikišamai parodydamas ją žiūrovui bei darydamas atitinkamą poveikį, atlieka svarbią socialinę funkciją. Pavyzdžiui, paveiksle „Dainuojanti mergaitė“ autorė vaizduoja dainininkę, kurios komiška laikysena, su neįtikėtinai didele papūga ant rakos, dvelkia ne tik humoru, bet ir satyra. Didžiulė papūga – puiki metafora, bylojanti apie  menkus atlikėjos sugebėjimus. Aktualu. Šiandien ypač daug jaunų lietuvaičių mūsų šalyje bando kopti į žvaigždes, nevykusiai mėgdžiodamos užsienio ir šalies primadonas. Taigi galima teigti, kad tokie darbai priklauso tiek menui, tiek gyvenimui.

Kalbėdama apie savo kūrybą, tapytoja pastebi, kad sudėtinga naujas idėjas izoliuoti nuo ilgametės tradicijos, lygiai kaip ir apibrėžti naujumo kategoriją, kurioje tarsi viską žinome ir pažįstame. Kūrybos tikslą dailininkė mato harmonijos tarp kilusios idėjos ir jos meninės raiškos siekime. Tai nuolatinis ieškojimų procesas, niekada nesibaigiantis, kaip pats gyvenimas ir jo filosofinis suvokimas

Palinkėkime jubiliatei Daliai Makaraitienei sveikatos ir sėkmės naujuose kūrybiniuose ieškojimuose.

Atgal