VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Dailė

11 15. Juozo Gecevičiaus kūrybos paroda

Dailininko kūrybos versmė - gamta ir Lietuvą mylinti širdis...

Ona Mažeikienė

Dailininkas, pedagogas ir laisvės kovų dalyvis Juozas Gecevičius pakvietė į savo personalinę apžvalginę parodą „Žemiško grožio daina“, atidarytą 2011 lapkričio 11 d Radvilų rūmuose. Joje galime matyti įvairiapusę dailininko kūrybą: keramikos darbų, daugiau šešių dešimčių akvarelių, aliejinės tapybos pavyzdžių, grafikos lakštų, daug ekslibrisų.

Pradėdami kalbėti apie kūrybą, bent trumpai prisiminkime dailininko biografiją. Juozas Gecevičius gimė gražiame gamtos kampelyje: tarp Dzūkijos (Dainavos) ir Sūduvos (Suvalkijos), Vytautiškių kaime, Krosnos valsčiuje, šalia esančio Kalniškės miško, netoliese - Palių spanguolynai. Miškai visada žmonėms teikia ramybę, grožį, poilsį, o pokariu jie tapo ir Lietuvos laisvės gynėjų buveine bei baisių įvykių vieta. Vyresnioji karta dar gyvai mena (1945 m. gegužės 16 d.) Kalniškės miške vykusį, bene, didžiausią partizanų mūšį su keliskart didesne NKVD ir vietinių stribų kariuomene. Iš vaikystės skamba dainos žodžiai „ir apgulė Kalniškės mišką lyg rūkas, ir kryžium suvirto svyruokliai beržai...“ Iškart po karo jauni vyrai, nenorėję gyventi okupacijoje, ėjo ginti Lietuvos Laisvės. Juozui - dar jaunuoliui - teko susitikti su partizanais, o 1947 m. jis tapo Dainavos apygardos partizanų ryšininku. Skaudūs pokario įvykiai ir ilgai užsitęsusi okupacija palietė daugelio žmonių gyvenimus. Tragiški prisiminimai atspindėti ir dailininko Juozo Gecevičiaus kūryboje.

J.Gecevičius 1962 m. baigė Valstybinį dailės institutą, keramikos specialybę. Kūrė daug keramikos: įvairaus dydžio dekoratyvinių glazūruotų vazų - menančių medžius, gėles (ciklą „Vilniaus medžiai“, „Alyvos“, „Pumpurai“), kitos – grakščios, kaip „Gervės“. Sukūrė dekoratyvinę kompoziciją „Kalniškės miškas 1945-ieji“ (1999 m). Simboliškai pavaizduoti nulaužti medžiai, o po juos laipioja vabalai, driežai arba prie medžio pliauskos prigludęs paukštelis (gal genys), taip pat „Pokalbis po mūšio“ (2008 m.), juodosios keramikos dekoratyvinė plastika.

Dailininką visada traukė tapyba. Jis, dar studijuodamas, labai mėgo keliauti po Lietuvą, stebėti ir fiksuoti gražią jos gamtą. Lietuviška gamta tapo dailininko kūrybos versme. Dailininkas yra kalbėjęs, kad į tapybą atėjo „laukais, miškais ir pievom“... J.Gecevičiaus akvarelėse išlietas Lietuvos gamtos grožis: peizažai, kaimo sodybos, kelių vingiai, panoraminiai vaizdai. Tapytojas mėgo sodrių spalvų harmoniją ir šviesius paveikslus. Liejo įprastas akvareles, bet išbandė ir sudėtingesnę techniką - „sausą akvarelę“, siekdamas sidabriško švytėjimo. Parodoje matome ir taškeliais sukurtų paveikslų („Pieva“, „Milžinkapis“). J.Gecevičiaus portretai, pasak parodos kuratorės Danutės Skromanienės, alsuoja ramybe, o nuogas kūnas tarsi išnyra iš rūko.

J.Gecevičius yra išbandęs ir aliejinę tapybą. Aštuonis jo aliejumi tapytus spalvingus peizažus galima matyti ir šioje parodoje.

Dailininkas mėgo lankytis Žemaitijoje, ten jį žavėjo mažoji architektūra - koplytėlės, kurios atspindėtos jo grafikos lakštuose, dažnos ekslibrisuose. J.Gecevičius ekslibrisai yra skirti įžymiems Lietuvos žmonėms (pav. inžinieriui, visuomenininkui Petrui Vileišiui, Kardinolui Vincentui Sladkevičiui ir kt.), kiti - svarbioms istorinėms vietovėms pažymėti.

Juozas Gecevičius buvo žinomas dailės pedagogas. Jis Vilniaus pedagoginėje mokykloje dėstė meno istoriją. Net 35-erius metus J.Gecevičius dirbo Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje ir buvo ilgametis mokyklos direktoriaus pavaduotojas mokymui. Mokykloje be J.Gecevičiaus dirbo nemažai žymių dailininkų, taip pat joje mokėsi ne vienas jau tapęs žinomu dailininku: Šarūnas Sauka, Henrikas Natalevičius, Audrius Puipa, Laima Kreivyte ir kiti.

Dailininkas J.Gecevičius visą gyvenimą buvo darbštus ir aktyvus žmogus. Pastoviai dirbdamas jis sugebėjo surengti daugiau dvidešimties personalinių parodų įvairiuose Lietuvos miestuose, pastaroji, regis, 24-oji. Be abejo jo dar dalyvauta ir bendrose Lietuvos dailininkų įvairių žanrų parodose.

Dailininkas nesibodi ir visuomeninės veiklos, priklauso Lietuvos dailės ugdytojų draugijai, yra Vilniaus akvarelininkų „Plekšnė“ klubo narys, dalyvauja keramikų simpoziumuose.

Asmeniškai menininko nepažįstu, žinojau jį tik kaip dailininką, dabar pajaučiau, kad jis be galo kuklus, įdomus bei šiltas Žmogaus. Tai patvirtina į parodą susirinkęs didžiulis būrys jo kūrybos gerbėjų, draugų, bendramokslių, bendradarbių, mokinių bei bendraminčių. Ir parodos atidarymas buvo neformalus, nepaprastai žmogiškai šiltas. Įžanginį dalykišką ir gražų žodį tarė Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Laima Bialopetravičienė. Menotyrininkė pristatė dailininką ir pakvietė Vilniaus karininkų „Ramovės“ moterų vokalinį ansamblį „Guostė“, kaip muziejuje įprasta, parodą pradėti muzikos ir dainų garsais. Ansamblis įžangai padainavo trejetą M.K.Čiurlionio harmonizuotų lietuvių liaudies dainų: „Beauštanti aušrelė‘‘, „Oi lekia lekia...“

Po to apie parodos rengimą ir mielą bendradarbiavimą su dailininku papasakojo parodos kuratorė D.Skromanienė. Trumpai kalbėjęs dailininkas J.Gecevičius padėkojo muziejui už suteiktą galimybę eksponuotis, pasidžiaugė ir pajuokavo, kad į muziejaus rūmus patekti su paroda ne lengviau negu į Luvrą. Po to dar keletą dainų padainavo minėtas ansamblis. Toliau sekė laisva improvizacija, nes norėjusiųjų sveikinti dailininką buvo didžiulė eilė. Sveikinimai buvo nuoširdūs ir nenuobodūs. Buvo draugų, sveikinusių muzikos garsais ir eilėmis. Sužavėjo vyro (gaila, neprisistačiusio) nepaprastai gražiu sodriu balsu padainuota lietuvių liaudies daina bei aktoriaus Vytauto Dumšaičio padeklamuotos poeto Vytauto Ciniausko be galo prasmingos, už širdies griebiančios eilės...

Paroda tikrai nenuobodi, įdomi ir (iki 2012 01 08) laukia lankytojų, kurie pamatę tikrai nenusivils, be to, ne vienas paveiksle pamatys mielą savo krašto kampelį...

Atgal