VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Dailė

11 22. Mstislavas Dobužinskis ir Lietuva. Vilniaus vaizdai... kelionė į Lietuvą (3)

Beveik detektyvinė istorija

Donaldas Strikulis

1923-ieji!..

Likimo ironija: profesorius M.Dobužinskis išrenkamas Petrogrado dailės akademijos Tapybos fakulteto Tarybos nariu, t. y. Akademijos, į kurią jis savo laiku nebuvo priimtas!

Lyg nujausdami, kad M.Dobužinskis iš Rusijos išvažiuoja ilgam, Maskvos dailės teatro muziejus pasiūlė dailininkui nupirkti jo „archyvą“. Tačiau M.Dobužinskis, lyg nenorėdamas įžeisti, mandagiai išsisuko nuo, beje, finansiškai gana palankaus pasiūlymo, sakydamas, kad „pas mane viskas suversta krūvon, kas tik liko nuo kiekvieno pastatymo, bet liko daug neišskirstytos medžiagos: pirminiai užrašai, kai kurie juodraštiniai maketai, kai kurie kostiumai (kostiumų eskizai –D.S.) ir įvairūs užrašai, režisierių nurodymai ir kita smulkmė. Be abejo, reikia viską atrinkti. Bet pagrindiniai dalykai iškeliavo, parduoti, aš savo laiku beveik viską pardaviau Žerveržejevui.“(Iš M.Dobužinskio laiško Vladimirui Nemirovičiui-Dančenkai. 1923 vasario 23). (Levkijus Žerveržejevas (1881-1942) –garsus Maskvos kolekcionierius –D.S.). Yra žinoma, kad tarp M.Dobužinskio minimos „smulkmės“buvo nemažai Vilniaus vaizdų eskizų.

Gegužės mėnesį M.Dobužinskiui Narkomproso akademinis centras išdavė mandatą, kuriame sakoma, kad jis „komandiruojamas į Berlyną trims(pabrėžta mano- D.S.) mėnesiams moksliniam - meniniam darbui“(NMB RS F30-1-36), o „Užsienio meninių turnė Ypatingasis komitetas įpareigoja dailininką už įėjimą į parodas ir jose parduotus kūrinius 10 proc. paaukoti kovai su badu R.S.F.S.R.“(NMB RS F30-1-35).

Optaciniame pažymėjime yra įdomus punktas, kuriame sakoma, kad pagal šalių sutartį galima išvežti į užsienį - „(...) 4) Vieną siuvamą mašiną šeimai.“(NMB RS F30-1-42)

M.Dobužinskis į kelionę pasiėmė gana daug savo kūrinių: 41 scenovaizdžių eskizą, 103 kostiumų eskizus, apie 200 tapybos ir grafikos darbų.

Dailininko naujajame Lietuvos Respublikos asmens dokumente yra nuoroda, kad pasas „tinka keliauti į visas šalis, išskiriant Lenkiją“(!). (NMB RS F-30-1-48)

Iš Peterburgo M.Dobužinskis išvažiavo gegužės 6 dieną; jau gegužės 8 buvo Rygoje (Tuo metu traukiniai iš Petrogrado į Vakarų Europą važiavo per Pskovą - Rygą). Čia trumpam apsistojo pas savo pažįstamą E.T.Stupiną, kuriai parodė savo vežamus kūrinius. Jau 9 dienos pavakare jis atvyko į Kauno geležinkelio stotį, kur jį labai nuoširdžiai sutiko valdžios atstovai, jo seni draugai iš Peterburgo laikų: K.Petrauskas, P.Rimša, K.Sklėrius ir daugelis kitų, kurie galbūt jo asmeniškai ir nepažinojo, tačiau puikiai žinojo peterburgiškąją dailės mokyklą ir jos atstovus.

(Įdomus sutapimas: 1923 metų gegužės 8 dieną 17 val. buvo iškilmingai pašventintas Kauno meno mokyklos pastatas, suprojektuotas taip pat peterburgiečio Vl. Dubeneckio, ir vargu, ar M.Dobužinskis, kitą dieną atvykęs į Kauną, galėjo įsivaizduoti, kad ir jis bus šios mokyklos dėstytoju!)

1923 metų balandžio mėnesį Kaune gyveno 84352 gyventojai. Senamiestyje - 21 proc.; Naujamiestyje - 20 proc.; Karmelituose - 13 proc.; Žaliakalnyje - 18 proc.; Šančiuose - 16 proc.; Vilijampolėje - 8 proc.; Aleksote -4 proc. Lietuviai –41008; žydai –27228; lenkai –8311; vokiečiai –4174; rusai –2345; baltarusiai - 808; įvairūs - 398. Vilijampolėje gyveno 63,73 proc. žydų. Lietuvos piliečiai - 98,01 proc. visų gyventojų. Kaune 1013 –akmeninių namų; 3734 –mediniai. (Echo. 1923, balandžio 16, Nr. 100, p. 3.)

Dobužinskiai apsigyveno „Lietuvos“viešbutyje, tačiau jau kitą dieną (gegužės 10), Liudo Giros kvietimu jie persikraustė į jo namus Donelaičio gatvėje 25.

„Mes įsikūrėme nebrangiai, nieko neperkame, mamytė net nenusipirko sau kepuraitės. (...) čia viskas au courant (kasdieniška –D.S.), nors Kaunas, aplamai, didelė provincija, bet yra geras knygynas (turbūt, turimas omeny „Pribačio“knygynas, kuriame dailininkas vėliau surengė savo parodą –D.S.). Čia net kai kas turi „Akvilono“(Peterburgo leidykla –D.S) knygų, kaip jos čia pateko –nežinia. Net mano Peterburgo albumo („Peterburgas 1921 metais“–D.S.) kažkas net du egzempliorius atsiuntė; ir Valstybinės leidyklos (Rusijos –D.S.) knygos taip pat sutinkamos. Čia yra leidykla, galbūt išleis mano Vilniaus akvareles“.

Yra išlikęs įdomus M.Dobužinskio piešinys, kuriame įamžinta buto šeimininkė Bronislava Girienė (tarnaitė?), plačia šypsena žvelgianti į mus!

Tą pačią dieną Seimo Trijų kunigaikščių salėje buvo organizuotas iškilmingas M.Dobužinskio priėmimas ir pasveikinimas.

Tai įvyko gegužės 10 dieną, beveik įpusėjus parodos vyksmui.

Štai čia ir prasideda beveik detektyvinė M.Dobužinskio kūrybos parodoje istorija!!!

Antroji Lietuvių meno kūrėjų draugijos (LMKD) Plastikos sekcijos paroda atsidarė 1923-ųjų gegužės 1 dieną Seime, nes, „neturėdama savo nuolatinio buto parodoms rengti, tam kartui pasinaudojo Seimo leidimu parodą rengti Seimo posėdžių salėje. („Krašto balsas“, geg. 3, N 97.). Tuo metu vyko Seimo rinkimai, be to, tai buvo laikinojoje sostinėje vienintelė (!) patalpa, tinkama surengti tokios apimties parodą. (Pirmoji LMKD paroda įvyko 1920 m. gegužės mėnesį)

Seimo rūmai –tai buvusi Kauno gubernijos gimnazija, vėliau tapusi Aušros mergaičių gimnazija, Gimnazijos g. 3.

Parodos atidarymas buvo didelis įvykis gana ramiame ir monotoniškame Kauno kultūriniame gyvenime. Dalyvavo pats Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis, Ministras pirmininkas A. Galvanauskas, beveik visi Ministrų kabineto nariai, daugybė visuomenės ir kultūros veikėjų, „Valstybės teatro Operos choras padainavo Tautos ir Meno himnus“(„Lietuva“, 1923, geg.4 ).

Antrojoje parodoje dalyvavo 26 dailininkai ir buvo parodyti 203 darbai: 177 tapybos, 26 skulptūros, biustai, architektūriniai projektai ir piešiniai ir kt. Buvo išleistas plakatas, kuris (stebėtina!) net neužkliuvo A.Dambrauskui-Jakštui! Pirmą kartą parodoje dalyvavo Olga Dubeneckienė-Švede (2 paveikslai) ir Vladimiras Dubeneckis su dešimčia savo architektūrinių projektų, piešinių, teatrinių kostiumų. Daugiausia kūrinių parodė J.Janulis (26), A.Galdikas (22), K.Šimonis (22), B.Didžiokienė (14) ir (atkreipkime dėmesį!) Vl. Didžiokas (14).

Keistoka, bet visada labai operatyvūs Kauno žurnalistai apie parodos atidarymą užsiminė gana šykščiai. Laikraščiuose pasirodė tik kuklios žinutės („Krašto balse“, „Lietuvoje“, „Lietuvos žiniose“, „Echo“).

Bet grįžkime prie M.Dobužinskio!

Štai, Kauno dienraščio „Laisvė“vakariniame numeryje (geg. 1, Nr. 97) žinutėje apie parodos atidarymą, rašoma: „(...) Dobužinskis tuo tarpu išstato 50 (?! –D.S.) savo kūrinių, daugumoje “Senas Vilnius“, “Miestas”(ciklas) ir autolitografijos.”Kituose leidiniuose –taip pat panašios žinutės. O žinomas Kauno gydytojas, žurnalistas ir redaktorius Antanas Montvydas savo laiške (geg. 2 d.) Marijai Urbšienei į Miuncheną rašo, kad „(...) vakar tapo atidaryta paroda –buvo ir įdomių dalykų, tarp kitko Dobužinskio darbai man patiko –gal tik, kad tai vis smulkūs jo kūriniai (...)“. (Laiškas saugomas Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje - NMBRS, F 14-590) (Visi M.Dobužinskio darbai yra palyginti nedidelio formato –D.S.)

Kasgi tie „smulkūs“M.Dobužinskio darbai ir kaip jie atsidūrė parodoje, jeigu pats dailininkas į Kauną atvyko tik gegužės 9 dieną ir kodėl, žinant to meto žurnalistų ir kritikų operatyvumą, pirmieji straipsniai pasirodė tik gegužės mėnesio viduryje, kai paroda buvo „papildyta“M.Dobužinskio kūriniais?!

Pirmoji žinutė apie M.Dobužinskio kūrinių atsiradimą parodoje išspausdinta gegužės 13 dieną laikraštyje „Echo“. Gerai žinomas Kauno žurnalistas Eugenijus Škliaras-Pedrolino rašo: „(...)Vilniaus motyvai (...) dvelkiantys apniukusiomis sutemomis, taip primenančios „šiaurės Palmyrą“–Peterburgą“.

O pirmoji stambesnė parodos recenzija pasirodė gegužės 15 dieną „Krašto balse“(N 106). Štai kaip kritikas V. atsiliepė apie keletą parodos autorių: „(...) O. Dubeneckienė davė du labai originaliu portrietu: K.Petrausko ir P.Kalpoko. Jų originalumas, tai apkrovimas artimomis piešiamiesiems aksesorijomis: K.Petrauskui teatro reikmene, P.Kalpokui –karčiamų. Ką gi, kiekvienas eina į neužmirštamą ateitį savais keliais...

P.Kalpokas davė to pat K.Petrausko portrietą, taip pat pozuotą, tur būt, tuo pačiu žygiu pieštą, tik be garnyro ir ne tokiame extravagantiškame fone. (...)

Didelė naujiena B. Didžiokienės kūryba ir pats asmuo. Negalėdama turėti gyvų modelių, ji pati dirbasi lėles ir joms „liepia“sau pozuoti. Ir kas pasidaro? Pasidaro gyvos scenos (...) Lėlė O.Dubeneckienės portretas. (...) Šimoniškas kubizmas, kur jis kubizmo „dziwactwa“atperka labai miela aiškiųjų orientiškųjų spalvų kombinacija. (...) Sklėrius žadasi eiti Dobužinskio keliais ir duoti visą ciklių senojo Kauno reginių. Puikus sumanymas, kad tik įvyktų“.

Apie M. Dobužinskį kritikas V. rašo: „M.Dobužinskis, rusas, bet iš panevėžiečių. Dabužių kilimo, Vilniuje augęs ir mokslus gimnazijoje ėjęs, davė 28 (pabrėžta mano –D.S.) dalykus; tame skaičiuje labai plačiai žinomą Vilniaus vaizdų seriją. Ji plačiai pagarsino artisto vardą, nes vargu-bau yra mūsų krašte buvęs kitas toks artistas, kuris taip talentingai būtų nutvėręs senosios mūsų sostinės charakterį ir nuotaiką. Bet kuris lietuvis, ilgai stovėdamas ties šiais Vilniaus vaizdeliais, dega pavydu, kad jie –ne Lietuvos nuosavybė, kad jų negalime parodyti bet kam: štai mūsų dalykai ir mūsiškai piešti! Bet kodėl-gi nebūtų galima? Lai mūsų valstybė ima ir nuperka bent šiuos vaizdelius Tautos Meno Rūmams. Tai ne dievai žino, kiek atsieitų, o reikalui esant, būtų kuo pašviesti. Šis sumanymas rimtas; jį rimtai svarsto mūsų artistai ir publika. Tad rimtai susidomėti gauna ir mūsų valdžia.“

Tai buvo pirmas oficialus paminėjimas, apie būtinybę įsigyti M.Dobužinskio vilnietiškuosius darbus.

„Lietuvos žinios“taip pat apie tai praneša: „Seimo rūmuose lietuvių meno paroda yra laikinai (6 dienoms) papildyta kūriniais dailininko Dobužinskio, kurs važiuodamas su savo kūriniais į Vakarų Europą parodos rengti naudodamasi proga nori supažinti Lietuvos visuomenę su savo kūryba. Kadangi kūrinių dalis vaizduoja Vilnių, lietuvių visuomenei naudinga būtų su jais arčiau susipažinti.“(Gegužės 16, Nr. 108)

Gana plačiai apie M.Dobužinskio kūrinių eksponavimą parašė jau minėtasis Pedrolino laikraštyje „Echo“gegužės 19 d. (N 131): „Lietuvių dailės paroda vos savaitei laiko pasipildė gana didele M.V. Dobužinskio piešinių ir eskizų kūrinių kolekcija (...) net savo skaičiumi viršija visus vietinių dailininkų eksponatus (...) M.V.Dobužinskio darbai nekatalogizuoti (...) (Pabrėžta mano –D.S.). Ir taip, be vilnietiškųjų motyvų, autolitografijų (Londonas –Petrogradas) ir ciklo „Miestas“, dabar išstatyti Vitebsko etiudai; piešiniai pieštuku, iliustruojantys bolševikinio laikmečio rusų buitį („Vagonai“ir kt.); dekoracijų ir kostiumų eskizai „Karaliui Lyrui“, „Plėšikams“, „Klastai ir meilei“, „Mėnuo kaime“; baletams „Midas“, „Gulbių ežeras“ir kt.; apie 20 piešinių „Rožei ir kryžiui“; graviūras „Baltosioms naktims“(...)

Reikia tikėtis, kad dauguma Kauno inteligentijos nepasididžiuos ir aplankys parodą, kad nors trumpam atsiriboti nuo neišvaizdaus mūsų kasdienybės pilkumo. Ši M.V. Dobužinskio paroda, tai didelis kultūrinis įvykis mūsų mieste. Tenka nuoširdžiai apgailestauti, kad dėl patalpų ankštumo, parodos organizatoriai negalėjo parodyti dar daugiau M.Dobužinskio kūrinių, nes dabar, papildant parodą aukščiau išvardintais piešiniais ir eskizais, teko nuimti visus dailininko Vl.Didžioko darbus.“(M.Dobužinskio archyve saugomoje šio laikraščio iškarpoje, dailininko ranka užrašyta –„nechorošo“–D.S.)

Atgal