VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Dailė

12 09. Juozo Zikaro atminimo laiko vėjai neišpustė

Stasė Mikeliūnienė

Šiais metais mintimis sugrįžtame į 19-ojo amžiaus pabaigą ir 20 a. pradžią prisiminti iškilų mūsų kraštietį skulptorių Juozą Zikarą. Skulptorius buvo labai ryžtingas, užsispyręs, drąsus ir kuklus žmogus. Jo gyvenimą lėmė nemažai atsitiktinumų.

Už tarnystę rekrūtuose Juozuko tėvas gavo pusantros dešimtinės prastos, balotos žemės netoli Birželių dvaro, Paliukų kaime. Susirentė trobelę, sukūrė šeimą, ir 1881 metų lapkričio 18 dieną Mikalinai ir Viktorui Zikarams iš krūmingų ir pelkėtų lygumų gandras atnešė sūnelį. Skurdi, gal ir alkana buvo Juozuko vaikystė, septynerių jau bėgiojo paskui ūkininkų bandą. Tėvo dovanotas peiliukas tapo jo kūrybinio darbo įrankiu. Išdrožtais, iš molio nulipdytais paukšteliais, kiškiukais, šventųjų stovylėlėmis džiugino piemenukus, sustatęs prie kelio, rodė pravažiuojantiems, kai kuriuos darbelius Pumpėnų turguje parduodavo. Nepaprastai troško žinių, svajojo tapti menininku. Šešiolikos metų pateko į Pumpėnų pradinę mokyklą, kurią per dvejus metus pabaigė. Bandė toliau mokytis Panevėžio realinėje mokykloje, bet iš tokio amžiaus buvo išaugęs.

Šiaip taip įsidarbino sargu Mokytojų seminarijoje. Tvarkydamas klases, šiukšlių dėžėje užtiko žurnalą, kuriame rado straipsnį apie Peterburgo dailės akademiją. Dar labiau sukilo noras tapti dailininku. Grįžęs į tėviškę, buvo pakviestas Birželių dvaro kumečių vaikus mokyti lietuviškai skaityti ir rašyti. Jaunasis daraktorius, nutvėręs laisvesnę valandėlę, drožė medinukus, iš molio kūrė įvairiausias figūrėles. 

Apsilankiusios pas dvaro ponią J. Antanavičienę šviesuolės Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Felicija Bortkevičienė pamatė Juozo Zikaro darbelius ir suprato, kad tai neeilinio talento žmogus. Kelis jo darbus ir laišką nusiuntė kalbininkui Jonui Jablonskiui. Jo ir kitų inteligentų dėka 1904 m. vaikinas atsidūrė Vilniaus Ivano Trutnevo vadovaujamoje piešimo mokykloje. Norėdamas kuo daugiau įgyti žinių ir praktinių įgūdžių, vakarais skubėdavo į privačią Juzefo Montvilos piešimo ir braižybos mokyklą. Mokėsi nepaprastai uoliai, negalvodamas nei apie poilsį, nei apie sveikatą ir laiką. Svajonė apie Peterburgo dailės akademiją vis stiprėjo, darėsi vis realesnė. Pasitaikė proga nulipdyti dvarininko J.Kazakausko biustą, kuris užsakovui labai patiko, ir šis dosniai atsilygino. Gyvenimas šalia dvaro nulėmė tolesnį Juozo Zikaro likimą.

Nieko nelaukęs, nebaigęs I. Trutnevo mokyklos, 1906 m. J. Zikaras išvažiavo į Peterburgą. Bet į akademiją pateko tik iš trečiojo karto, nes neužteko turimų dailės žinių... Lopydamas spragas, lankė Dailės skatinimo draugijos mokyklą, studijavo žmogaus anatomiją, proporcijas ir be atokvėpio dirbo, kūrė. 1910 metais beveik 30-metis vyras pagaliau įstojo į Dailės akademiją. Sėkmė neapleido sunkiai besiverčiančio studento. Iš Lietuvos atėjo žinia, kad jam paskirta „Žiburėlio“ draugijos stipendija. Studijos sekėsi, kūrybinės galios ir profesionalumas augo. Savo kūrinius eksponavo Peterburge, siuntė į parodas Lietuvoje.

Juozo Zikaro vedybas taip pat lėmė atsitiktinumas. Norėdamas sukurti lietuvaitę tautiniu kostiumu, ieškojo merginos, turinčios lietuvių tautinius drabužius. Pozuotoja sutiko būti Raudonojo Kryžiaus draugijos darbuotoja Anelė Tūbelytė. Skulptūros „Mergaitė, skinanti rūtas“ įkvėpėja 1914 metais tapo J. Zikaro žmona. Ji skulptoriaus kūrybiniame kelyje buvo daugelio kūrinių modelis. Diplominiam darbui buvo reikalaujama temą rinktis iš antikinio meno. Diplomantas pasirinko iš graikų mitologijos „Kadmis užmuša drakoną“. Bet ši tema skulptoriui buvo svetima, darbas jam nepatiko. Vieną vakarą, atkreipęs dėmesį į žmoną, maitinančią neseniai gimusį vaikutį, staigiai suprato, kur jo geidžiama idėja. Sudaužęs „Kadmį“, su nežemiška energija puolė kurti „Motinos“. Dirbo be poilsio, skulptūrai atiduodamas visas jėgas, įkvėpimą, kūrybinius sugebėjimus, susikaupusias emocijas. Laiko sukurti diplominį darbą turėjo labai mažai. Bet suspėjo. Akademijos profesorių Taryba skulptūrą „Motiną“ įvertino labai gerai. 1916 metais Juozui Zikarui buvo įteiktas skulptoriaus diplomas ir sidabrinis akademijos ženklas su teise mokyklose dėstyti piešimą.

1919 m. Zikarų šeima, patyrusi daug sunkumų ir sūnelio netekties sielvartą, grįžo į Lietuvą. Bet darbo paieškos buvo bergždžios. Zikaras net buvo sumanęs išvažiuoti į Maskvą ir ten, lipdydamas Lenino ir Stalino stovylas, nesunkiai užsitikrinti pragyvenimą. Bet atsitiktinai sutikęs Panevėžio gimnazijos muzikos mokytoją Mykolą Karką, buvo pakviestas gimnazijoje dėstyti piešimą. Šeima gyveno Paliukuose, o Zikaras tik savaitgaliais 20 kilometrų pas savuosius eidavo pėsčias. Ten laukė jau du sūnus auginanti žmona Anelė. Po kiek laiko pavyko įsikurti Panevėžyje. Šiame mieste skulptorius sukūrė pačius didžiausius, įspūdingiausius darbus – „Laisvės“ skulptūrą, pastatytą Kaune, Jono Basanavičiaus, Vydūno, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Nepriklausomybės paminklą Panevėžiui, bet jo nepavyko įgyvendinti. Už monetų modelių sukūrimą gavęs nemažą honorarą, Puzino gatvėje pasistatė namą ir jame įrengė dirbtuvę. Panevėžyje į pasaulį atėjo dar du vaikai – dvynukai. 1919-1928 metų gyvenimo tarpsnis skulptoriui buvo pats produktyviausias, kūrybingiausias.

Išdirbęs Panevėžyje dešimt metų, J. Zikaras kviečiamas į Kauno meno mokyklą. Mokiniams pedagogas buvo labai reiklus, bet teisingas, mokinių mylimas. Jis teigė: „Talento jums duoti negaliu, bet dirbti turiu išmokyti“. Skulptoriaus mokiniais yra buvę garsūs skulptoriai Petras Rimša, Petras Aleksandravičius, Juozas Kėdainis, grafikė Domicelė Tarabildienė ir kt. Zikaras, pats nemažai vargo patyręs, buvo jautrus sunkiai gyvenantiems, skurstantiems, stengėsi materialiai paremti, talentinguosius globoti. Gyvenimas nusistovėjo, užsakymų nestokojo, Ąžuolų kalnelyje pasistatė namus, arti buvo Meno mokykla.

Juozas Zikaras mokėjo bendrauti ir su savo vaikais. Leisdavo jiems sukinėtis dirbtuvėje, sugalvodavo įvairių žaidimų, protą ir jausmus ugdančių užsiėmimų... Deja, kūrybingą, gražų gyvenimą sudrumstė sovietų okupacija ir karas. 1944 metais, susiklosčius aplinkybėms, visi trys sūnūs pasitraukė į Vakarus. Tėvai nežinojo jų likimo. Juozą Zikarą ėmė įtarinėti, persekioti ir tardyti saugumas, neva jo sūnūs išėję į mišką pas partizanus. 1944 m. lapkričio 10 dienos naktį sumuštas, tardytojų iškankintas vos pasiekė namus. Neištvėręs kankinimų, pažeminimo tą pačią naktį pasitraukė iš gyvenimo. J. Zikarui tebuvo 63 metai, noro dirbti, kūrybinių idėjų turėjo, bet gyvenimas buvo sulaužytas. Iš pradžių buvo palaidotas netoli namų esančiose kapinėse. Apie 1960-uosius metus panaikinus šias kapines, skulptoriaus palaikai perkelti į Petrašiūnų Panteoną. Juozo Zikaro kapą puošia jo paties sukurtas paminklas „Liūdesys“. O sūnūs nepražuvo. Vaidutis ir Vainutis apsigyveno Niujorke, Teisutis – Australijoje, Melburne. Sukūrė šeimas, susilaukė įpėdinių. Teisutis pasekė tėvo pėdomis, tapo skulptoriumi, jo sukurti darbai puošia Melburno ir kitų miestų erdves. Užaugo ir šeimas sukūrė šeši anūkai, į savarankišką gyvenimo kelią jau suka 11 proanūkių. Kaune liko žmona ir dukra Alytė. Ji išpildė priešmirtinį tėvo prašymą - saugoti paliktus darbus. Palikimas ne tik buvo išsaugotas, bet didžiulėms dukros pastangomis įkurtas ir 1959 metais atidarytas Juozo Zikaro memorialinis muziejus, po A. Zikaraitės mirties tapęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejaus padaliniu.

Šiais metais minimos 130-osios skulptoriaus Juozo Zikaro gimimo metinės. Jo darbai tebegyvena ir primena kūrėją. Tai Kristus Karalius Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje, buvusio Žemės banko kupolą laiko dvylika dvimetrinių „Atlantų“. Visos Lietuvos simboliu tapo „Laisvės“ statula Kaune, Karo muziejaus sodelis pasipuošęs „Knygnešiu“, Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos biustais, Nežinomo kareivio kapo bareljefu, Vytauto Didžiojo paminklu. Paįstrio (Panevėžio r.) 1910 metais pastatytoje bažnyčioje Didžiajame altoriuje stovi Šv. Petro ir Povilo, dešiniajame – Šv. Jurgio skulptūros, zakristijoje - Paįstrio bažnyčios statytojo kunigo marijono Jurgio Tilvyčio-Žalvarnio biustas, Biržuose - Jonušo Radvilos biustas ir kt.

Panevėžyje iškilų savo Kraštietį, skulptorių Juozą Zikarą pagerbė Kraštotyros muziejaus, Juozo Balčikonio gimnazijos, visuomeninių organizacijų surengta konferencija „Po Zikaro Atlantų skliautais“. Buvo aplankyta skulptoriaus tėviškė Paliukuose, Paįstrio Juozo Zikaro vidurinė mokykla, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos muziejus. O konferencija vyko šalia kupolą laikančių Atlantų. Skulptoriaus gyvenimo kelią priminė šių eilučių autorė. Juozo Balčikonio gimnazijos muziejaus vadovas Vytautas Baliūnas konferencijos dalyviams papasakojo apie Juozo Zikaro nuopelnus, gimnazijos mokiniams įdiegtą meilę dailei, per dešimtį darbo metų gimnazijoje didžiulį kūrybinį palikimą. Demonstruodamas skaidres, dailės mokytojas Gintaras Grigas aptarė brandžiausius skulptoriaus darbus, sukurtus ne tik Panevėžyje. Gimnazijos direktorius Raimondas Dambrauskas, kraštiečių klubo „Tėviškė“ pirmininkė Henrika Čiplienė kalbėjo apie Juozo Zikaro atminimo išsaugojimą Panevėžyje. Jeigu leidome nugriauti skulptoriaus namą, tai bent toje vietoje dabar stovintį namą Puzino gatvėje pažymėsime nauju ženklu – memorialine lenta. Be to, tęsiasi žygiai dėl J.Zikaro sukurto Laisvės paminklo Panevėžiui pastatymo mieste. Vyksta diskusijos, svarstymai, o laikas bėga... Dargi kalbėjęs Juozo Balčikonio gimnazijos direktorius Raimondas Dambraukas siūlė atgaivinti buvusį Zikaro fondą. Turėję savo krašto tokio lygio menininką, klasiką, pirmąjį profesionalų skulptorių Lietuvoje, privalome gerbti ir neleisti jo atminimo nusėsti laiko dulkėmis.

Atgal