VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Dailė

Tapybos pakylėti į rojų...

Elenos Kniūkštaitės retrospektyvinė tapybos paroda Vilniaus paveikslų galerijoje

2011 01 22

Ona Mažeikienė

Pavaikščiojęs po Elenos Kniūkštaitės retrospektyvinę tapybos parodą, pasijauti kaip rojuje – taip sakome ten, kur gražu. Tikiu, kad tokį jausmą patirs apsilankę Elenos Kniūkštaitės tapybos parodoje, atidarytoje Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje 2011 m. sausio 14 d. (veiks iki kovo 20 d.). Paroda praėjusių metų gale buvo eksponuota Kaune, Nacionalinio M.K. Čiurlionio muziejaus Paveikslų galerijoje, o dabar ja gali gėrėtis vilniečiai. Netoli šimto dailininkės kūrinių eksponuojama aštuoniose sales. Kaip visada šiame muziejuje, parodos prasideda, vienokios ar kitokios, muzikos garsais. Muziejaus direktorius Romualdas Budrys šventinę atmosferą sukurti šį kartą pakvietė operos solistę Astą Krikščiūnaitę bei pianistę Audronę Kisieliūtę... ir salės skliautais nuvilnijo trijų klasikinės muzikos kūrinių garsai...

Parodos kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė supažindino su dailininkės menu. Ji kalbėjo apie dailininkę kaip labai šiltą žmogų ir įdomią jos kūrybą, kuri traukia prie paveikslų vis ir vis sugrįžti „panirti į jų kone stebuklinę atmosferą ir patirti tokius seniai primirštus dailėje ir „nemadingus“ harmoningo buvimo su gamta ir savimi išgyvenimus“. Kalbėtoja pajuokavo: gerai, kad kažkada Elenos nepriėmė į St. Žuko taikomosios dailės technikumą, nes būtų „akademiškai“ ją sugadinę. Jau tada pastebėjo, kad primityvistės „akademiniu apynasriu meniškos prigimties nepažabos“. Taip, E.Kniūkštaitė laikoma liaudies menininke, tautodailininke, primityviste, tačiau jai apibūdinti tiktų ir vienas žodis – dailininkė. „Eglės galerijos“ vadovė Eglė Mickutė pabrėžė, kad dailininkė yra savita ir netelpa į kritikų sukurtas terminų kategorijas. Nedrąsiai, bet labai nuoširdžiai keletą minčių tarė pati parodos autorė. Ji sakėsi, kad labai jaudinasi. Kūryba buvo eksponuota Kaune, tačiau dabar - pirmą kartą - esanti Vilniuje, kur publika išlepinta daugybės parodų. Neseniai matyta Niko Pirosmani, Vytauto Kasiulio, kitų garsių dailininkų kūryba, o dabar štai čia mato savo paveikslus, tuo labai džiaugiasi ir už tai dėkoja rengėjams. Dailininkė sakė, kad gyvena čia, dirba taip pat čia (Rumšiškėse), o jos kūryba atsiranda iš paprastų dalykų ir iš širdies...

Truputis iš jos biografijos. Elena Kniūkštaitė esanti žemaitė iš Žadeikių kaimo (Kretingos raj.). Tėvas – kalvis, motina – siuvėja. Galbūt dailės daigai iš ten?.. 1971 m. baigė Vilniaus technologijos technikumą, įgydama fotografės specialybę. Dirbo fotoateljė. Penketą metų (1971 -1975) lankė dailininko Rimo Bičiūno vadovaujamą „Paletės“ studiją ir 1975 m. debiutavo Respublikinėje Liaudies meno parodoje Vilniuje, kurioje parodė du kūrinius „Žydintis medis“ ir „Viena“. Tuomet tapytojo Vytauto Ciplijausko buvo padrąsinta ir paskatinta kurti. Nuo 1976 m. apsigyveno Rumšiškėse ir pradėjo dirbti dar besikuriančiame Liaudies buities muziejuje: pradžioje apipavidalintoja, vėliau - restauratore. 1980 m. tapo Tautodailininkų sąjungos Kauno skyriaus nare. 1984 m. jos pavardė įrašyta į Pasaulinę naiviojo meno enciklopediją.

 

Tikiu, kad muziejininkės darbas ir aplinka menininkei tik padeda kurti. Toliau E. Kniūkštaitė aktyviai dalyvavo tautodailininkų seminaruose, pabuvojo Estijoje, Latvijoje, Armėnijoje, patyrė naujų įspūdžių. Už kūrybą ji buvo apdovanota Pauliaus Galaunės vardo Kultūros ministerijos premija (1982 m.) ir Liaudies meno parodos Maskvoje sidabro medaliu (1987 m.). Dailininkės kūrybos buvo eksponuota ne tik su liaudies meistrais, bet ir su profesionaliais dailininkais. Didelė personalinė jos paroda vyko (1989 m.) Kauno paveikslų galerijoje, buvo išleistas ir parodos katalogėlis. Lietuvos tautodailininkų sąjunga išleido E.Kniukštaitės kūrybos albumą (2008 m.). Dabar 36 – erių metų dailininkės kūryba rodoma Vilniaus paveikslų galerijos lankytojams. Atminčiai galima įsigyti „Eglės galerijos“ išleistą (2010 m.) spalvingų autorės kūrinių albumą. Vizualiai parodą papildo demonstruojamas vaizdo įrašas.

Įžengus į parodos sales, pasijauti tarsi pakylėtas nuo žemės dulkių kažkur aukščiau, kur švariau ir šviesiau, tarsi, į rojų. Parodoje įvairių tapybos žanrų, nemažo formato paveikslai sustabdo pasigėrėti iš jų trykštančia vidine šviesa, šiluma ir ramybe. Eksponuota portretų, figūrinių kompozicijų, peizažų, natiurmortų ir nemažai sakralinės dailės paveikslų, tapytų ant drobės (rečiau ant kartono) aliejiniais dažais. Paveikslai spalvingi; ryškių šiltų ir šaltų spalvų derinys. Portretai statiški, žmonių veidai apibendrinti, kartais už jų, antrame plane - peizažo elementai. Dailininkė daugiausia nutapiusi giminių, vaikų portretų. Man labiau patiko autorės gražūs, spalvingi peizažai, natiurmortai ir, žinoma, sakralinės dailės paveikslai. Daugelį iš jų norėčiau pasikabinti namuose (Juk ne kiekvieną paveikslą, jeigu ir galėtum, bet ar norėtum turėti namuose?..).

Dailininkė yra nutapiusi nemažai natiurmortų, kuriuose figūruoja gėlės, obuoliai ir katinas. Tapytojos gamta sudvasinta, pakylėta. Medžiuose „sutupdyta“ daugybė paukštelių, regis, girdisi jų čiulbesys. Peizažai, natiurmortai preciziškai nutapyti, tokie gražūs, gyvi, tokie tikri. Regis, eini pavasarį per sodą vyšnioms žydint arba vasarą brendi per žydinčių pienių lauką („Pienių žydėjimas“), o rudenį - per geltonus, auksinius lapus. Nutapyta taip kruopščiai, viskas paprasta ir tikra. Taip norisi prisirinkti nukritusių lapų, paimti ir nupūsti pienės pūkelį arba prisiskinti puokštę žydinčių laukų gėlių.

Pastarojo dešimtmečio E.Kniūkštaitės kūryba gausi krikščioniškos ikonografijos siužetų, šventųjų, angelų, interpretuotų gamtoje. Tapytojos sukurtas tikras Angelų Pasaulis. Paveikslų su angeliukais tiek daug, bet jie tokie žemiški ir tik aukso spalva suteikia šventiškumo ir išskiria iš žemės gyventojų. Angelai kaip vaikai arba suaugę šoka, groja dūdelėmis, žvejoja, dirba žemės darbus: laisto gėles, renka obuolius, o šalia jų kaimo kasdienybė: lesa vištos, tupi katinėlis, ganosi avelės arba ožiukas. Angelai - gėrio simboliai - kovoja su slibinais. Dailininkė angelus mato ne tik kaip dangaus gyventojus, bet ir kaip žemėje besireiškiantį gėrį. Tapytojos kūryboje vyrauja medžiai, paukščiai, angelai ir gėlės.

Parodoje matome biblinių siužetų, tačiau jie skiriasi nuo matytų religinėje ikonografijoje. Jie nusileidę iš dangaus ir gyvena tarp mūsų, lietuviškos gamtos prieglobstyje. Bibliniai personažai vainikuoti lapų girliandomis, o vietoje įprastų krikščioniškų atributų laiko gėlę ar kitokį daiktą. Gelsvame fone nutapytas simboliškas paveikslas „Ganytojas su avelių kaimene“. Dailininkės pamėgto Šv. Pranciškaus personažą parodoje matome keletu jo variantų: „Šv.Pranciškus su inkilu“, įspūdingą „Šv.Pranciškus prie erškėčių“. „Šv. Petras“: vietoje raktų atributo - raktažolės, o „Šv. Morta“ - su teptuku ir raktų ryšuliu.

Elenos Kniūkštaitės paveiksluose angelams ir žmonėms kartu gamtoje gera. Iš paveikslų dvelkia ramybe, gėriu ir tai teigiamai veikia žiūrovą. Žmonės, vaikštantys po parodą, šypsosi, jiems viskas aišku ir suprantama, nes viskas paprasta, aišku ir gražu. O gražu, nes paprasta. Lankytojai lieka laimingi, o daugiau nieko ir nereikia...

Atgal