VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Dailė

07 20. Tapytojo Algio Skačkausko kūrinių paroda

Menotyrininkas Vytautas Paliukaitis

Nuo mažens jautriam Pranapolio kaimo (Prienų raj.) vaikui teigiamą įtaką padarė gamta, jos neišsemiama spalvų įvairovė.

Baigęs Jieznio vidurinę mokyklą, o 1983 m. tapybą Vilniaus dailės institute, Algis Skačkauskas visa jaunatviška energija pasinėrė į spalvų pasaulį. Užteko jėgų ir pedagoginiam darbui Trakų 1-oje vid. mokykloje, vėliau – J.Vienožinskio dailės mokykloje, Vilniuje. Žinoma, tai reikalavo nemažai laiko, bet kai susitikę pasikalbėdavome, akcentuodavo, jog jam net patikdavo, kai kuriuo požiūriu buvo ir pačiam įdomu, naudinga.

Liepos 2 d. Pamėnkalnio galerijoje, Vilniuje, savotiškai pratęsiant ir papildant XV-ąją tapybos trienalę, pavadintą „Tapybos kontekstai“, buvo iškilmingai atidaryta A.Skačkausko (1955-2009) kūrybos retrospektyvos paroda. 22 eksponuojami paveikslai – puiki proga dailės mylėtojams pasigėrėti, kokį sudėtingą vystymosi kelią kiekviename iš tapybos žanrų nuėjo meistras, kaip niekas kitas subtiliai spalvomis atskleidęs mūsų gyvenimo reiškinius. Teigiamą įtaką dailininkui padarė mėnesio „viešnagė“ Norvegijoje, kur pasiturintis meno gerbėjas suteikė A.Skačkauskui geras sąlygas, aprūpino medžiagomis tapybai - mainais už tai, kad visa, ką jis sukurs gyvendamas šioje šalyje, paliks šeimininkui. Šias žinias gavau iš paties Algio, sutikto sotinėje, grįžusio po kelionės. Pylimo gatvėje buvusiame prie ankstesnės santvarkos Civilinės metrikacijos biure, vienoje iš erdvių patalpų autorius surengė kūrinių, susijusių su viešnage Norvegijoje, parodą, apie kurią rašiau į vieną mūsų savaitraštį nedidelį straipsnį. Tai mane kaip skandinavistą labai domino ir traukė.

Trumpai gerbiamiems skaitytojams priminsiu, kur ir kaip su šiuo bičiuliu susipažinau. Kartu stovėjome prie molbertų stojamųjų egzaminų į tapybos fakultetą Vilniaus dailės institute metu. Malonus pašnekovas, nuoširdžiai ir atvirai atsakydavo į visus rūpimus klausimus. Tokius žmones aš jau buvau išmokęs branginti. Vėliau stebėjau jo kūrybos paieškų kryptį, džiaugiaus Algio laimėjimais.

Straipsnyje, paskelbtame „Lietuvos Aide“ apie bene gausiausią kūrinių skaičiumi A.Skačkausko parodą E.Armoškos galerijoje (įvykusią prieš kelerius metus), J.Basanavičiaus gatvėje, Vilniuje, bandžiau išsiaiškinti, kiek lietuviško prado slypi užšifruotose natiurmortų, figūrinių kompozicijų drobėse.

Neoekspresionizmo gyvybingumas Lietuvos tapyboje gali būti įvardintas bent penkių dailininkų vardais. Prisimenu, kaip su entuziazmu bičiulis kalbėdavo apie L.Surgailio kūrinius. O pats buvo kupinas lyriškų, romantiškų, net perpintų nostalgija siekių, kuo giliau perteikti tikrovę.

Baigdamas trumpai apibendrinčiau – per 54 savo gyvenimo metus šis spalvų meistras laimėjo kovą su sparčiai slenkančiu laiku. Tad ir priekyje, tarsi kreipdamasis į A.Skačkausko gimtojo krašto vidurinės mokyklos auklėtinius, patariu iki liepos 25 d. aplankyti minėtą parodą. Kažkada buvusi populiari sukurta A.Skačkausko daina „Anzelmutė“ jau užmiršta, o spalvose rasite šio taurios sielos žmogaus ir plataus diapazono menininko gyvenimo ženklus.

Atgal