EKONOMIKA
03 18. Ekonomiškai aktyvių gyventojų užimtumo problemos ir perspektyvos (1)
Buvusi pirmoji Nepriklausomoje Lietuvoje Respublikinės Darbo biržos Generalinė direktorė, soc. m. dr. doc. M. Rastenytė
Esama padėtis ir problemos
Darbo rinka šalies ūkyje reguliuojama tais pačiais principais, kaip ir visas šalies ūkis, ir charakterizuojama sekančiai:
Pramonės ir žemės ūkio gamybos apimčių mažėjimas iššaukė adekvatų dirbančiųjų skaičiaus mažėjimą, kas mažino gyventojų pajamas ir jų perkamąją galią, o pastarieji turėjo savo atgalinį poveikį į įmones.
Pagrindinis valstybės strateginis tikslas-užtikrinti pastovius ir aukštus pramonės augimo tempus ir pastoviai kylantį savo šalies piliečių gyvenimo lygį galimas pasiekti palaikant aukštą šalies įmonių konkurencingumo lygį, kurį apsprendžia įmonių sugebėjimas pasiekti didėjančio ir produktyvaus išteklių (materialinių, finansinių ir darbinių) panaudojimo.
Konkurencingumą sąlygodama tarptautinė prekyba, pašalina būtinybę savarankiškai gaminti visas prekes bei tiekti paslaugas ir sutelkti pastangas tiems gaminiams bei paslaugoms, kurios turi aukščiausią konkurencinį pajėgumą.
Pramonės plėtros tendencijos
Sparti mokslo ir technikos pažanga, inovacijų paplitimas visose ūkio sferose, sudaro prielaidas globalizacijos procesui pasaulinėje pramonėje per investicijas, darbo ir finansinių išteklių kooperavimą tarp šalių ir visų pirma- apdirbamojoje pramonėje. Pramonės vaidmuo ekonomikoje apsprendžiamas jos vieta bendro vidinio produkto (BVP) struktūroje.
Sutinkamai su pasaulio ekonominės plėtros tendencijų analize pastebėtas pramonės ir visos šalies išsivystymo lygio tarpusavio priklausomybės dėsningumas, sutinkamai su kuriuo šalies išsivystymo lygis tiesiogiai priklauso nuo apdirbamosios pramonės išsivystymo lygio bei jos lyginamosios dalies bendroje ūkio struktūroje.
Kuo didesnė apdirbamosios pramonės dalis ir pažangesnė jos šakinė struktūra, tuo aukštesnis nacionalinio produkto, tenkančio vienam gyventojui, lygis.
Apdirbamosios pramonės ir šalies išsivystymo lygio priklausomybės tendencijos pastebimos ir Lietuvoje, kai 1989-1994 m. laikotarpyje apdirbamosios pramonės daliai sumažėjus apie 1,5 karto, joje sukurto BVP apimtis sumažėjo apie 4 kartus, BVP apimtis tenkanti 1 gyventojui- apie 4,8 karto. Vėliau po didžiulio nuosmukio Lietuvos ūkis pradėjo atsigauti ir nuo 1995 m. prasidėjo kilimo procesas. Pramonės vystymosi tendencijos irgi pradėjo keistis. Nuo 1994 m. antrosios pusės bendrą gamybos apimties smukimą pakeitė jos augimas, tačiau BVP struktūroje pramonės pridėtinės vertės dalis turi mažėjimo tendenciją.
Panaši tendencija pastebima ir pagal gyventojų užimtumą bei darbo vietų skaičių. Išgaunamoje ir apdirbamoje pramonėje dirbančiųjų skaičius mažėjo tiek absoliučiai, tiek santykinai.
Nežiūrint didelio nuosmukio pagal gamybos apimtis ir dirbančiųjų skaičių, Lietuvos pramonė ir toliau išlieka svarbiu ūkio ekonominiu sektoriumi.
Išgaunamosios ir apdirbamosios pramonės struktūros kitimo tendencijų analizė rodo, kad pereinamuoju prie rinkos ekonomikos laikotarpiu žymiausią nuosmukį patyrė dauguma mokslui imlių bei inovacinę produkciją gaminančių šakų.
Pagal optimalias ūkio vedimo struktūros proporcijas, apdirbamosios pramonės dalis bendrojo vidinio produkto (BVP) struktūroje turėtų sudaryti 1/4 viso ūkio produkto apimties. Apdirbamosios pramonės dalis turėtų būti didesnė 1,3-1,5 karto negu finansinio tarpininkavimo, draudimo, nekilnojamojo turto ir finansinės veiklos, 3,5-4,5 karto daugiau negu transporto ir ryšių sektoriaus.
Aukščiausiame išsivystymo lygyje apdirbamoji pramonė turėtų pasiekti apie 1/3 BVP ir daryti įtaką viso ūkio sparčiam vystymuisi. Apdirbamosios pramonės vidinėje struktūroje turėtų augti mašinų gamybos komplekso produkcijos lyginamasis svoris. Jeigu ši produkcija sudarys 2005 m.- 28 proc., tai 2015 m.-35 proc..
Prognozuojami spartūs kokybiniai mašinų pramonės produkcijos pokyčiai. Mažėjant bendram pagamintos produkcijos vienetų skaičiui, didės jų našumas, universalumas, dominuos programinis valdymas.
Plečiantis rinkos globalizavimo procesui, didės mašinų gamybos produkcijos tarptautinės prekybos apimtys. Trumpės įrengimų gyvavimo ciklai, spartės inovaciniai procesai, kurių įtakoje keisis ūkio šakinė struktūra ir dirbančiųjų poreikis su atitinkama profesine-kvalifikacine struktūra atitinkamose vietovėse.
Pagal inovacijų įtaka bendrai ūkio bei pramonės plėtrai priskirtina mokslui imli, sudėtinga produkcija. Pagal paklausos prieaugio tempus apdirbamosios pramonės produkcija skirstytina į šias grupes:
1.Aukšti paklausos prieaugio tempai-elektronikos gaminiai, elektroninė skaičiavimo technika, biuro baldai, tiksliosios mechanikos ir chemijos, formacijos pramonės produkcijos gamyboje.
2.Vidutiniai paklausos prieaugio tempai-celiuliozės, popieriaus, poligrafijos, maisto pramonės šakose, gumos ir plastmasių produktų gamyboje.
3.Žemi paklausos prieaugio tempai-tekstilės, siuvimo, odos, metalurgijos, statybinių medžiagų, nerūdinių mineralų gaminiai.
Pirmosios grupės prieaugio tempai 2,5 karto didesni negu antros grupės ir 5-6 karto- negu trečiosios grupės. Pirmosios grupės šakose numatomi didžiausi ir darbo našumo prieaugio tempai.
Lietuvos pramonės plėtros ir jos šakinės struktūros kitimo tendencijos neatitinka susiklosčiusiems pokyčiams Pasaulyje ir Europoje. Negatyvioms tendencijoms pakeisti reikalinga valstybiniame lygyje įgyvendinti neatidėliotinas priemones nukreiptas į investicinio proceso spartinimą prioritetinėse šakose ir ūkio sektoriuose siekiant atitinkamų pramoninio ir finansinio sektorių priklausomybių bei santykių ir atitikmens specialistų ruošimo bei suaugusių žmonių perkvalifikavimo sistemose ir struktūrose.
Darbo rinkos organizacinė praktika
Esama padėtis ir problemos
Kartu su oficialiu nedarbo lygiu valstybinės registracijos praktikoje, išlieka aukštas, žymiai didesnis nedarbo lygis, nustatytas specialių tyrimų būdu.
Bedarbių tarpe apie vieną trečdalį sudaro žmonės dirbę pramonėje, žemės ūkyje ir statyboje.
Išlieka vis dar dideli mąstai paslėpto nedarbo ir didelis neatitikimas tarp draudžiamųjų, fiksuojamų socialinio draudimo fonde, ekonomiškai aktyvių gyventojų ir užsiregistravusių darbo biržoje.
Pastoviai laikosi dideli nedarbo lygio skirtumai teritoriniu požiūriu. Juos sąlygoja buvusi monošakinė regiono ūkio struktūra ir ekonominis išsivystymo lygis.
Vis dar didelis lyginamasis svoris žmonių, arti 40 proc. bedarbių tarpe, kurių bedarbystės trukmė virš pusės metų. Tai turi įtaką į profesinį dirbančiųjų diskvalifikavimą.
Bloga materialinė padėtis dėl asmenų, neturinčių darbinių pajamų, atsiliepia į vartotojų perkamąją galią bei atsiskaitymų savalaikiškumą už komunalines paslaugas ir kitiems mokėjimams.
Ši padėtis darbo rinkoje susiklostė ne tik dėl pokyčių socialinėje -ekonominėje sistemoje bei krizinių reiškinių gamyboje, bet ir dėl nepakankamo dėmesio šiai problemai greta darbo rinkos institucijų visų kitų valstybinių struktūrų ir ūkio subjektų, ko pasėkoje nesugebama reikiamai vykdyti aktyvią politiką ir nepilnai susitvarkoma su pasyvios politikos problemomis.
Valstybės prioritetai šalies ūkio darbo rinkos plėtroje
Valstybės prioritetinė politika turėtų būti vykdoma ne tiek sąskaita nedarbo draudimo lėšų pasyviai rinkos politikai vykdyti, kiek sąskaita draudiminių lėšų skirtų aktyviai politikai, kuri dabar pagrinde suvedamai į mokymus bei konsultacijas vykdyti ir įmonių lėšų, skiriamų socialinėms reikmėms ir pirmoje vietoje turimoms darbo vietoms išlaikyti ir naujoms kurti.
Svarbiausias aktyvios darbo politikos kelias-darbo vietų kūrimas, kuris yra kapitalui imlus ir ilgalaikis negali būti išsprendžiamas mažos pinigų sumos išskyrimu. Tad labai svarbu, kad valstybė vykdytų aktyvią verslo ir investicijų politiką, o taip pat rūpintųsi gyventojų mokiosios galios ugdymu.
Nesėkmingai vykdoma darbo vietų kūrimo programa todėl, kad darbo birža nepajėgi spręsti nei darbo vietų steigimo, nei aukšto kvalifikacinio dirbančiųjų ugdymo dėl jai neįgalimų spręsti funkcijų prisiėmimo, kurias turėtų aktyviau vykdyti atitinkamos žinybos, turinčios šios paskirties funkcijas (Ūkio, Žemės ūkio, Švietimo ir mokslo ir kitos ministerijos, Pramoninkų konfederacija, Pramonės, prekybos ir amatų rūmai, Žemės ūkio rūmai).
Kadangi darbo vietų viso ūkio mastu ir tame tarpe pramonėje kaita, jų steigimas bei perspektyvinis vystymas bei demografinė raida niekieno nevaldomas šalies mastu, tai šiuo metu dažnai jis įgauna arba finansinės paramos formą neperspektyvioms įmonėms arba finansinės pagalbos tiems, kurie arčiau valdžios. Neatsitiktinai daugelis valstybių turi Darbo ministerijas, kurios sprendžia pačius svarbiausius žmonių egzistencijos klausimus, palyginus su kitomis ministerijomis. Tuo labiau, kad sprendimą dėl darbo vietų steigimo darbo biržos vadovas priima trišalės komisijos (visuomeninės) sprendimu, kurios nedisponuoja regionų darbo vietų išvystymo programomis ir įmonių išvystymo socialiniais planais.
Dalis nedarbui skirtų lėšų panaudojama neefektyviai. Kasmet išlieka didelės darbo biržų išlaikymo išlaidos, kurios galėtų būti panaudojamos pramonės personalo perspektyviniam mokymui. Pramonės įmonės darbo biržoje suranda dirbančiuosius turinčius nepaklausias specialybes, sutinkančius dirbti už mažą darbo užmokestį, tad neatsitiktinai žymiu mastu į jas kreipiasi ekonomiškai silpnos įmonės.
Sprendimo būdai užimtumui didinti:
Pasyvios politikos būdu:
Bankroto prevencija; valstybės dotacijos įmonėms; tarpusavio tarp įmonių skolų užskaitymas; įmonių restruktūrizavimas.
Dirbantiesiems materialinė pagalba beprocentiniais kreditais; įdarbinimo kitoje įmonėje arba toje pačioje įmonėje organizavimas, sudarymas sąlygų nuosavų įmonių steigimui buvusioje darbovietėje arba esamo nepanaudojamo valstybinio turto-patalpų perdavimas panaudos būdų naujoms darbo vietoms steigti.
Aktyvios politikos būdu:
Naujų, atitinkančių aukštus standartus, darbo vietų kūrimas; perspektyvinis aukštai kvalifikuotų specialistų ruošimas; perspektyvinis darbingo amžiaus žmonių perkvalifikavimas. Šie procesai turėtų būti valdomi per Valstybines respublikines ir regionines darbo jėgos kokybės programas. Perkvalifikavimo darbingo amžiaus žmonių konkursų organizavimą vykdyti lankstesniu grafiku ir rėžimu negu dabar.
Dirbančiųjų atleidimai iš darbo aktyvėja susidarius ekonominiams sunkumams šalies ir įmonių mastu. Idant būtų išvengta nedarbo, rekomenduotina ruošti išlaikymo perspektyvių ir naujų darbo vietų kūrimo programas valstybinėse, restruktūrizuojamose, prioritetinių ūkio šakų įmonėse.
Įmonėse, su vienkartine 10 proc. personalo kaita, vykdyti pagal paruoštus planus, išankstinį personalo perkvalifikavimą.
Vyriausybei imtis įsipareigojimų 1,5-2 proc. respublikinio metinio darbo fondo apimtyje skirti lėšų perspektyvinio darbo vietų išlaikymo bei steigimo programoms finansuoti.
Sudaryti Regionų fondus perspektyviniam perkvalifikavimui ir nepelningų įmonių restruktūrizacijos bei bankroto atvejams.
Perspektyvinio perkvalifikavimo fondų apimtis ir adresus nurodyti regioninėse darbo jėgos kokybės programose. Įmones- pretendentus atrinkti pagal įmonių socialinių planų ekspertizių rezultatus, kur būtų nurodytas programos tarnavimas tikslui: darbo našumo kėlimui ir produkcijos kokybės gerinimui, siekiant aukštesnio pelningumo, imlesnės rinkos, aukštesnio firmos prestižo, personalo išlaikymo pereinant prie naujos produkcijos rūšies, geresnės personalo sudėties, užtikrinančios įsisavinimą naujų technologinių įrengimų.
Regioninė strategija
Esama padėtis ir problemos
Pagal nedarbo lygį Lietuva paskirstyta į 4 grupes rajonų ir miestų.
Atgal
.jpg)
(1).png)
