EKONOMIKA
03 25 Ekonomiškai aktyvių gyventojų užimtumo problemos ir perspektyvos (Pabaiga)
Buvusi pirmoji Nepriklausomoje Lietuvoje Respublikinės Darbo biržos Generalinė direktorė, soc. m. dr. doc. M. Rastenytė
Analizė lėšų paskirstymo šiuose regionuose rodo, jog tolygiausiai pasiskirstė tik išmokėjimai bedarbiams. Kuo aukštesnis nedarbo lygis, tuo didesnė lėšų dalis skiriama bedarbio draudiminėms nuo nedarbo išmokoms.
Kitas lėšų paskirstymas bei investicijos neturi tiesioginės priklausomybės nuo nedarbo lygio, o tai yra labai nepalankus požymis regionų gyventojų užimtumo išvystymo perspektyvoms.
Nežiūrint daugelio programų: profesinio orientavimo, įdarbinimo jaunimo, socialiai remtinų asmenų, ilgalaikių bedarbių, jų finansavimas atitolęs nuo regioninės nedarbo specifikos.
Pasiūlos-paklausos santykio reguliavimas
Esama padėtis ir problemos
Atlikti tyrimai institutuose parodė, jog yra aukštesnis bedarbių į vieną darbo vietą konkurencijos laipsnis aukštos kvalifikacijos specialistų tarpe inžinerinės ekonomikos, metalų gamybos ir metalų apdirbimo, radiotechnikos ir ryšio, plataus vartojimo prekių gamybos technologijos. Iš baigusių profesines mokyklas aukštas konkurencijos laipsnis į vieną laisvą darbo yra pramoninių įrenginių, mašinų operatorių ir gaminių surinkėjų. Mažėja konkurencija tarp vairuotojų, kvalifikuotų darbininkų ypač statybininkų. Konkurencijos dydis darbo rinkoje sąlygotas ne tik laisvų darbo vietų skaičiaus, bet ir jų registravimo darbo biržose, teritorinių biržų veiklos veiksmingumo bei gyventojų pasirinkimo įsidarbinti būdo.
Tyrimo duomenimis tik 14,4 procento persikvalifikavusių asmenų padėjo įsidarbinti darbo biržos, 48,8 proc.- draugai, giminės, pažįstami. Prie neįsidarbinimo priežasčių priskirtinas vis tik darbo vietų nebuvimas ypatingai pagal specialybę, reikalavimai darbdavių turėti darbo patirtį ir mažas darbo užmokestis siūlomose darbo vietose.
Pagrindinės mokymo įstaigų absolventų neįsidarbinimo priežastys yra kiekybinis ir kokybinis rengiamų specialistų neatitikimas darbo vietų struktūrai, teritorinio mobilumo trūkumai, nepakankamos realios jaunimo užimtumo skatinimo priemonės.
Kvalifikacinis ugdymas
Esama padėtis ir problemos
Pramonės įmonėse dominuoja tendencija parinkimo personalo iš turinčio paruošimą ir patirtį, o ne greta to ir perspektyvinis personalo ruošimas, kai tuo tarpu paskaičiavus išlaidas, jos būtų ne mažesnės, negu investicijos į naujų paruošimą, žinant, kad tai būtina sąlyga ateities progreso.
Kvalifikacinio ugdymo programos daugumos mokymo centrų iš karto užtikrina įdarbinimą pagal kursuose įgytą specialybę tik apie 30 proc. persikvalifikavusių asmenų. Visa gi kita dalis patenka į darbui neimlią darbo rinką, kurioje arba vėliau arba niekada nesuranda darbo pagal įgytą kvalifikaciją, o suradusieji darbą, nedidėjant darbo vietų skaičiui, išstumia turinčius patyrimą, bet nepalankius vadovams darbuotojus. Keitimo, išstūmimo procesai prisidėdami prie darbo išteklių kokybės gerinimo, gali iššaukti ir neigiamas pasekmes.
Silpnos profesinio paruošimo vietos reiškiasi trijuose lygiuose: a) vadovų; b) specialistų; c) darbininkų paruošime.
Darbuotojų kvalifikacinė analizė parodė, kad žemą kvalifikacinį lygį (I-III kategorijas) turi pusė ir daugiau darbininkų siuvimo, avalynės, medžio apdirbamoje pramonėje, statyboje, komunalinio ūkio aptarnavimo sferoje. Aukštesnes kategorijas turi dauguma darbininkų naftos, chemijos, metalo perdirbamojoje pramonėje.
Žemas kvalifikacinis darbininkų lygis pastebimas finansiškai silpnose įmonėse. Tokia personalo sudėtis nepajėgi gaminti konkurentiškos produkcijos.
Be to kvalifikaciniam ugdymui ne pilnai tarnauja bazinio paruošimo programos vidurinėse ir aukštosiose mokymo įstaigose, sutinkamai su kuriomis buvo ruošiami siauro profilio specialistai, o perkvalifikavimas nukreiptas į plataus profilio specialistų paruošimą, kurį neįmanoma įvykdyti per trumpą laiką, su atsilikusia praktinio mokymo baze ir nesutvarkyta valstybiškai mokomosios praktikos atlikimo eiga.
Europos Tarybos iniciatyva atlikti tyrimai parodė priežastis dėl kurių bandymai mažinti nedarbą yra neefektyvūs. Ypatingą susirūpinimą kelia išsilavinusio jaunimo didelis nedarbo lygis, kada beveik šeštadalis nedirbančių žmonių augina vaikus iki 14 metų. Šis reiškinys yra rimta visuomenės liga, gręsianti tolesnei visuomenės vystymosi raidos sėkmei.
Šie faktai byloja apie tai, kad esanti švietimo ir profesinio mokymo sistema atsilieka nuo besikeičiančio gyvenimo reikmių.
Egzistuojanti švietimo sistema a) nepadeda jaunuoliui pilnai atskleisti savo sugebėjimų ir vystyti jų; b) neįdiegia mokiniams aukštos kultūros bendravimo įgūdžių; c) nesuteikia informacijos apie kintančią situaciją toje darbo rinkos sferoje, kurioje jis galėtų pritaikyti savo sugebėjimus.
Įmonių dirbančiųjų profesinis- kvalifikacinis mokymas neatsitraukiant nuo gamybos viso ūkio mastu nėra vieningai strategiškai, metodiškai ir kvalifikacinių požiūriu tvarkomas.
Įmonių personalų skyriai dar netapo gyventojų užimtumo įstatymo įgyvendinimo subjektais ir strateginę personalo formavimo politiką vykdo dažniausiai epizodiškai ir nepilnai.
Tyrimų duomenimis nustatyta, kad 17,5 proc. apklaustųjų nurodė, jog šiais klausimais užsiima atskiras personalo skyriaus darbuotojas, 42,1 proc.- kad šiuos klausimus sprendžia padalinių vadovai, o pasiaiškinus darbo rinkos svarbos problemas net 64,5 -nurodė, kad jų organizacijoje tai nėra svarbios organizacijai problemos.
Sprendimo būdai
Būtina radikali jaunimo paruošimo darbinei veiklai sistemos reforma. Perkvalifikavimo sistemai suteikti tikslinį pobūdį, vystant ją prestižinių mokslo ir mokymo įstaigų ir praktinės veiklos bazėse.
Darbo departamentas, kurio paskirtis formuoti strategiją darbo išteklių ruošimo, jų panaudojimo praktikoje, turėtų veikti vieningoje viso ūkio struktūrinių padalinių sistemoje. Įmonių personalo skyriai turi tapti aktyviais darbo rinkos subjektais, vykdant visas Gyventojų užimtumo įstatyme įteisintas funkcijas.
Užtikrinant aukštai kvalifikuoto pramonės personalo išlaikymą ir jo potencialo kėlimą, praktikuoti atitinkamo profilio specialistų perkėlimą į kitus regionus. Priimti nedirbančius specialistus iš vienų teritorijų, atvykusius į kitas, ir registruoti juos darbo biržoje, nepriklausomai nuo jų deklaruojamos gyvenamosios vietos.
Iš esmės pertvarkyti įdarbinimo tvarką jaunų specialistų, baigusių mokslus valstybinėse mokslo įstaigose, didinant atsakomybę ir veiklą šioje srityje mokslo įstaigų, nepaliekant jų savieigai ir paieškai darbo vien tik per darbo biržą.
Darbo rinkos informacinis aprūpinimas
Esama padėtis ir problemos
Dabartiniu metu informacija apie darbo rinką kaupiama trijuose šaltiniuose: Statistikos departamente; Socialinio draudimo fonde; Darbo biržoje.
Vieninga, vienoje vietoje informacija apie visą darbo vietų fondą su rodikliais darbuotojų atitikmeniui ir ekonomiškai aktyvius gyventojus nėra sutelkta vienoje vietoje.
Vieninga duomenų bazė turėtų pasitarnauti nuorodai į profesijų ir specialybių konkurencingumą regionuose dabar ir ateityje, o taip pat į skaičių žmonių pasiruošusių išankstiniam persikvalifikavimui.
Gyventojų registre neįvesta informacija apie žmonių profesinį-kvalifikacinį pasiruošimą ir poreikį persikvalifikuoti, nors labai intensyviai inicijuojamas mokymasis visą gyvenimą..
Sprendimo būdai
Gyventojų registre įvesti vieningą darbo išteklius ir darbo vietas pristatančią informaciją, kuria būtų pastoviai naudojamasi reguliuojant darbo santykius.
Norint suvienodinti užimtumą regionuose, turinčiuose nevienodas ūkininkavimo sąlygas ir poreikio tenkinimą esamų ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičiui tikslinga, išlaikant turimą darbo vietų skaičių, sukurti sekančių apimčių naujas darbo vietas visose veiklos sferose.
Rajonuose, kuriuose nedarbo lygis aukščiausias, pageidaujama naujų darbo vietų:
Lazdijuose- 3500; Šalčininkuose-4600.
Rajonuose, kuriuose nedarbo lygis yra aukštas, pageidaujama naujų darbo vietų:
Jonava-4000; Ignalina-3000; Vilkaviškis-2600; Kelmė-3000; Akmenė-2500;
Švenčionys-2000.
Miestuose ir rajonuose, kuriuose nedarbo lygis vidutinis, pageidaujama naujų darbo vietų:
Varėna-2000; Trakai-3500; Širvintos -1000; Ukmergė-4000; Zarasai-1500; Rokiškis-3500; Šilutė-5000; Mažeikiai-4000; Skuodas-1500; Kupiškis-1500; Panevėžys-11000; Pasvalys-900; Radviliškis-3500; Joniškis-1700; Šiauliai-14500; Raseiniai-3000; Jurbarkas-2000; Šakiai-1500; Marijampolė-5500;. Tauragė-4500; Utena-2900.
Miestuose ir rajonuose, kuriuose nedarbo lygis yra palyginus žemesnis pageidaujama naujų darbo vietų:
Vilnius-34500; Molėtai-1500; Anykščiai-1700; Biržai-1700; Pakruojis-900; Kėdainiai-2700; Kaišiadorys-1700; Prienai-1500; Alytus-7500; Telšiai-4500; Plungė-2800; Šilalė-1500; Klaipėda-13000; Kretinga -2600.
Išvada: Sanuojant, rekonstruojant arba steigiant naujas įmones bei filialus, esant palankioms materialinių bei finansinių išteklių sąlygoms, atsižvelgti į nedarbo lygį miestuose bei rajonuose ir sukurti konstitucines garantijas užtikrinančias sąlygas, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas turėtų galimybę laisvai pasirinkti darbą arba susikurti sau darbo vietą, kad tokių pat darbų nereikėtų ieškoti kitose valstybėse.
Atgal
.jpg)
