EKONOMIKA
04 25. Kur šiandiena eina Lietuvos kaimas? (1 dalis)
Soc. m. dr., doc. M. Rastenytė
Pasaulinėje globalaus ūkininkavimo praktikoje vyrauja tendencija eiti iš „nelaisvų gamintojų asociacijų“ į “laisvų gamintojų asociacijas“. Šis kelias ir lėmė atsiradimą tokių ūkininkavimo formų, kur visi gamintojai yra lygiateisiai. Lygiateisiškumą apsprendžia žmogaus santykis su gamybos priemonėmis ir su pagamintu produktu. Laisvu gamintojas bus tada, kada bus jis gamybos priemonių pilnu arba daliniu savininku, o ne samdomu darbuotoju. Iš čia yra kildinama tokia įmonių teisinė forma, kaip žemės ūkio bendrovės, gamybiniai kooperatyvai, perdirbamosios pramonės įmonių, transporto, tiekimo, ryšių ir kitų paslaugų tiekėjų susivienijimai. Šiose įmonėse dirbantieji turėdami pajų arba tam tikrą turto dalį, nepriklausomai nuo kiekio, turėtų būti lygiateisiais bendro turto valdytojais, o pelno dalis priklausytų jau nuo turimo pajaus arba turimo turto dydžio. Minėtos teisinės įmonių formos irgi turi tam tikrų išsigimimo požymių dėl perdaug vienose rankose sutelkto turto ir jų valdymo mechanizmų netobulumo. Pirmas ir pagrindinis veiklą stabdantis dalykas, kad priimant nutarimus balsuoja savininkas nepriklausomai nuo turto dydžio. Juk vienas narys, nepriklausomai nuo turto dalies turi turėti tik vieną balsą. Be to, negali būti priimami nutarimai balsų dauguma ypatingais kooperatyvui svarbiais klausimais. Turi būti ne mažiau, kaip ¾ visų dalininkų balsų ir suradus konsensusą tarp abiejų pusių savininkų. Idant ne būtų pažeisti vienos iš pusių interesai, turi būti daromos nuolaidos abiejų pusių dalyviams..
Žemės ūkio įmonėse, kurių pagrindu sukuriama ¾ visų vartojimo reikmenų, žemės savininkai, kiek beturėtų žemės, turėtų veiklą vystyti per žemės ūkio kooperatyvus, neatsisakydami nuosavybės į žemę, kiek jos bebūtų. Galima ją nuomoti tiems, kurie norėtų plėsti ūkininkavimo apimtis, bet neprarandant nuosavybės. Žemė tai gamybos priemonė, kuri kuria vertę ir jos savininkui užtikrina pajamas. Ją reikėtų iš kartos į kartą perduoti savo vaikams ir vaikaičiams, kaip garantuotą pragyvenimo šaltinį ir giminės pratesimą bei ryšio su kaimo gyvenimo būdu užtikrinimą. Prarasti ryšius su žeme lengva, o atstatyti labai sunku. Ne kaime augęs žmogus labai sunkiai adaptuojasi kaimo gyvenime. Tie įgimti įpročiai kaimo gyvenimui turi būti puoselėjami ir saugomi per nuosavybę į žemę, o ne per jos pardavimą.
Rinkos ekonomikos esmė
Rinkos ekonomikos esmė ne tame, kad vieni taptų didelių turtų savininkais, stambiais ūkininkais, o kiti būdami mokesčių mokėtojais tampa beturčiais samdomais darbininkais. Rinkos ekonomikos esmė tame, kad buvo pakeista teisė turėti kiekvienam visuomenės nariui savo nuosavybėje tik vartojimo reikmenis į teisę įsigyti, būti savininku ir laisvai disponuoti gamybos priemonėmis, kilnojamu ir nekilnojamu turtu bei vartojimo reikmenimis. Su šiomis gamybos priemonėmis kuriamos vertybės arba teikiamos paslaugos patenka į marketingo sistemą konkurenciniu pagrindu. Rinkos ekonomikos mechanizmų tobulinimas reikalauja ne gamybos ir paslaugų sektorių koncentracijos bei centralizacijos, sutelkiant pavienių visuomenės narių rankose didelius kapitalus, o nuosavybės teisių į kiekvieno žmogaus turimą turtą gynimo, jo didinimo ir apsaugojimo nuo jo praradimo. Kiekvienas turto savininkas turėtų turėti galimybes laisvai bendradarbiauti su kitais, kuriant ir didinant bendrą šalies nacionalinį produktą.
Pastaruoju metu besireiškiantis stambių pavienių įmonių savininkų, ūkininkų kūrimo būdas yra problematiškas ta prasme, kad susidurs ne tik su technologinio progreso iššūkiais, bet pirmoje eilėje su darbo resursų problema, kurie nėra šiose įmonėse laisvi gamintojai, nėra bendraturčiai, laisvai asocijuoti į bendrą gamintojų kolektyvą. Bet kokios dirbančiųjų migracijos ir imigracijos programos šios problemos neišspręs nes jos kildinamos ne iš žmogaus prigimtinių teisių į nuosavybę bei intereso būti laisvu gamintojų asociacijos nariu. Jeigu žmogus žemės ūkio kooperatyve dalyvauja tik su savo žeme, tai jis gauna proporcingai turimai žemei pajamas, o jeigu jis ir dirba tame kooperatyve, tai gauna ir darbo užmokestį. Tai nereiškia, kad šiuose kooperatyvuose negali būti ir sutartiniu pagrindu dirbančių specialistų arba kitų darbuotojų.
Šias klaidas ūkininkavimo praktikoje lemia tai, kad ignoruojami nuosavybės santykiai ir rinka tapatinama tik su pirkimu ir pardavimu, kai tuo tarpu tiek pirkėju, tiek pardavėju gali būti tikrasis produkto arba paslaugos savininkas.
http://www.aidas.lt/lt/ekonomika/Šis laikotarpis charakterizuojamas žemės ūkio produktų prisotinta ES rinka, kurios įtakoje vykdomas neteisingai suprastas Lietuvai nenaudingas žemės ūkio vedimo modelis, kai kuriami privatūs žemės ūkiai, įsigyjant iš žemės savininkų pusvelčiui žemę, o mokesčių mokėtojų lėšomis sukurti fondai ES ir valstybiniuose biudžetuose naudojami šių ūkininkų paramai teikti.
Valstybinis ekonomikos reguliavimas
Valstybės vaidmuo ekonomikoje reiškiasi ne tik nuosavybės santykių reguliavimu, ūkininkavimo formų nustatymu, bet ir makroekonominių proporcijų ir ūkio subalansavimo užtikrinimu. Jam priklauso sekančios tikslinės nuostatos: ekonomikos augimas; aukštas darbingo amžiaus žmonių užimtumo lygis; stabilios kainos (pinigų pastovumas) ir pusiausvyra tarptautinėje ekonomikoje, ypatingai kainų tapatingiems produktams subalansavimas.
Antros eilės tikslams priskirtini šie: sudarymas palankių sąlygų pelningumui ir konkurencingumui didinti; ekonominio augimo skatinimas; užtikrinimas socialiai priimtino užimtumo lygio; mažinimas gyvenimo lygių skirtumo tarp atskirų visuomenės grupių šalies viduje; aukšto konkurencingumo lygio gaminamai nacionalinei produkcijai pasaulinėse rinkose užtikrinimas; tarptautinės ekonominės pusiausvyros palaikymas; aplinkos apsauga; mažinimas ekonominio cikliškumo apraiškų.
Iš pirmo ir antro prioritetinių tikslų lygio išplaukia trečio lygio tikslai. Šiai grupei priskirtinas santykis tarp apimčių ir struktūros asmeninio ir visuomeninio vartojimo, iš vienos pusės, apimčių ir struktūros gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų, iš kitos pusės. Kiekvienoje teritorijoje turi būti atitikmuo gamybinio sektoriaus išvystymo prekybinio bei paslaugų sektoriams. Vertė kuriama gamybinėje veikloje, joje ir kaupiamos gyventojų pajamos, prekybos ir paslaugų sektoriuose šios pajamos perduodamos prekių ir paslaugų savininkams. Prekybos ir paslaugų sektoriai merdi ten, kur gamybinis sektorius silpnas. Be to įvežami prekybininkų maisto produktai ir kiti vartojimo reikmenys pagaminti užsienyje atlieka dvi funkcijas: jeigu aukštomis kainomis realizuojami, tai importuojama infliacija, o jeigu žemesnėmis negu mūsų šalyje gaminama produkcija, tai žlugdomas gamybinis sektorius pas mus. Tiek vienu tiek kitu atveju reikalingas valstybės reguliuojamasis vaidmuo, kad būtų užtikrinta tarptautinės ekonomikos pusiausvyra. Kiekvieno regiono ir kiekvienos savivaldybės prioritetinis tikslas turėtų būti gamybinio sektoriaus tiek pramonėje, tiek mūsų šaliai įprastinėje žemės ūkio produktų gamyboje bei jų perdirbime mažose bei vidutinio dydžio įmonėse vystymas ir rėmimas. Tuo pačiu atsigaus ir vystysis prekybos ir įvairių paslaugų sektoriai. Neleistinai neteisingai vystosi gamybinė infrastruktūra kai kurių miestų ir rajonų, kurie prioritetus suteikė prekybos ir paslaugų sektoriams.
Neleistinai neteisingai, nežiūrint didelių užgaidų, koncentruojamas turtas vienų asmenų rankose, paliekant beturčiais didelę daugumą kaimo visuomenės narių. Visa tai veda prie kaimo naikinimo ir jos gyvasties silpninimo. Nepamirškit kuo baigėsi buožių ūkių ir kumetynų era. Tai prieštarauja Jungtinių Tautų Organizacijos nuostatai, kad kiekvienoje valstybėje turi būti mažinamas skirtumas tarp pragyvenimo lygio įvairių socialinių grupių žmonių vienos šalies viduje, o tuo pačiu ir mažinamas skirtumas pagal ekonominį išsivystymo lygį tarp atskirų valstybių.
Kaimo ekonominės veiklos kooperavimas
Vienintelis ir pagrindinis šiandiena kaimo gyvybingumo palaikymo būdas, tai jo ekonominės veiklos kooperavimas. Kooperavimą suprantame kaip procesą, kuomet turto subjektai sujungia savo išteklius ir bendradarbiauja bei koordinuoja ūkinę veiklą, gamindami, perdirbdami ir realizuodami tam tikrą produkciją, o taip pat teikdami techninę ir finansinę paramą. Arba - tai darbo pasidalijimas tarp ūkio subjektų ir gamybinių ryšių tarp jų plėtojimas. Kooperacija lotyniškai “cooperatio” reiškia “bendrą veikimą”, “bendrą darbą”. Bendras veikimas, bendras darbas būna dvejopo pobūdžio::
Horizontalieji ryšiai - tarp to paties sektoriaus subjektų. Horizontalieji ryšiai žemės ūkio sektoriuje būna tada, kada žemės ūkio produkcijos gamintojai sujungia savo išteklius bei koordinuoja pastangas gamindami žemės ūkio produkciją, bendrai kurdami ir eksploatuodami kooperatines infrastruktūros įmones. Iš horizontaliosios kooperacijos gaunama nauda - sutaupyti gamybos ar cirkuliacijos kaštai, kurie galėjo atitekti ūkio subjektams tarpininkams (iš kooperatinio agroserviso - dalis pelno, kurį galėjo gauti privati (ne ūkininkų) agropaslaugų įmonė; iš kooperatinio kredito kooperatyvo - dalis pelno, kuris atitektų komerciniam bankui);
Vertikalieji ryšiai - tarpšakiniai. Šiais ryšiais sujungiamos kelių ūkio sektorių funkcijos (žemės ūkio produkcijos gamyba, perdirbimas, prekyba). Maisto ūkio sektoriuje vertikalūs ryšiai susiformuoja, kada žemės ūkio žaliavos gamintojai steigia pieno ar mėsos perdirbimo įmones, kurioms pristato savo produkciją, jas bendrai valdo, gautą produkciją realizuoją į užsienį ar savo parduotuvėse. Šiuo atveju, naudą žemdirbiai gauna iš padidėjusio verslo masto bei dalį pelno už aukštesnės pridėtinės vertės produkciją, kuri paprastai atitenka perdirbėjams ir prekybininkams.
Pagal Pasaulinio kooperatyvų aljanso (PKA - ICA) apibrėžimą, kooperatyvas yra savanoriškas asmenų susivienijimas, įgyvendinantis bendrus ekonominius, socialinius ir kultūrinius poreikius per kiekvienam priklausančios nuosavybės demokratiškai valdomas įmones.
Pagal PKA sistematiką, kooperatyvai yra skirstomi į šias grupes: a) bankininkystės kooperatyvai ir kredito unijos; b) darbuotojų (gamintojų) kooperatyvai; c) draudimo; e) energetikos; f) komunikacijų; g) statybos; h) sveikatos priežiūros; i) turizmo; j) vartotojų; k) žemės ūkio; žuvininkystės.
Kooperacija - ne vien ūkinis bendradarbiavimas, bet ir savotiška ūkinė ideologija, kurioje daug moralinių vertybių. PKO laiko svarbiausiomis šias vertybes: nuosavybės į turtą teisių išsaugojimas, narių tarpusavio pagalba, atsakomybė, pareigingumas, demokratiškumas, narių lygybė, teisingumas ir solidarumas, sąžiningumas, atvirumas, socialinė atsakomybė, rūpinimasis kitais žmonėmis
Kooperacijos tikslai ir deklaruojamos vertybės išreiškiamos ir kooperacijos principuose: laisva ir atvira narystė; demokratiniai kooperatyvų valdymo principai (vienas narys - vienas balsas); ekonominis narių dalyvavimas kooperatyvo veikloje - kooperatyvo pelnas skirstomas proporcingai nario dalyvavimui (apyvartai su kooperatyvu); autonomija ir nepriklausomybė; kooperatyvo narių mokymas, lavinimas ir informavimas; kooperacija tarp kooperatyvų (skatinama partnerystė su kitais kooperatyvais); parama bendruomenėms.
Atgal
.jpg)
