VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

EKONOMIKA

05 02. Bobutė laukia euro

Mečislovas Zasčiurinskas

98 proc. Lietuvos apklaustų gyventojų žino, kad Lietuva 2015 m. ketina įsivesti eurą. 61 proc. – nenori euro, iš jų 15 proc. nežino ar nori.

Bet jei reikia, euras bus. Euras – prioritetas. Pensijų kompensavimas ir jų didinimas, atlyginimų atstatymas ir jų kėlimas, kitų socialinės gerovės rodiklių artinimas prie kaimynų pasiekimų, palauks. Ilgai laukęs dar palauks. Dabar euras.

Šią savaitę priimtas euro įvedimo įstatymas tarsi paleido dar vieną atskaitos tašką iki naujos pinigų reformos, tačiau sąskaitos už euro atėjimą pradėjo plaukti kur kas anksčiau.

Vienkartinės tiesioginės išlaidos Lietuvai įsivedant eurą sudarys vos ne 1 mlrd. Litų. Per penkerius metus šalis turės dar prisidėti prie Europos stabilumo mechanizmo (apie 1 mlrd. Lt), taip pat planuojamas įnašas į Europos centrinio banko kapitalą (apie 148 mln. Lt), kuris reikalingas, kad šalies bankai taptų euro sistemos dalimi.

Likus pusmečiui iki numatomo euro įvedimo, vėl pažerta biudžeto lėšų reklaminei kampanijai.

Kilus euro įvedimo euforijai, Finansų ministerija euro reklamos kampanijai numato skirti dar 10,5 mln. litų. Galėtų atrodyti, kad po eurą – 3,45 Lt. kiekvienam Lietuvos piliečiui, jei manytume, kad mūsų vis dar yra trys milijonai. Atrodo, tiek tereikia, kad kiekvienam taptų aiškūs visi naujos valiutos įvedimo aspektai: pavojus dėl kainų kilimo, pereinamojo laikotarpio sunkumai bei konkreti ekonominė nauda žmogui iš tokio drastiško žingsnio.

Euro įvedimo viešinimo kampanija startavo šių metų balandžio mėnesį. Kad žmonės patikėtų, reikalingas visų institucijų susitelkimas – nuo ministerijų iki savivaldos.

Ar žinios pasiekia kiekvieną?

Svarbu ne priemonių kiekis, o jų kokybė, aiškumas, pateikimas atskiroms gyventojų grupėms.

Informuoti žmones būtina. Svarbi informacijos sklaidos strategija. Kaip ir kokiomis priemonėmis bus pasiekta, kad atskiros socialinės grupės gautų joms aiškią, suprantamą informaciją. Vieniems užtenka reklamos per televiziją ar laikraštyje, kitiems ji labiau suprantamiausia internete arba klausantis radijo. Kaimo vietovėse žmonės pasitiki seniūnais, seniūnaičiais. Todėl juos ir turėtų pasiekti būtina informacija, kuri padėtų suprantamai atsakyti į visus gyventojų klausimus, susijusius su pinigų reforma.

Skelbiama, kad seminarai apie euro įvedimą vyksta rajonų seniūnijų, bendruomenių centrų atstovams, gyventojams rajonų mokyklose ar tiesiog bibliotekose. Iš viso numatoma surengti 100 tokių seminarų po 2 valandas kiekvienas. Įdomu ir svarbu būtų sužinoti realią tokių seminarų naudą, kaip numatyta „Lietuvos visuomenės informavimo apie euro įvedimą ir komunikacijos strategijoje“ (patvirtinta LRV 2013-06-26 nutarimu Nr. 604). Ką apie tokių susirinkimų prasmę kalba jų dalyviai ir paprasti kaimo žmonės ? Kiek pateikiama medžiaga suprantama atskiroms gyventojų grupėms?

Šie svarbūs klausimai tebelieka neatsakyti, nors norėtųsi kokybės, o ne kiekybės, todėl grįžtamasis ryšys praverstų tęsiant seminarų ciklą, skaičiuojant jų poreikį likusiam euro viešinimo kampanijos laikotarpiui.

Kas valdo informaciją?

Grįžkime prie planų reklamuoti euro įvedimą. Minėtoje Vyriausybės Strategijoje įvardijama dar viena priemonė „Reklaminė kampanija „Praktiniai euro įvedimo aspektai“, tikslinė grupė čia – visi Lietuvos gyventojai. O tai reiškia, kad daugiau dėmesio pažadėta skirti mažesnių miestų ir kaimo vietovių gyventojams.

Šio „informacinio paketo“ sudėtis: TV ir radijo klipai, interneto, spaudos ir lauko reklamos. Tačiau neužmirškime, kad žmogus labiausiai linkęs pasitikėti tokiu pačiu, kaip jis – kitu žmogumi. Autoritetinga nuomonė yra svarbi ne tik kaimo žmogui, o vietose gyvenantys seniūnai galėtų patarti, kokios informavimo priemonės jų seniūnijose efektyviausios.

Nemokama telefono linija „Euro telefonas“ šioje Strategijoje veiks iki 2015 m. sausio pabaigos. Ar per mėnesį laiko apžiūrinėdamas ir perskaičiuodamas naujus banknotus savo rankose kaimo senolis jau gerai supras kaip juos paskirstyti visam mėnesiui iki kitos pensijos? Kaip suvoks žmogus – tikras tas pinigas ar ne, ar teisingai kasininkė atidavė grąžą tomis naujomis blizgančiomis monetomis. Tokia nemokama telefono linija turėtų veikti tol, kol bent per dieną neišgirs nė vieno skambučio.

Kada sužinosime visą tiesą?

Jautriausiai šalies gyventojų grupei – pensininkams, ypač gyvenantiems atokiose vietovėse, būtų tikslinga parengti, pvz. spausdintas atmintines su konkrečiais būsimų prekių ir paslaugų kainų pasikeitimų pavyzdžiais. Žinia, kad prenumeruojamų periodinių nacionalinių ir regioninių leidinių apimtis ženkliai sumažėjo, kaimo gyventojams vietinių laikraščių, kuriuose būtų talpinama informacija apie euro įvedimą, todėl tokių leidinių platinimas, bent paskutinius tris šių metų mėnesius, galėtų būti nemokamas.

Be to, reiktų tvirtai užtikrinti, kad ir įvedus eurą, gyventojai gautų visapusišką informaciją visais klausimais, susijusiais su naujais pokyčiais. Nemokamos telefono linijos paslaugos irgi privalo būti kokybiškos – linija turi veikti ištisą parą, skambinantysis bendrautų ne su autoatsakikliu, o su kvalifikuotu specialistu.

Nepaisant to, klausimų nuolat kils ir reikės vis naujų – lengvai suprantamų bei įtikinamų atsakymų.

Bobutė po seminaro apie eurą

Taigi, seminaras įvyko.

Jau matau tokį vaizdą: kaimo senolė klausosi ir žiūri kaip renginio, t.y. seminaro apie eurą Lietuvoje vedėjas pasakoja gerai iškaltą pasakėlę apie neva geresnį gyvenimą, o dar parodo kultūros namų ar vietinės mokyklos salėje dideliame baltame ekrane, kaip atrodo euro banknotai, monetos!

Grįžta tuomet močiutė namo į savo trobelę vienkiemyje (geresniu atveju mažame miestelyje), įsijungia radiją, nes televizijos nežiūri, nors ir turi tokį „baldą“, tačiau priedėlio neįsigijo, tai jis tik gražiai stovi kampe uždengtas linine staltiese, o ant jo – anapilin iškeliavusio vyro, kaži kur išvažiavusių vaikų, gal tik kartą kelioms vasaros dienoms atvažiuojančių anūkų nuotraukos.

Mąsto sau žilagalvė: buvau miestelyje, ten protingas žmogus daug pasakojo, spalvotus paveikslėlius rodė – gražu. O dar kiek savo seniai matytų pažįstamų susitikau, jiems irgi patiko. Dar kažkokių atvirukų spalvotų parsinešiau.

Įsivaizduokime, sulaukia tokia bobutė 2015-ųjų. Sausis, šalta, trobą reikia pasikūrenti, bet gi malkos baigiasi, reiks gavus pensiją paprašyti seniūno, kad atvežtų, sumokėsiu kaip visada už priekabą – 800 Lt iš pensijos. Tada užsuka bobutės kiemelin paštininkė, su naujaisiais metais pasveikina ir atskaičiuoja naujus spalvotus pinigus: „čia, močiut, tavo pensija., pasirašyk“.

 Žiūri senolė, kraipo galvą – skaičiuoja, dar kartą paseilėjus pirštą perskaičiuoja, bet kad nesigauna niekaip 821, tik 238. Ką gi daryti bobutei,– pasirašo kur reikia, o kaip elgtis su tais naujais pinigais – nežino.

„Pasiklausiu aš tos paštininkės, ji ten miestelyje gyvena, pašte dirba, daug žino“, – sumąsto greitai senolė. Paštininkė ir pasakoja bobutei kiek jos malkos kainuos, perskaičiavus naujaisiais eurais, kiek vaistams nuo spaudimo reikia „atsidėti“, kiek duona ir aliejus dabar parduotuvėje kainuoja.

Paštininkė – geras žmogus, seniai pažįsta visus savo apylinkių senolius, taigi, surašo bobutei į jos pagrindinę užrašų knygutę viską smulkiai: pavadinimus, kainas, telefono numerį, kuriuo galima paskambinti nemokamai jei reikėtų staiga ko paklausti apie naujuosius pinigėlius. Vasario mėnesį sengalvėlei jau, tarsi ir ramiau – atvažiuos paštininkė su pensija, bus galima jos dar paklausti apie autobuso bilietą: kaip nusipirkti ir kiek tų naujų pinigų vairuotojui duoti.

Nejaugi taip ir gyvens bobutė su naujais pinigėliais – ramiai, pasiskaičiuodama, laukdama kas mėnesį savo asmeninio patarėjo – gerosios paštininkės?

Taip ir gyvens bobutė su naujais pinigėliais – ramiai, pasiskaičiuodama, laukdama kas mėnesį savo asmeninio patarėjo – gerosios paštininkės.

Taigi, klausimai žmonėms apie eurą kils ir kils ir 2015 metais, kai viešųjų ryšių kampanija jau išnaudos tuos 10,5 mln. litų.

Atgal