VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Ekonomika

01 19. Lietuvoje konkurencija sąstingyje

Soc. m. dr., doc. M. Rastenytė

Konkurencijos esmė

Konkurencija tėra kova dėl potencialaus vartotojo, kuris tikrai rinksis tai, kas jam paranku ir priimtina. Konkurencija – tai rinkos situacija, kai yra pakankamai daug pirkėjų, pardavėjų, kai egzistuoja laisvo įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos galimybės bei prieinama pirkėjui informacija apie kitų gamintojų kainas. Konkurencijos pagalba automatiškai palaikoma rinkos pusiausvyra, tai savotiškos gamybos bei prekybos įmonių ar paslaugų teikėjų varžybos dėl vartotojų palankumo, lojalumo. Konkurencija veikia privatinės nuosavybės į gamybos priemones sąlygomis ir yra būtinas ekonomikos atributas, skatinantis kokybės gerėjimą, bei inovacijų diegimą.

Visgi šiandien susiduriama su kitokiu požiūriu į konkurenciją, kai ji traktuojama kaip kova su konkurentais, o ne kova dėl kliento. Tai patvirtina LR konkurencijos įstatyme pagrindinių sąvokų sąraše nėra net „konkurencijos” apibrėžimo, o pateiktas konkurentų apibrėžimas nusakomas sekančiai „Konkurentai – ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija”. Tokios sampratos pagrindu ir vyksta Lietuvoje konkurencija.

Konkurencija jungia abi puses: iš vienos pusės pardavėjus, o iš kitos pusės - pirkėjus. Vartotojų konkurencija didina prekės kainą, o gamintojų, atvirkščiai - ją mažina. Neatsitiktinai realiai veikianti, o ne formaliai, kaip kad dabar reiškiasi, ji vadinama rinkos ekonomikos varikliu, nes konkurencija yra efektyvios rinkos pagrindas. Konkurencija savaime ne gimsta ir neatsiranda, o užtikrinama valstybės priemonių reguliavimo būdu, tačiau konkurencijos įstatyme, išskyrus kontrolę ir bausmes už pažeidimus, nėra vietos konkurencijos proceso reguliavimui ir eigai atskleisti. Prie geros konkurencijos savireguliacijos kontrolinės funkcijos konkurentams turėtų sumenkti ir ne vien tik jų pagalba ji turi būti reguliuojama.

Aiškinimas ir pagrindinio dėmesio koncentravimas praktinėje politikoje, kad konkurencija vyksta tik tarp prekių ir paslaugų pardavėjų gali tapti bevaisėmis varžybomis, trukdančiomis realiai konkurencijai, efektyvumui, technologiniam progresui ir vartotojų poreikiams, nes nukreipia pastangas nuo tikrų ir sprendžiamų problemų, apsiribojant tik konkurencijos vertinimu į tokias pasekmes, kurių išvengti neįmanoma ir nėra reikalo. Konkurenciją apsauganti politiką turėtų būti orientuota į šalinimą dirbtinai sukurtų institucinių barjerų. Tai reikštų jog politikos priemonės būtų nukreiptos ne dominuojantiems ūkio subjektams prižiūrėti, o atvertų galimybę konkuruoti naujomis technologijomis, verslo organizavimo būdais. Tokiu atveju nekiltų problemų ir dėl neretai natūraliai rinkoje atsidarančio dominuojančio subjekto, būtų užtikrinta ne konkurencijos regimybė, kai rinkoje yra keli panašia veikla besiverčiantys rinkos dalyviai, o tikrasis konkurencijos turinys, tai yra varžymasis dėl pirkėjo, o ne kova tarp pardavėjų tarpusavyje.

Lietuvos konkurencijos įstatymas visiškai neįjungta antrosios konkurencijos proceso pusės, tai pirkėjų, dėl kurių ir konkuruoja prekių ir paslaugų pardavėjai. Visiškai nėra nuostatų konkurenciniam procesui reguliuoti ir vykdyti. Viskas suvesta tik į kontrolę bei pažeidimų administravimą ir bausmių skyrimą. O koks yra tikrasis konkurencijos procesas, kuris turėjo būti atskleistas įstatyme? Tai kovos už pirkėją priemonės, būdai, kaip viešinti pranašumus, padaryti juos lengvai prieinamus kiekvienam pirkėjui ar paslaugos gavėjui, ypatingai plačiai prieinamais komunikacijos ir viešųjų informacijos priemonių būdu.

Kaip atveriamas verslui kelias į rinką

Konkurencijai reikštis yra būtinos tam tikros kertinės sąlygos: tai nevaržoma laisvė įeiti į rinką ir siūlyti savo produktus, išeiti iš rinkos, galimybės pirkti arba nepirkti siūlomų produktų. Todėl valdžios uždavinys – identifikuoti, kas trukdo šių sąlygų egzistavimui, ir šiuos trukdžius pašalinti. Šiam tikslui buvo skirtos lėšos ir atlikti didelio masto tyrimai Verslo administracinės naštos mažinimo klausimu. Teisės instituto mokslo tiriamojo darbo „Administracinė našta verslui, verslo teisinio reglamentavimo supaprastinimo galimybės” 2006 m. pateiktos visaapimančios rekomendacijos, bet įgyvendinimo jų beveik negirdėti. Tai svarbu todėl, kad vienas iš pagrindinių barjerų įeiti į rinką yra licencijos, leidimai, pritarimai, sutikimai ar kitos procedūros, kuomet norint patekti į rinką būtina gauti kito subjekto (paprastai valdžios atitinkamų institucijų) sutikimą. Tokiu atveju konkurencija tampa priklausoma ne nuo rinkos dalyvių, o nuo leidimų gavimo arba negavimo. Teisė išduoti arba neišduoti šiuos leidimus yra monopolinė, todėl tokių leidimų reikalavimas tiesiogiai mažina konkurenciją. Dar vienu išradingu pasiūlymu pasižymėjo žemės ūkio paskirties žemės pardavimą tvarkančios organizacijos, kurios įvedė būtiną sąlygą, tai besiribojančių kaimynų pirmumo teisę siūlomą žemę išpirkti. Šiuo būdu padidino Savivaldybių žemės ūkio skyrių darbuotojų darbo apkrovas, palikdami tą patį personalo kiekį, pažeidė LR Konstitucijoje skelbiamą garantiją neliečiamos teisės disponavimo savo nuosavybe .

Kitas barjeras patekti į rinką ir veikti joje yra privalomi mokėjimai. Bet kokie privalomi mokėjimai, nesvarbu, vadinami jie mokesčiais, ar ne, suvaržo rinką, o kai kurie jų nukreipti išskirtinai prieš konkurenciją. Tai muitai, kaip priemonė apsisaugoti nuo užsienio subjektų konkurencijos ir žyminis mokestis, kaip priemonė stambiems veikėjams rinkoje neįsileisti į ją naujų, dažnai mažesnių subjektų.

Konkurencijai turi įtakos ir privalomi standartai. Neneigiant standartų svarbos kasdieniame gyvenime, bet žinotina, kad standartai savaime susiformuoja rinkoje, tačiau blogai, jei valdžia ima brukti standartus kaip vienintelius privalomus. Taip siūlantysis ne blogesnį, o gal net geresnį, tačiau kitokį produktą, atsiduria “už borto”.

Konkurencija ir viešieji pirkimai

Efektyvios konkurencijos neturėsime ten, kur visa paklausa yra koncentruota valdžioje. Jei valdžia tampa vieninteliu pirkėju, tai reiškia, jog konkuruojama tik dėl jos vienos palankumo. „Geriausiu” tampa tas, kas įtinka valdžiai, o ne vartotojams. Sėkmingiausiai dirba tos įmonės, kurios gauna užsakymus valstybinių institucijų. Tokiu atveju egzistuoja ne tik pirkėjo monopolijos, bet ir korupcijos problema, nes valdžia kaip pirkėjas disponuoja ne savo pinigais, o mokesčių mokėtojų pinigais. Ten kur valstybė yra pirkėjas, ten dažnais atvejais pastebimas ne taupus ir ne saikingas viešųjų lėšų naudojimas. Nepriklausomai nuo to, kad viešųjų pirkimų reglamentas iš pirmo žvilgsnio yra preciziškai smulkmeniškas, tačiau nuolat iškylantis skandalai susiję su Viešųjų pirkimų įstatyme skelbiama verčių nustatymo metodika. Vaizdumo dėlei pateiksime šios metodikos ištrauką.

1) Numatomo pirkimo vertė yra faktinė perkamų prekių ar paslaugų to paties tipo pirkimo sutarčių, sudarytų per ankstesniuosius finansinius metus arba per pastaruosius 12 mėnesių, vertė, pakoreguota (jeigu įmanoma) atsižvelgiant į sudaromoje pirkimo sutartyje numatomus kiekio ar vertės pokyčius per 12 mėnesių nuo pradinės pirkimo sutarties sudarymo;

2) Jeigu prekių ar paslaugų pirkimai dėl savo pobūdžio atliekami reguliariai arba jei sudarytas pirkimo sutartis numatyta per tam tikrą laikotarpį atnaujinti, numatomo pirkimo vertė skaičiuojama vienu iš šių būdų. Numatomo pirkimo vertė yra bendra visų perkamų prekių ar paslaugų to paties tipo pirkimo sutarčių, sudarytų per 12 mėnesių nuo pirmojo prekių pristatymo ar per pirkimo sutarties galiojimo laikotarpį, jeigu jis yra ilgesnis kaip 12 mėnesių, numatoma vertė.

Viešųjų pirkimų įstatyme nurodytų verčių nustatymo būdų vadinti metodika negalima, nes tai ne kas kita, kaip ankstesnių prekių ir paslaugų kainų perkėlimo būdai, kitaip vadinant jų konservavimas. Kadangi pagrindą viešuosiuose pirkimuose sudaro kaina arba vertė, jos nustatymo metodika turi turėti skaitmeninę išraišką ir būti sietina su mažiausia medžiagų ir paslaugų kaina, naujomis technologijomis, verslo organizavimo inovacijomis, darbų atlikimo trukme ir atsakomybe už atliktus darbus. Įmonių konkurencingumą dalyvaujančių viešuosiuose pirkimuose vertinti pagal pagrindinius įmonių veiklos vertinimo rodiklius, teikiamus LR statistikos departamento.

Valstybės parama verslui taip pat yra konkurencijos iškreipimas, nes tokia parama sudaro galimybes vienam subjektui gyventi visų kitų sąskaita. Tie, kurie negauna paramos, ne tik priversti mokėti mokesčius, bet ir kęsti tai, kad iš mokesčiais paimtų lėšų finansuojami jų konkurentai.

Prekybos tinklai konkuruoja tik kaina

Konkurencijos įstatyme visa esmė šios problemos sutelkta kovai su šio įstatymo taisyklių priežiūra, kai tuo tarpu stebint rinką masinių informacijos priemonių pagalba nebūtina forminti kartelį, išvengiant jo oficialaus pristatymo arba gavimą nuobaudų už jo sudarymą.. Ar ne karteliai veikia šalyje kelių pagrindinių prekybos tinklų sistemoje, kai parduotuvės pastatytos ir įrengtos atskiruose miestų mikrorajonuose, kaimiškųjų rajonų ir miestelių teritorijose priartėja prie savo pirkėjų. Tuo pačiu realiai pasiskirstomi pirkėjai ir, nuolat stebint kainas kaimyninių prekių parduotuvėse arba fotografuojant prekių lentynas išmaniaisiais telefonais, gali jokio kartelio neforminti, o informacija valdyti pilnumoje. Kainų pajudinti šioje „sandraugoje” ne bus įmanoma ir kartelio nebus ir bausti nebus už ką, nes visuose tinkluose kainos bus tapatingos toms pačioms prekėms. Manipuliacijos kainomis neturi ribų. Jeigu vienuose tinkluose prekė kainuoja 0,59 euro be akcijos, tai ši prekė kituose tinkluose toje pačioje teritorijoje kainuoja irgi 0,59 euro su akcija. Arba prekės realizuojamos ta pačia kaina, bet pakeičiant pakuotėje esamo produkto svorį. Pavyzdžiui, ta pati kaina skelbiama buvo už 700 gr., kai dabartiniu metu jos svoris pakito iki 500 gr., tačiau už tą pačią kainą. Konkuruoti tik kaina, tai ėjimas mirties keliu. Lietuva pagal gyventojų skaičių, jų teritorinį išsidėstymą, lyginamąjį svorį ūkio sektorių, kuriančių pridėtinę vertę, ir gyventojų gaunamas pajams, yra perpildyta prekybos centrais. Todėl neatsitiktinai pastoviai reiškiasi nepanaudojami prekybiniai plotai, kurie daro įtaką į parduodamų prekių kaštus.. Prekybos centrų savininkai ar valdančios kompanijos reaguodamos į rinkos pokyčius, stengiasi, kad jų centrai taikytųsi prie klientų poreikių, keičia rinkodaros strategijas, koreguoja nuomininkų struktūras. Tą patį daro ir nuomininkai peržiūrėdami prekių grupes, kainodarą, tačiau didžioji dalis prekybininkų sugebėjo reorganizuoti veiklą plėsdami savo tinklus. Stengdamiesi išlaikyti pirkėjus, prekybos centrai mėgino išsiskirti, prisistatydami mados, pramogų ar šeimos prekybos centru. Vis dėlto skirtingi maisto, restoranų ar pramogų segmentų operatoriai nesugebėjo sukurti akivaizdaus vieno ar kito centro. Ieškodami išeičių kovoje dėl pelno, kai kurie prekybos centrai pasipildė specializuotomis maisto, gėrimų parduotuvėmis, kepyklėlėmis, šviežių konditerijos gaminių skyriais, pradėjo orientuotis į mažesnėmis kainomis prekiaujančius nuomininkus. Tačiau visi žaidžia tomis pačiomis rinkodaros priemonėmis, o ne inovacijomis. Šiandien daugelis prekybos centrų konkuruoja tik kaina, nors tai, ką jie daro pavadinti konkurencija negalima. Jie pamiršta, kad tokiu būdu skurdina vartotojus, kurių dauguma vos sugeba patenkinti minimalius šeimos poreikius. Konkurencijos reglamentavimai, dėmesį sutelkdami į savanoriškus privačius susitarimus bei valdiškas privilegijas, suka klaidingu keliu. Kartais konkurencija išsikraipo ir tampa nebe sveika. Panašu, kad taip atsitiko Lietuvos švietimo sektoriuje, kur kova sutelkta vienam rodikliui, tai besimokančio krepšeliui ir brangioms vienkartinėm mokymo priemonėms. Taip komercializuojant švietimą nustelbiamas mokymo turinys ir jo kokybė. Kas liūdniausia, kad tai vyksta visose švietimo grandyse. Kai kur konkurencija yra tokia nesveika, kad ji tapo savo pačios parodija.

Pastangos apsaugoti pirkėją ir paslaugų gavėją turėtų būti nukreiptos į aukščiau aptartų barjerų konkurencijai šalinimą. Pirmoje eilėje vertėtų kovoti su konkurencijos pažeidimais, kurie yra paremti neteisinga konkurencijos įstatyme pateikta konkurencijos samprata, iš to išplaukiančiom kovos už efektyvią konkurenciją priemonėm. Taigi, būtina sumažinti apribojimus verslui ir pažaboti bet kokias prievartines intervencijas į rinką – tiek privačias, tiek valdiškas.

Konkurencija viešųjų paslaugų teikimo sektoriuje

Kai kuriose šalyse tam tikrus svarbiausius paslaugų sektorius – energetikos, telekomunikacijų, transporto, vandens ir pašto – tebekontroliuoja valdžios institucijos, o ne privačios įmonės. Lietuva, deja pasistengė, kad dalis viešųjų paslaugų teikėjų būtų privatininkai ir dar ne mūsų šalies verslininkai. ES valstybių narių vyriausybės tam tikras viešųjų paslaugų teikimo funkcijas leido patikėti kokiai nors savo šalies įmonei. Kai tuo tarpu Lietuva šilumos tinklus išnuomavo užsienio kompanijai AB Dalkia, vidaus tele tinklus „AB TEO” ir pavedė joms užduotis administruoti šias paslaugas, suteikė joms konkrečias teises, užtikrinant finansinę kompensaciją. Dabartiniu metu šie principų pažeidimai atkuriami ir perduodami valdžios institucijų žiniai. Buvo bandoma ir dar Skalūnų dujų gavybą ir eksploataciją irgi komercionalizuoti. Tokiais atvejais, kai šios paslaugos liberalizuojamos – tai yra dėl jų teikimo gali konkuruoti kelios įmonės, ES komisija reikalauja, kad paslaugos išliktų prieinamos visiems, netgi tose vietovėse, kur jas teikti nėra pelninga. Rinkų liberalizavimas turi keletą privalumų, jeigu paslaugų teikėjai yra keli: vartotojai gali rinktis iš įvairių paslaugų tiekėjų ir produktų, kaip pvz., geležinkelių, elektros, vandens, dujų, komunalinių paslaugų sektorių tinklų operatoriai konkurentams turi užtikrinti tinkamą prieigą prie savo tinklų. Šiuose sektoriuose labai svarbu prižiūrėti, kad visi paslaugų teikėjai galėtų vienodomis sąlygomis naudotis tinklais, nes taip užtikrinama, kad vartotojai galėtų rinktis geriausias sąlygas; mokėtų pigiau ir galėtų naudotis naujomis paslaugomis, kurios yra geresnės ir patogesnės nei anksčiau; šalių ūkiai taptų konkurencingesni.

Ar gali viešosios paslaugos būti tinkamai teikiamos konkurencinėje rinkoje

Taip, jei teisės aktais užtikrinama, kad viešosios paslaugos bus teikiamos ir toliau, o vartotojų interesai nebus pažeisti, kadangi ES Komisija visada atsižvelgia į specialius įpareigojimus, nustatytus monopolijos teises turinčioms organizacijoms. Taip užtikrinama konkurencija nesusilpninant valstybės finansuojamos įmonės. Tam tikromis aplinkybėmis Komisija gali leisti įmonei turėti monopolį, pvz., dėl brangios infrastruktūros (vadinamosios natūralios monopolijos) arba tokiu atveju, kai svarbu užtikrinti viešosios paslaugos teikimą. Tačiau: monopolinės įmonės privalo galėti įrodyti, kad jos sąžiningai elgiasi su kitomis įmonėmis; natūralios monopolijos turi leisti visiems naudotis savo infrastruktūra; iš pelno, gauto teikiant viešąją paslaugą, negalima finansuoti komercinės veiklos, nes tai sudarytų galimybę nustatyti mažesnes nei konkurentų kainas.

Ar tai naudinga vartotojams

Taip, tačiau tam reikia laiko. Dviejose rinkose, kurios buvo pirmiausiai atvertos konkurencijai (oro transporto ir telekomunikacijų), vidutinės kainos smarkiai sumažėjo. Taip dar neatsitiko vėliau konkurencijai atvertose arba kol kas neatvertose rinkose (elektros, dujų, geležinkelių transporto ir pašto paslaugų). Jose kainos nepakito arba netgi pakilo. Tačiau tam įtakos gali turėti konkretiems sektoriams būdingi veiksniai, pvz., tai, kad dujų kainos yra glaudžiai susijusios su naftos kainomis. Tačiau apskritai kur kas labiau tikėtina, kad vartotojai moka mažiau tuose sektoriuose, kurie yra labiau atverti konkurencijai, kadangi vartotojai gali rinktis iš daugelio energijos tiekėjų Europoje.

Konkurencijos veiksmingumą galima užtikrinti pasitelkiant ne tik konkurencijos teisės priemones, bet ir taip pat griežtai laikantis laisvos konkurencijos principų kaip:

1. Valstybė negali būti verslo dalyviu, kadangi yra verslo priežiūros sąlygų formuotoja;

2. Neturi būti prievartinio poveikio rinkos dalyvių elgesiui;

3. Turi būti verslui ne ribojamas ir nevaržomas įėjimas ir išėjimas iš rinkos;

4. Negalimi technologiniai rinkos apribojimai;

5. Valstybės institucijoms draudžiama teikti verslui bet kokias privilegijas;

6.Korupcijai vešėti palankios sąlygos sudarytos viešuosiuose pirkimuose per prekių arba paslaugų vertės nustatymą.

Konkurencijos veiksmingumui užtikrinti būtina, kad konkurencijos principai pirmoje eilėje būtų nepažeidinėjami įstatymais ir kitais valstybės institucijų sprendimais bei veiksmais.

Išvados

Sėkmingai konkurencijai reikštis vidaus rinkoje trukdo tai, kad jos deformuota raiška neužtikrina:

1.Mažų kainų visiems, nes konkurencinė rinka neveiksminga. Tai nenaudinga ne tik vartotojams, nes produktų gali įsigyti mažiau žmonių, įmonės ne turi galimybių plėsti gamybą, o tai nedaro pozityvaus poveikio į viso ūkio aktyvinimą.

2.Konkurencija ne skatina įmonių gerinti parduodamų prekių ir paslaugų kokybę, gaminti patvaresnius ir veiksmingesnius produktus, užtikrinti geresnį garantinį aptarnavimą ar techninę priežiūra.

3.Mažai konkurencingoje rinkoje įmonės nesistengia didinti produktų atskirtį nuo kitų. Daugeliu atvejų vartotojai negali įsigyti produktus, kurių kainos ir kokybės santykis juos tenkintų, todėl kai kas iš jų vyksta apsiprekinti į kitas Europos valstybes. Žymi dalis prekių, iš kitų valstybių, kaip į aukštų kainų poligoną į Lietuvą, plūsta importo keliais, išstumdami vietos gamintojus.

4.Kad užtikrintų vartotojams galimybę rinktis ir įmonės gamintų geresnius produktus, jos privalo būti novatoriškos ir, kurdamos produktų koncepcijas, juos projektuodamos bei rinkdamosi gamybos būdus ir teikdamos paslaugas turi būti inovatyvios. Tai rodo, kad inovacijos visose veiklos srityse gimsta tik konkurencinėje kovoje dėl vartotojo.

5.Dėl konkurenciją ribojančio neteisėto elgesio nukentėjusios įmonės ir vartotojai dažniau reikalaudami atlyginti žalą skatintų konkurencijos gyvybingumą ir jos veiksmingumą..

Atgal