VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Ekonomika

05 31. Šalies valdymo modeliavimo teorinė samprata

Soc. m . dr., doc. M. Rastenytė

Ekonomikos teoretikų teigimu kainą lemia paklausos ir pasiūlos sąveika. Pagrindinis pasiūlos elementas - išlaidos, kurios reikalingos prekei pagaminti arba paslaugai teikti, o pagrindinis paklausos komponentas yra analogiškų prekių kaina rinkoje ir jų pasiūlos gausa. Šioje priklausomybėje ir vyksta vienų poveikis kitiems. Kas turi būti atsvara vienų kitiems? Ta atsvara turi būti pirkėjas, kuris perka tik tą prekę arba paslaugą, kuri yra kokybiškiausia, parduodama mažiausia kaina ir yra artimiausiame vartotojui rinkos segmente. Esant žymiems skirtumams kainoje galimi ir kitų vietovių pasirinkimai, jeigu kaina kompensuoja atstumo įveikimo išlaidas, kaip kad dabar vyksta Lietuvos gyventojų apsiprekinimas kitose valstybėse, tokie reiškiniai šiuo metu pastebėtini vykstant įsigyti Lietuvos gyventojams vartojimo reikmenų į kitas rytų ir vakarų šalis. Kas ką valdo- pinigai žmogų ar žmogus pinigus. Pirkėją veda pinigai į žemiausiomis kainomis prekių ir paslaugų susitelkimo vietas, o pardavėjas vyksta, kur kainos aukštos, ten plaukia importas, naikindamas vietos ūkio potencialias galimybes. Lietuva, būdama aukštų kainų citadelėje, yra perpildyta importo srautų, kai tuo tarpu vartojimo reikmenis importuoti ekonomiškai nenaudinga, nebent jie būtų realizuojami žymiai žemesnėmis kainomis, negu savos gamybos prekės.

Bendrosios rinkos sąlygomis, kur vyksta laisvas prekių ir kapitalo judėjimas ir persiliejimas iš vienos šalies į kitą, neturi būti ryškių skirtumų darbo užmokesčio dydžiuose ir kainų parametruose, kadangi šie skirtumai iššaukia kapitalo persiliejimą iš vienos šalies į kitą, o tai sąlygoja netolygų valstybių ekonominių lygių išsivystymą ir stabdo jų bendrą ekonominės galios stiprėjimą. Tad kam tada skiriamos ES programinės lėšos ekonominiams lygiams niveliuoti, jeigu kita ranka daroma atvirkščiai. O atvirkščiai daroma tada, kai darbo užmokestis dirbančiųjų nėra suniveliuotas tiek nominalia, tiek realia prasme su kitų bendrosios rinkos valstybių darbo užmokesčiais bei mokestine sistema. Tai rinkos ir konkurencijos parodija, kuri veda prie atskirų valstybių ūkių griovimo ir gyventojų pragyvenimo sąlygų bloginimo vienose šalyse, turtingesnių šalių sąskaita. Tokiu būdu nesiekiama šalinti prielaidas sąlygojančias vienos valstybės, korporacijos ar asmens spaudimą kitai arba vystymąsi kitos sąskaita, kada viena valstybė arba korporacija kitoje turi didelius gamybinius pajėgumus ir gali vienašališkai kontroliuoti pajamas, darbo sąlygas, daryti įtaką į žmonių nuotaikas ir šalies stabilumą, gamybinių pajėgumų mastas išreiškiamas ne tiek kapitalo apimtimi, kiek jo sąsajomis su kitomis ūkio sistemomis. Kiekvienos šalies žemė, vanduo, energetiniai ištekliai, telekomunikacijos, kaip TEO apaugusi operatorių paslaugomis, susisiekimo priemonės ir pagaliau valiuta, o taip pat kalba ir kultūra yra jos savarankiškumo išsaugojimo sąlyga.

Esant vieningai valiutai turi būti vieningos vertės matavimo priemonės tų šalių teritorijose. Eurozonos valstybėse su bendrąja rinka turi būti pakeisti ir suvienodinti verčių matavimo, darbo užmokesčio, pensijų, mokesčių ir išmokų principai. Kokiu laipsniu nevaldysime šių struktūrų, tokiu laipsniu nebūsime savarankiški ir laisvi. Kokiu laipsniu atiduosime pelningiausias sritis kitiems, tokiu laipsniu būsime vargšai patys sau.

Ši priklausomybė turi lemti tiek kokybės bei kainų pokyčius pirkėjui naudinga, o tuo pačiu ir visam visuomeniniam vystymuisi pažangia kryptimi.

Tolygiam ekonominiam ES šalių vystymuisi pirmoje eilėje turėjo būti skirtingi atskirų valstybių ekonominiai lygiai vienodinami, atsižvelgiant į gilias ūkio vedimo tradicijas kiekvienoje šalyje, turimus materialinius, darbinius ir finansinius išteklius. Ar gi galima buvo mažinti žemės ūkio produktų gamybą Lietuvos teritorijoje, kurią šalis nuo neatmenamų laikų yra pasirinkusi šią ūkininkavimo kryptį, nes tai apsprendžia materialiniai ištekliai ir gamtinės sąlygos. Badaujant pasauliui ir trūkstant maisto produktų, mažinti žemės ūkio produktų gamybą Lietuvoje yra nusikaltimas. Ar negalima buvo pereiti iš žemės ūkio bendrovių į žemės ūkio kooperatyvus, jungiančius žemdirbius su atkurta nuosavybe į žemę, kadangi valdymo struktūra neatsiejama nuo išteklių, kuriais disponuoja šalis ir nuo tų funkcijų, kurias vykdo valstybė tarptautiniame darbo pasidalinime. Dar ne vėlu kaime smulkius ūkininkus ir pavienius žemdirbius jungti į kooperatyvus ir teikti paramą tolimesnei jų veiklai. Tai pasitarnautų ūkio griūties kaime stabdymui.

Racionalus pasiūlymas sklinda dėl lietuvių kilmės pasaulio žmonių sugrįžimo į Lietuvą. Pirmame etape, kai reikalingi kaštai persikėlimui ir įsikūrimui gyventi, galima būtų pasinaudoti padariniais vandališkai vykdyto ūkio pertvarkymo pereinamuoju laikotarpiu. Būtina orientuotis į apgyvendinimą atvyksiančių, į kaimo sodybas ir gyvenvietes, su galimybe įsigyti žemės ir vesti natūrinius ūkius savo poreikių tenkinimui ir perteklinės produkcijos realizavimui vietos turgavietėse. Atsiradus galimybei įsidarbinti miestuose, pradės plėstis migracija į miestus ir regionų centrus. Taip galima didinant gyventojų skaičių pritraukti tėvynainius sugrįžti į savo gimtinę. Toks pasiūlymas grindžiamas tuo, kad greitu būdu aprūpinti gyvenimo sąlygomis ir pragyvenimo ištekliais, be didelių atvyksiančių nuosavų sukauptų lėšų, negalimas, išskyrus šias galimybes, kurios atsirado ryšium su ES vedama ūkininkavimo politika šiose šalyse, kur ištuštėjo kaimai, užkaltom langinėm stovi senuolių paliktos sodybos, dar pusvelčiui neišparduota žemė.

Tolimesnė praraja tarp ekonominių valstybių išsivystymo lygių vyksta per darbo jėgos migraciją iš ekonomiškai silpnų valstybių į ekonomiškai stiprias. Ekonomiškai stipriose valstybėse formuojasi darbo jėgos perteklius ir kvalifikacinė degradacija, aukštos kvalifikacijos darbuotojams, dirbant žemos kvalifikacijos darbus, o silpnose ekonomiškai šalyse - formuojasi trūkumas net žemos kvalifikacijos darbuotojų. Be to, išvykstant darbingiems žmonėms su jais išvyksta šeimos ir vaikai, kurie patiria per švietimo ir lavinimo sistemas nutautinimo ir kitos tautos mentaliteto įgijimo savybes prarandant savąsias. Štai kodėl mažėja mūsų šalyje mokyklose besimokančių vaikų skaičius, mokytojų poreikis, kultūros įstaigų merdėjimas ir sodybų tuštėjimo metas. Kodėl visa tai vyksta? Kas viso to yra pagrindinė priežastis? Tai netobulai funkcionuojantis šalies valdymo mechanizmas. Neteisingai suprasti ir įgyvendinami bendrosios rinkos funkcionavimo principai. Pagrindine priežastimi nepasitarnavusia valstybių tolygiam ekonominiam vystymuisi yra nebuvimas vieningos finansų reguliavimo sistemos, tai yra darbo užmokesčio (nominalaus ir realaus santykiniais dydžiais), pensijų mokamų pagal vieningus principus, nes jos neįjungiamos į gamybos kaštus, o didina perkamąją galią šalyje, vieninga mokestinė ir išmokų gyventojams sistema. Tai, kas dabar yra įvesta ES šalyse, tai ne kas kita, kaip ūkio galių silpninimas vienose valstybėse ir jų stiprinimas kitose. Vienos valstybės veikia kuriančiomis pridėtinę vertę, kaip gamintojos, o kitos paverstos realizavimo rinkomis. Tokios tendencijos žalingos kai kurių valstybių ūkių vystymuisi tiek dabarčiai bei ateičiai ir yra neatidėliotinai koreguotinos. 

Atgal