VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Ekonomika

06 14. ŠALIES MODERNĖJIMAS MAŽINA SOCIALINĘ ATSKIRTĮ

Soc.m.dr. Vytautas Ramanauskas       

Socialinė atskirtis, kaip nurodo mokslininkai bei statistikos duomenų analitikai, yra sudėtinga ir plati sąvoka. Ji apibrėžia atskirų visuomenės žmonių grupių nukrypimą nuo socialinių, ekonominių, kultūrinių, politinių tautos ir jos valstybės vertybių. Pagrindinė socialinės atskirties priežastis yra skurdas. Lietuvoje skurdo lygis apibrėžiamas kaip pajamų ir kitų - materialinių, socialinių, kultūrinių išteklių, užtikrinančių tinkamas gyvenimo sąlygas, neturėjimas. Skurdo lygis, kaip nurodo Lietuvos statistikos departamentas, matuojamas nustatant absoliutų žmogaus skurdą, kai jis negali patenkinti savo minimalių poreikių ir santykinio skurdo lygis, kai jo riba pasiekia 50% vidutinių šalies vartojimo išlaidų. Pagal Eurostato metodiką santykinio skurdo riba laikoma pasiekus 60% disponuojamų šalyje pajamų vidurkį (medianą). Lietuvoje, taikant šiuos skurdo lygį nustatančius rodiklius, prie skurstančiųjų reikėtų priskirti gaunančius minimalų atlyginimą darbuotojus, kurie formaliai žiūrint gali sudaryti apie trečdalį visų dirbančiųjų. Tačiau praktiškai ši skurdo riba yra mažesnė, nes nemaža dalis darbuotojų gauna nelegalius alyginimus taip vadinamuose „vokeliuose“. Kiekvienos šalies skurdo ribų lygis yra skirtingas, nes jis priklauso ne tiktai nuo gaunamų pajamų, bet ir nuo prekių bei paslaugų kainų. Lietuvoje, kaip rodo Europos Sąjungos (ES) statistikos duomenys, skirtumas tarp atlyginimų ir prekių bei paslaugų kainų yra žymiai didesnis negu kitose ES šalyse, pasiekusiose aukštesnį modernios ekonomikos lygį. Suprantama, kad laisvosios rinkos sąlygomis tiesioginis kainų reguliavimas valstybės mastu negalimas. Tačiau kiekvienos šalies vyriausybė gali prisidėti prie skirtumo tarp pajamų ir išlaidų mažinimo skatindama investicijas į naujų bei geriau apmokamų darbo vietų kūrimą ir eksporto plėtrą. Taip pat labai svarbu, kad verslo ir ypač finansų veiklos srityse būtų laikomasi galiojančių įstatymų ir gerai veiktų valstybinė kontrolė.

                      Lietuvos BVP, pagal perkamosios galios standartus, per pastaruosius penkerius metus padidėjo maždaug nuo 60% iki 75% ES šalių vidurkio, t.y. apie 15%. Deja, mūsų šalies dirbančiųjų realusis darbo užmokestis per tą patį laikotarpį tepakilo tiktai apie 5%, o socialinio draudimo pensijos padidėjo maždaug 3,5%. Kas rodo akivaizdžią socialinę atskirtį nuo ekonomikos augimo. Dar didesnė mūsų dirbančiųjų socialinė atskirtis išryškėja palyginus Lietuvos ir kitų ES šalių darbo užmokesčius. Nors per pastaruosius kelerius metus minimali mėnėsinė alga Lietuvoje padidėjo nuo 232 (2012 m.) iki 330 (2015 m.) eurų, t. y. maždaug trečdaliu. Tačiau pagal atlyginimų lygį atsiliekame 4-5 kartus nuo tokių ES šalių kaip Airija ar Švedija,kurių BVP tenkanti vienam gyventojui Lietuvą lenkia tiktai 2 kartus. Kas rodo, kad darbo našumas Lietuvoje yra žymiai arčiau prie labiausiai išsivysčiusių ES šalių negu dirbančiųjų atlyginimai. Siekiant didesnio socialinio solidarumo šalyje būtina, esant dabartinei ekonominei bei finansinei situacijai, didinti oficialiai dirbančiųjų atlyginimus. Dabartinėje sparčiai modernėjančioje pasaulio ekonomikoje darbo našumo augimas ir gerai apmokamų darbo vietų plėtra priklauso nuo šalies galimybių kurti bei naudoti pažangias (inovatyvias) technologijas produkcijos gamyboje. Tai lemia produkcijos eksporto konkurenciją su visomis pasaulio valstybėmis. Gaila, kad Lietuvoje, ypač pastaruoju metu, valdžios institucijose ir žiniasklaidoje labai daug dėmesio skiriama užsienio investicijoms ne į modernios gamybos, bet į tarpininkavimo – prekybos įmonių plėtrą.                                                       

Atgal