VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Ekonomika

06 03. Kaip žmonės ir verslas gali apriboti infliaciją? (2)

Infliacijos grėsmės, nauda ir žala (2)

Dainius A. Butautas

Ekonomikos analitikas

Kodėl Lietuva nuolat patenka į infliacijos spąstus? Priežastys kelios: pirma, valstybė suinteresuota, nors ir laikinomis infliacinėmis biudžeto įplaukomis (PVM, akcizai, pelno mokestis, darbo ir Sodros pajamos); antra, monopolinės prekybos, statybos įmonės ir bankai, stambieji maisto gamintojai, komunalinių paslaugų teikėjai gauna viršpelnį, nors ir tik trumpu periodu, kurį vėliau nuosmukio sąlygomis gali panaudoti priešininkų kompanijų įsigijimu; trečia, žmonės ir verslas mano, kad infliacijos sąlygomis jie turėtų gyventi ir verstis geriau, kokybiškiau. Deja, tokie infliaciniai „burbuliukai“ dažnai būna vėlesnių krizių padarinys, todėl dėl drastiškai sumažėjusių kainų, atlyginimų kiekvienas patiria nuostolius, o daugelis visiškai bankrutuoja, net ir solidžios bei garsios firmos sunkiai gauna kreditą,prie kurio jos priprato... Taigi prekybinės krizės metu bendras kainų lygis krenta tiek žemiau už įprastą, kiek jis tapo aukštesnis prieškrizinio spekuliacijos periodo metu(J. Millis, 1806-1870m.). Tai žmogus, gyvenęs revoliucijų laikotarpiu ir supratęs teisingo paskirstymo naudą visoms pusėms. Todėl Keinsas ir pasisako už stabilių atlyginimų bei kainų išlaikymą ekonomikos nuosmukio metu.

Iš tiesų, turėtų būti ir daugiau trumpalaikės infliacinės naudos gavėjų. Bet apsvarstykime ir galimas grėsmes, kurios kyla dėl infliacijos proceso išjudintų mūsų, nuodėmingųjų, žemųjų pasąmonės (godumas, nesusivaldymas, aistros, geismai, šio pasaulio tuštybė ir t.t.) srovių. O gal tų srovių įtakoje infliacija ir yra kaip tik išjudinama. Pasak Palaimintojo J.Matulaičio, „blogį galima nugalėti tik gerumu“. Arba kryžiumi. Polinezijos salose išmintingieji čiabuviai į didesnes kainas tuoj pat išmintingai sureaguodavo mažesniu darbu. Iki prekyba grįždavo į normalias „vėžes“. 

Ekonomistai pripažįsta daugybę infliacijos keliamų grėsmių, iš kurių norisi paminėti tik keletą: pinigų vertės kritimas (Smitas, Rikardo), o todėl ir uždirbamų, ir kitų pajamų mažėjimas; bankrotai, kredito ir prekybos nuosmukis (Millis, sūnus); suyra ekonominė pusiausvyra, investicijos ir santaupos nėra lygios, mažėja pinigų perkamoji galia (Vikselis); silpnėja grynoji konkurencija, paklausa neatitinka pasiūlos, ekonomikos nuosmukis (Maršalas); didėja finansinė įmonių atskirtis (Veblenas); didėja nominali palūkanų norma, nuvertėja kapitalas, mažėja pelningumas ir pasiūla, iškyla pavojus ekonominei raidai, didėja ekonominė atskirtis, todėl būtina patikima kainų prognozė (Keinsas); infliacijai pasiekus tam tikrą ribą ( apie 3 proc.) ją dėl vidinės inercijos sunku suvaldyti (Samuelsonas); klaidingai paskirstomi ištekliai (Misesas); didėja prekybos antkainis (Majeris ir kt.); kinta užimtumo lygis, susidaro žalingi verslo ciklai (Kydlandas ir Preskotas) ir kt.

Nepaisant išties pamokančios infliacijos istorijos, kai kurie ekonominės politikos kūrėjai pernelyg lengvabūdiškai traktuoja infliacijos problemą. Todėl stengiamasi sužadinti žmonių ir verslo lūkesčius dėl, neva, geresnio gyvenimo infliacijos sąlygomis. Bet kuo tai baigiasi, jau visi mes gerai žinome - žmonės, daugiausia Lietuvos darbingas ir pilietiškas (gal tai ir yra kažkieno galimas tikslas, taikinys?) jaunimas, emigruoja į mažesnės infliacijos ir didesnio užimtumo, didesnių mokesčių (paradoksali mįslė mūsų mokesčių ekspertams!) ir efektyvesnio vyriausybės, federacinių žemių ir savivaldybių biudžeto valdymo Vokietijos FR.

Nepaisant įvardintų akivaizdžių grėsmių Vyriausybinė - bankų verslo korporacija paruošia NT burbulo planą, paremtą 3 žingsnių taktika: 1)lengvatinės palūkanos būstui; 2) PVM lengvata statybų sektoriui plius 3) „pigios ir greitos“ paskolos. Bet tokiam planui būtina ir opozicijos, dabartinės pozicijos parama. Šiuo metu situacija, sakyčiau, dramatiškai kartojasi. Vėl karas, šį kartą Afrikoje ir Arabijos turtingose nafta šalyse, valstybių biudžetų deficitai atitinka ankstesnį, praktiškai neribotą pinigų spausdinimą (kaip čia neprisiminti liūdnai baigusio Romos imperatoriaus Nerono), nė kiek nemažėjantis skurdas į neviltį stumia net jaunimą. Situaciją gal kiek švelnina mažėjančios (ar ilgam?) degalų kainos bei kiek trumpesnis Islandijos ugnikalnio išsiveržimas. Matyt, islandams yra už ką rūstauti. Taip pat Ispanijos jaunimo, kuriems atsibodo nežabota bankų savivalė, pavyzdys.

 2006-2008 m. infliacijos sąlygomis žmones ir verslą guodė nebent tai, kad sparčiai didėjo ir atlyginimai. Nors įvertinus infliaciją (ir PVM) dar neaišku, ar realus atlyginimo didėjimas buvo toks jau spartus. Dabar gi infliacija didėja sparčiau nei atlyginimas. To grėsmė, pasak Keinso, mažėjanti efektyvi paklausa ir bedarbystė. Be to, ir žmonių bei verslo santūresni, racionalesni lūkesčiai leidžia tikėtis ir nuosaikesnio ekonomikos augimo, paremto ne tik statistinio apskaičiavimo.

Į infliacijos sukeltą krizę pažvelgčiau trimis aspektais: 1) dėl infliacijos kapitalas nuvertėja ir gali būti net nebeatkurtas (Keinsas); 2) prekių atsargas infliacijos sąlygomis sunkiau valdyti ir 3) didesnis skurdas lemia didesnę infliaciją ir didesnes palūkanų normas, todėl mažėja investicijos.

1. Kad dėl infliacijos kapitalas gali nuvertėti ir būti net nebeatkurtas, Keinsas to įrodymui garsiojoje knygoje „Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija“ (1936 m.) pateikia JAV pavyzdį (2.1 pav.), kuriame matyti, kad Didžiosios depresijos metu, įvykusios 1900 metų po Kristaus nukryžiavimo, kapitalas 1931 metais susilygino su nusidėvėjimu, t.y. prarado savo gamybos, verslo potencinę kuriamąją galią.

  

 Šaltinis : J. M. Keinsas; autorius: D.A.Butautas.

2. Labai panaši situacija susiklostė ir Lietuvoje 2007-2009 m. (2.2. pav.) tik per ketvirtadaliu trumpesnį laikotarpį. Situacija skiriasi tuo, kad kapitalo nusidėvėjimas (vartojimas) ekonomikos augimo metu buvo menkesnis (įgaubta kreivė), todėl ir investicijos (kapitalas) patyrė ryškesnį teigiamą pokytį. Kita vertus, kapitalo per didelė priklausomybė nuo infliacijos ir prekių atsargų – tai matosi ir plika akimi - sudaro prielaidas abejotiinvesticijų, kapitalo rentabilumu. Todėl nuosmukis būna tik gilesnis. Be to, didėjančios prekių atsargos ekonomikos pakilimo metu (2006-8 m.) parodo tris dalykus: pirma, net ir ekonomikai augant skurstantys žmonės negalėjo įpirkti brangstančių prekių; antra, verslo lūkesčiai nusvėrė racionalią prekių užsakymų ir atsargų valdymo politiką; trečia, dėl didėjančių prekių atsargų didėjo ir jų išlaikymo sąnaudos, kurios turėjo būti kompensuotos prekių kainų didėjimu. Akivaizdžios Keinso JAV ir dabartinės Lietuvos ekonominių realijų sąsajos tik patvirtina ekonominio prognozavimo galimybę remiantis istoriniais (prof. A.V. Rutkauskas) duomenimis.

 

  

Šaltinis : SD; autorius: D.A.Butautas

Taip pat svarbus ir kapitalo panaudojimo efektyvumas. Jeigu investuojama į nekilnojamąjį turtą ir korupcinius ryšius, bet ne į efektyvesnę gamybą, technologinės pažangos galima ir nesitikėti. Savo ruožtu korupcija ir monopolinė aplinka neskatina efektyviai panaudoti gamybinių pajėgumų pertekliaus, todėl stabdoma technologinė pažanga, kuri, laikoma, yra svarbi kainų stabilumui (Keinsas, Felpsas ir kt.). Savo ruožtu, būtent, dėl infliacijos daug sudėtingiau valdyti prekių atsargas ir patį kapitalą.

3. Dabartinės krizės metu išryškėjo keletas tendencijų, kurios infliaciją naujosiose ES šalyse tik pagilino. Dėl buvusio režimo paskatinto kultūrinio - socialinio ir ekonominio atsilikimo mažosiose ir naujosiose ES šalyse išlaidos maistui yra kur kas didesnės nei išsivysčiusiose valstybėse - ES senbuvėse. Esant nuosaikiam ekonominiam augimui toks perkamosios galios disbalansas nėra labai aktualus. Gi išryškėjant krizinei situacijai neturtingų žmonių infliacija tampa ryškesnė, būtent dėl didesnio skurstančių skaičiaus, kurį skatina netobula socialinės paramos paskirstymo teisinė bazė. Į tai dar prieš beveik 10 m. atkreipė dėmesį ir Pasaulio bankas, tiesa, su kurio ne visais pasiūlymais galima sutikti. Todėl didėjant maisto kainoms (2.3 pav.), kuris sudaro neturtingų žmonių kuo didesnį racioną, didėja ir bendra infliacija.

 

Šaltinis : SD; autorius: D.A.Butautas

Svarbu tai, kad didėjant infliacijai, mažėja perkamoji galia, todėl - po kurio laiko - ir gamyba bei užimtumas. Tokios neatsakingos politikos vaisius dabar ir raškome bei valgome. Ir ne tik valgome, bet planuojame ir tolesnę infliacinę politiką. Beveik nekreipiamas dėmesys ir į tą faktą, kad dėl infliacijos brangsta ir palūkanų norma, nes gyventojams kitaip neapsimokėtų taupyti. Pasak Keinso, didėjanti palūkanų norma pristabdo ir besaikį kainų augimą, kuris taip pat perskirsto pajamas tarp verslininkų ir kapitalo (rantje bei nekilnojamo turto) turėtojų. Ir jeigu pastarųjų polinkis pirkti yra mažesnis nei verslininkų, tai pakis ir polinkis taupyti. Todėl, padidėjus taupymui ir investicijoms, su mažesniu pinigų kiekiu galėtume pasiekti didesnes gamybos apimtis, o tai turėtų prisidėti prie kainų stabilizavimo. Savo ruožtu Benediktas XVI skatina verslininkus dalintis pelnu su dirbančiaisiais (Enciklika „Meilė tiesoje“), o tai leistų didesniam žmonių skaičiui rasti galimybių daugiau taupyti. Taip pat padidėtų ir žmonių sąmoningumas ir pilietiškumas, nes turtingesni žmonės visuomet turi ką daugiau prarasti.

Atgal