VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Ekonomika

10.07. SEB banko analitikai: barometras, padedantis nustatyti krizės pradžią, darneišrastas

SEB banko ekonomistai pristatė naujausią „Lietuvos makroekonomikos apžvalgos“ leidinį ir supažindino su mūsų šalies ekonomikos prognozėmis 2018-2019 metams. Nors bendroji pasaulio ir Lietuvos ekonomikos padėtis yra gana palanki, tačiau ją smarkiai temdo karštieji geopolitiniai taškai, ypač Tolimuosiuose Rytuose. Vienas iš makroekonomikos rizikos požymių Lietuvoje – akivaizdus vidaus rinkos plėtros lėtėjimas, kurį lėmė paspartėjęs kainų augimas. Atsižvelgdami į naujausias tendencijas, SEB banko analitikai pagerino prognozuojamus BVP plėtros rodiklius: nuo 3,2 proc. iki 3,7 proc. 2017 metams ir nuo 3 iki 3,2 proc. 2018 metams. 2019 metais tikimasi, kad BVP išaugs 3 procentais.

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda, apžvelgdamas šiandieninę vidaus ir išorės rinkų padėtį, pažymėjo, kad paprastiems žmonėms labiausiai rūpi ne tai, kokia bus Europos centrinio banko refinansavimo palūkanų norma 2019 metų viduryje, o tai, ar artimiausiu metu gali kilti ekonominė krizė. „Deja, esu priverstas nuliūdinti – ekonomikos mokslas kol kas negali tiksliai nustatyti, kada kils ekonominis uraganas ir kokios griaunamosios jėgos jis bus“, – teigia G. Nausėda. Pasak jo, kur kas svarbiau analizuoti, kokie yra Lietuvos panašumai ir skirtumai, palyginti su 2008 metų krizės išvakarėmis, ir tai, ar mūsų šalis yra pasirengusi atlaikyti galimus išbandymus.

SEB makro apžvalgos pristatymas

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda

Šalies ekonomikos jautrumą išorės ir vidaus šokams rodo keletas rodiklių, kuriuos reikia vertinti kompleksiškai. Tai – einamosios sąskaitos balansas, namų ūkių ir įmonių įsiskolinimo lygis bei pokyčiai, viešojo sektoriaus balansas, nekilnojamojo turto kainų dinamika, darbo našumo ir darbo sąnaudų pokyčiai. Nors pirmą 2017 metų pusmetį Lietuvos einamosios sąskaitos deficitas tesudarė 1,4 proc. BVP, šis deficitas buvo 6–7 kartus mažesnis negu 2004–2008 metais. Namų ūkių ir ne finansų įmonių skola 2009 metais buvo atitinkamai 32 proc. ir 55 proc., o 2016 metų pabaigoje – 23 ir 40 proc. BVP. Smarkiai sumažėjo ir šalies finansų sistemos priklausomybė nuo išorės finansavimo šaltinių (patronuojančių bankų). Paskolų ir indėlių santykis Lietuvoje 2008 metais beveik dvigubai viršijo saugiu laikomą normatyvą. Šiuo metu paskolos rezidentams yra net mažesnės negu rezidentų indėliai, t. y. minėtas santykis nusileidžia žemiau vieneto.

Pasak G. Nausėdos, nekilnojamojo turto rinkoje galima aptikti kai kurių bendrų ypatumų su dešimtmečio senumo įvykiais, tačiau jie nėra pirmaeilės reikšmės. Pavyzdžiui, populiarėja būstą įsigyti ne sau, o nuomai. Kita vertus, beveik nesudaroma sandorių, kai būstas perkamas norint greitai pasipelnyti jam brangstant. Tai buvo labai paplitęs lengvo pasipelnymo būdas 2006–2007 metais. Dabartinis nekilnojamojo turto kainų lygis Vilniuje ir kituose didmiesčiuose tebėra 15–20 proc. mažesnis negu prieš krizę. „Pastaraisiais metais Lietuvos bankas įdiegė ne vieną saugiklį, padedantį užtikrinti tinkamas būsto kreditavimo sąlygas“, – priminė SEB banko atstovas.

Anot ekonomisto, bene daugiausia užuominų į 2007–2008 metų istoriją galima rasti darbo rinkoje. Jau keletą metų iš eilės darbo užmokesčio augimas pranoksta darbo našumo plėtrą ir verčia abejoti mūsų verslo konkurencingumu vidutinį ar ilgesnį laikotarpį. „Dėl tokios padėties veikiausiai nei šilta, nei šalta įmonėms, kuriose darbo užmokesčio gamybos savikainos  dedamoji neviršija 5 proc., tačiau susirūpinti turėtų paslaugų ir gamybos įmonės, kuriose darbo užmokesčio sąnaudos sudaro 50–80 proc. visų sąnaudų“, – teigė G. Nausėda. Tiesa, jo nuomone, nebūtų tikslinga mėginti atkurti darbo našumo ir darbo užmokesčio proporciją stabdant atlyginimų augimą. „Jeigu norime įmušti įvartį ne į savo, o į varžovo vartus, privalome priartinti darbo našumo plėtrą prie atlyginimų augimo spartos“, – teigė ekonomistas.

Atgal