VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Ekonomika

10.23. Svarbiau ne Prezidento rinkimai, o kas taps ūkio ministru

Kęstutis Masiulis, Seimo narys

Visuomenėje ir žiniasklaidoje jau prasidėjo diskusijos, kas galėtų tapti naujuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu, tačiau rinkimai dar toli ir iki to laiko politikai dar gali nuveikti nemažai darbų. Viena iš sričių, kurioje reikia aiškios strategijos, tvirto plano ir ryžtingų veiksmų yra šalies ekonomika. Išvaizdžiai atrodęs, bet nieko svarbaus valstybės naudai nenuveikęs Ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius pasitraukė iš posto, taigi dabar gera galimybė pasirinkti ambicingesnį vadovą.

Ekonomika ne tokia stipri, kaip giriama

Premjeras Saulius Skvernelis neseniai pasidžiaugė, kad Lietuvos BVP auga dukart greičiau nei ES vidurkis. Kiti valdančiosios koalicijos politikai irgi vardina pasiekimus – atlyginimai auga, darbuotojų skaičius rekordinis, eksportas sėkmingai didėja, pensijos kyla ir t.t. Visa tai yra tiesa, tačiau aiškus ir pilnas vaizdas susidaro tik tada, kai situacija Lietuvoje palyginama su viso regiono statistika.

Ne tik Lietuvos ekonominiai rodikliai yra geri. Visoje Rytų ir Vidurio Europoje fiksuojamas ekonomikos augimas. O lyginant darosi aišku, kad Lietuva ne tik neišsiskiria savo augimo tempais iš kitų šalių, bet dar ir atsilieka. Lietuvos BVP antrojo ketvirčio augimas, siekiantis 4 proc., ne toks ir įspūdingas, nes Latvija pasistiebė 4,8 proc., Estija 5,2 proc., o Rumunija net 5,7 proc. Tas pats ir su kitais, ne tokiais apibendrinančiais duomenimis. Lietuvoje nedarbas po truputį mažėja ir dabar sukasi apie 7 proc., tačiau Lenkijoje šis rodiklis dar įspūdingesnis ir siekia vos 4,5 proc., Švedijoje – rekordinis laisvų darbo vietų skaičius nuo pat 2000 m. Ką jau kalbėti apie lietuviškas algas ir pensijas, kurios nepaisant planuojamo augimo, vis tiek išliks mažiausios regione, o kitose šalyse jos augs dar labiau.

Įsigilinus į Lietuvos specifiką, aiškiai matyti, kad trūksta energingos ir ambicingos ūkio politikos. Šalies augimas labai diferencijuojasi: auga Vilnius, dar du miestai, o regionai vis labiau atsilieka. Vilniuje jaučiamas ūkio pakilimas, tačiau kaimiškose savivaldybėse – „amžinasis įšalas“, kurį Vilniaus ekonomikos augimas pasiekia tik kaip atgarsis. Net 40 savivaldybių iš 60 tiesioginių užsienio investicijų arba iš viso nėra, arba jos gėdingai mažos. Tai ilgametės neadekvačios ir silpnos politikos rezultatas. Buvęs ūkio ministras M. Sinkevičius, ilgai dirbęs nedideliame miestelyje, suteikė viltį, kad šalies politiką pasuks veidu į regionus, tačiau viskas baigėsi nusivylimu ir kapituliacija.

Regionams reikia ekonominės revoliucijos

Mažai kas į tai atkreipia dėmesį, tačiau didesnės dalies Lietuvos apskričių pagrindinis ekonomikos ramstys yra socialinės pašalpos ir perskirstyti viešieji pinigai iš Vilniaus ir kitų dviejų miestų. Visa Tauragės apskritis sudaro vos 2 proc. sukuriamo Lietuvos BVP; Utenos, Telšių, Marijampolės ir Alytaus – po 3 proc. Ir kalbama ne apie rajonus, tai apskritys! Jeigu ne pensijos, socialinė parama ir atlyginimai viešojo sektoriaus darbuotojams, tai mūsų regionai lygiuotųsi su skurdžiausia Rusijos ar Afrikos provincija.

Naujojo ūkio ministro užduotis yra ne šiaip pasivažinėti po parodas ar perkirpti vieną kitą naujo turistinio objekto atidarymo juostelę. Lietuvai būtina regionų ekonomikos revoliucija su radikaliais sprendimais – nuliniais mokesčiais, subsidijomis užsienio investicijoms ar atlyginimų priemokomis iš biudžeto naujiems darbuotojams privačiame sektoriuje. Regionams suteiktų atsigavimo viltį valstybės įmonių ir institucijų iškėlimas iš Vilniaus, kur per paskutinius metus viskas buvo sukelta. Svarbu ir tikslingas ES lėšų panaudojimas, kuriant ne tik grožį, bet ir ekonominę plėtrą. Lietuvai reikia visko, kas yra išbandyta užsienio šalyse, kad ekonomika kaimiškose savivaldybėse paaugtų ne procentais, bet kartais.

Štai į Kelmę norėtų investuoti norvegų pramonininkai ir pradžiai sukurti 20 darbo vietų. Tai būtų pirmoji užsienio investicija per 27 metus, tačiau galutinio sprendimo vis dar nėra. Ką mūsų šalis dar galėtų padaryti, kad investuotojai neatsitrauktų, nes tos darbo vietos mažam miesteliui reikalingos kaip oras. Tai bus naujojo ūkio ministro iššūkis. Jei jis bus ambicingas, gabus – Lietuva tikrai laimės daugiau, nei banalios kalbos apie galimą naująjį prezidentą 2019 m.

   

Atgal