VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Ekonomika

06.14. Kaip lengviau ir naudingiau valdyti šalį?

Soc. m. dr., doc.  M. Rastenytė  

Nepriklausoma ekspertė

Vidaus ir užsienio rinkų sąveika reikalauja užtikrinti kiekvienos šalies ūkio savireguliaciją ir kainų vidaus ir tarptautinėje rinkoje harmonizavimą. Kas veda prie kontrabandos? Ar ne kainų politika? Kas veda prie importo augimo atskirose valstybėse? Ar ne kainų politika? Kas silpnina šalies ekonominę galią? Ar ne aukštų kainų šalies viduje politika? Nors valdininkija džiūgauja, kad  aukštų kainų pagalba užtikrina geresnį biudžeto surinkimą, tačiau pamiršta, kad tai daroma gyventojų skurdinimo ir verslo slopinimo vardan.

Sąveika vidaus ir užsienio rinkų turėtų būti reikliau reguliuojama ES Ekonominės komisijos lygmeniu. 

Pirmas motyvas, sąlygojantis užsienio prekybos būtinumą, visų pirma yra darbo tarptautinio pasidalinimo vystymasis ir pasaulinės rinkos egzistavimas. Dominuoja pasaulinėje rinkoje valstybės, gaminančios  su mažiausia verte produktus, kokybiškiausius ir ilgiausio vartojimo laiko. Jeigu automobilių pramonėje pasižymi Vokietija, tai lengvosios pramonės produktų gamyboje išsiskiria Lenkija. Nors rinkoje kainos koreguojamos  ne visada priklausomai pagal gamybos kaštus, bet pagal pasaulines rinkos kainas, kurios ir leidžia gauti gamintojams viršpelnius. Tokios valstybės, kaip pavyzdžiui Lietuva, Alytaus medvilnės pramonės įmonę turėjo ne uždaryti, o kooperuotis su Lenkijos ar kitų valstybių tekstilės gaminių gamintojais ir toliau panaudoti turimą materialinę bazę, dirbančiuosius, specialistų ruošimo sistemą ir mokslinį personalą. Panaši padėtis reiškėsi mūsų šalyje pereinamuoju laikotarpiu su visa eile kitų įmonių, kurios  savo laidotuvių maršus išgirdo prieš 20-25  metus. Jeigu to būtų neįvykę, tai būtų buvęs pats racionaliausias sprendimo variantas mūsų šaliai tiek materialinių, tiek darbinių išteklių panaudojimo ir dalyvavimo užsienio rinkose šio krašto gyventojams  prasme. Kai kurioms užsienio šalims tai buvo nenaudinga, todėl „žymių konsultantų rankomis“ stengėsi sunaikinti mūsų šalies ūkio dalį ir tuo pačiu  užsitikrinti sau patogią rinką.

Antras užsienio prekybos raidos motyvas yra įvairių ūkio šakų vystymosi netolygumai, kai savo šalyje pritrūksta galimybių realizuoti pagamintą produkciją, nėra nuosavų žaliavų arba įrengimų, tada iškyla būtinumas realizuoti savo gaminius kitose šalyse arba visa tai, kas reikalinga gamybai  įsigyti iš kitur.Lietuva žemės ūkio kraštas, tai didelis šalies pranašumas, nes ¾ vartojimo reikmenų pagaminami iš su žemės ūkio produktais susietos produkcijos. Būdama žemės ūkio produktų gamybos šalimi, turėjusi sukurtą materialinę bazę, kadrus, jų ruošimo struktūras bei mokslinių tyrimų institutus, turėjo galimybę maksimaliai išnaudoti šį sektorių dėl didelio poreikio pasaulyje maisto produktų ir lengvosios pramonės gaminių sukūrimo tiek vidaus, tiek užsienio rinkoms. Tad žemės ūkio gamybos išvystymas turėjo būti maksimalus, o vietos gyventojai, turintys ilgalaikę patirtį bei sukurtą gerą mokslinę, mokomąją bazę šiam sektoriui vystyti, turėtų užtikrinti gamybos klestėjimą ir augimą tiek stambiuose ūkiuose, tiek smulkios kooperuotos gamybos pagrindu ūkiuose.

Trečias motyvas užsienio prekybos tame, kad siekiama plėsti tiek gamybą, tiek išvežimą prekių į užsienio šalis dėl vietos gyventojų nepakankamos perkamosios galios.Pirmosios dvi priežastys, įtakojusios vidaus ir užsienio rinkas, privedė prie to, kad vietos gyventojai praradę darbo vietas, o tose, kuriose dirbo gaudami mažus darbo užmokesčius, tapo žymi jų dalis mažai mokiais arba visiškai nemokiais. Visa tai sąlygojo ne tik prekių, bet ir darbo jėgos išvežimą (migraciją) į kitas šalis. Norint naudingai vykdyti užsienio prekybą energetiniais ištekliais, kurie labai svarbūs kiekvienos šalies žmonių gyvenime, turėtume maksimaliai išnaudoti  saulės, vėjo, vandens energetines galias bei atliekų panaudojimo šilumos gavybai mechanizmus. Pirkti energetinius išteklius iš kitų valstybių tik pačiais būtiniausiais ir šaliai priimtiniausiais variantais.

Vertinant užsienio prekybos tendencijas, iš kiekvienos valstybės ekonominių siekių ir naudos pozicijų vietos gyventojams,naudinga į šalį įvežti žaliavas pigesnes, negu savo šalyje galima jas  pagaminti, pagamintus produktus tik pirmo būtinumo ir žemiausiomis kainomis, kurių pas save pagaminti nėra galimybių arba jų gamyba vykdoma per aukštais kaštais, tačiau būtina siekti  aprūpinti gyventojus savo šalyje pagamintais gaminiais, kadangi su kiekvienu nupirktu iš kitos valstybės gaminiu iškeliauja mūsų šalies valiuta ir kiekvieno uždirbtos pajamos. Jos pasitarnauja kitų šalių ekonomikos vystymui. Nuvykę  į užsienį atostogauti žmonės perka paslaugas tų šalių gyventojų, kurie užtikrina jiems poilsį, bet ten paliekamos ir savo šalyje gautos pajamos.    

Naudinga būtų kviesti į mūsų šalį turistus iš kitų valstybių, juos užimti gausiu paslaugų spektru bei plačiai ir įdomiai įdarbinti gražią Lietuvos gamtą ir kraštovaizdį.Gero oro metuose laikotarpiais aktyvinti masinių renginių vyksmą įvairiuose šalies regionuose ir centruose su užsienio šalių gyventojų aktyviu dalyvavimu.

Lietuva, būdama kaimyninių valstybių apsuptyje, kuriose vartojimo reikmenų bei daugelio žaliavų kainos yra žymiai žemesnės, tapo aukštų kainų citadele,  kur perpildomas rinkos asortimentas atvežtine produkcija, o vietos gamintojai ir paslaugų teikėjai stumiami į bankrotus.

Kainų išlyginimas tarp valstybių reikalingas ir todėl, kad jokia kontrabanda niekada nebus išgyventa, jeigu bus didelis įvežamų akcizinių prekių kainų skirtumas.Kiekviena valstybė, turinti aukštas prekių kainas, jaučiasi, kaip sėdinti kalno viršūnėje, o pinigai tai vanduo, kuris teka į žemumą, o ne kyla į kalno viršūnę. Taip valstybė yra plaunama per kainų mechanizmą ir silpninama jos ekonominė galia. Tam nepadės nei muitinės kova su kontrabanda, kol nebus išlygintos kainos ir priartintos vienose valstybėse prie kitų valstybių lygmens.

Ką lengviau vykdyti, ūkio administravimą ar jo reguliavimą? Šiam teiginiui iliustruoti tampa kai kurių vadovų nurodymai-rekomendacijos nevykti į kaimyninę šalį pirkti joje realizuojamų žymiai žemesnėmis kainomis produktų. Motyvai šio nurodymo pakankamai ekonomiškai pagrįsti, kadangi vyksta mūsų šalyje sukurtos vertės pinigine forma išvežimas į kitą šalį. Tai mažina mūsų šalies mokiąją ir ekonominę galią. Jeigu būtų taikomi ūkio reguliavimo rinkos sąlygomis mechanizmai, tai būtų skelbiamos vietos gamintojams nuostatos į  gamybos kaštų  bei mokesčių mažinimą, kad savo šalyje gaminama produkcija būtų pigesnė ir prilygtų kaimyninių šalių produkcijos kainoms. Kaip matome ūkinės veiklos administravimą atskirti nuo jos reguliavimo visiškai nesunku, tačiau reguliavimas reikalauja daugiau ir sudėtingesnių veiksnių, negu papras administravimas. Vykstant ūkinės veiklos savireguliacijai vienos grandys įtakoja kitų grandžių vyksmą ir priklausomybę bei kontrolę, kas išlaisvina valstybines institucijas nuo kontrolės ir bausminių sankcijų vykdymo. Vykdant įvairius pakeitimus administracinėje tvarkoje būtina žinoti laiko valdymo principus, kad ne būtų sudaroma sunkumų tiek vienai, tiek kitai pusėms. Pavyzdžiui, keičiant automobilių perregistravimą, galima nustatyti pagal pralaidumo laiką automobilių numerius su nurodymu kalendorinių dienų laiko jų perregistravimui, o ne vienu metu visiems.

   Ūkio reguliavimą užtikrina tai, kad šiais laikais gausiu įstatymų projektų šaltiniu turėtų būti vykdomosios valdžios organų pranešimai arba kreipimaisi. Tokius kreipinius, paprastai laiško pavidalo arba žodine forma, su siūlomu įstatymo projektu vyriausybės narys, nepriklausomos žinybos vadovas ar Prezidentas pateikia Parlamentui arba kitai institucijai. Dažnai girdima, jog realybė nukenčia dėl nepakankamos įstatyminės bazės arba įstatymų atskirais klausimais stokos, tačiau retai reiškiamas nepasitenkinimas valdininkijos veika  prisitaikėliškumui, iniciatyvos nerodymui. Dar pasireiškia atvejų, kai už iniciatyvas yra kaltinami savivaldybių Merai ar kiti valdininkai. Juk ne kas kitas, kaip valdininkai, kurie dalyvauja tiesioginiame gyventojų klausimų sprendime, ypatingai savivaldybėse, mato įstatymų spragas arba jų tarpusavio sąveikavimo trikdžius ir nesuderinamumą laike ir vietovėje. Kiek gi jie kasmet pateikia tokių pasiūlymų. Juk ši grandis yra pati reikšmingiausia patikrinant įstatymo ar norminio akto gyvybingumą ir galią. Šiose grandyse daugiausia turi būti sutelkta personalo, o ne ministerijose, apaugusiose pavaldžiom, funkcijas dubliuojančiom institucijom ir respublikinėmis žinybomis. Ar ne todėl žmonės labiausia nepatenkinti valdininkų veiksmais ir jų neveiklumu. Būna atvejų, kai žmonės reiškia nepasitenkinimą įsteigtais objektais jų teritorijose, nepagalvodami, kad tai atsilieps į naujų darbo vietų atsiradimą, trauką atvykstančių poilsiautojų bei naujų verslo iniciatorių. Ar geriau būtų buvę, kad tos lėšos panaudotos objekto statybai, būtų išvežtos į kitas šalis ir ten tarnautų pelnų kaupimui. Kiekvienas žmogus turėtų galvoti ne tik apie asmeninę naudą, bet ir savo valstybės ekonominės galios stiprinimą.

Svarbiu ūkio reguliavimo veiksniu yra metinis pinigų masės prieaugis 4-5 proc. apimtyje. Tokią apimtį pinigų masės prieaugio galima užtikrinti esant 3 proc. BVP  metiniam augimui. Šis veiksnys svarbus todėl, kad pinigai yra svarbiausias veiksnys apsprendžiantis gamybos vystymąsi. Poreikis pinigams turi pastovią augimo tendenciją, kadangi dalis jų išimami  kaupimo funkcijai vykdyti. Kad būtų pastoviai užtikrinamas atitikmuo tarp poreikio ir pasiūlos,  reikalinga pastoviai papildyti pinigų kiekį esantį cirkuliacijoje. Valstybės vaidmuo turi apsiriboti kontrole pinigų kiekio esančio cirkuliacijoje. Valstybės, kurios turi perteklių piniginių išteklių palyginus su savo šalies materialiniais bei darbiniais ištekliais, stengiasi išvežti ir įdarbinti pinigus kitose šalyse, kuriose yra stygius piniginių išteklių, kaip pvz., mūsų šalyje dominuoja užsienio šalių bankai, draudimo kompanijos, kurios dosniai didina savo veiklos kaštus įvežamoje šalyje ir sukurtus pelnus išveža į  savo šalį, palikdamos su mažais darbo užmokesčiais jiems kūrusius pelnus darbuotojus bei keldamos įkainius už  operacijas šių bankų ir draudimo kompanijų klientams. Tokie veiksmai rodo žemą finansinių išteklių valdymo ir reguliavimo lygį tos šalies viduje, kurioje tokie procesai vyksta.

 

Atgal