VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

EKONOMIKA

11 15. Lito perkamoji galia

Vidmantas Jonas Vitkauskas

Ką reiškia sąvoka „pinigų perkamoji galia“ arba angliškai „purchasing power“?

Atsivertę pirmąjį po ranka pakliuvusį ekonominių terminų žodynėlį skaitome: „Perkamoji galia yra skirtingų laikotarpių pinigų sumų, reikalingų vienodam prekių kiekiui įsigyti santykis...“ (Enciklopedinis žodynas. Vilnius, 1999).

Matematiškai šį apibrėžimą galima užrašyti, kad ir taip: P.g.=1: (1 ±@), kur P.g. reiškia „perkamąją galią“; 1-prekės kainą; @ - kainos prieaugį (pridedamą, kai kaina padidėja, ir atimamą, kai kaina sumažėja).

Tarkim, nusipirkome prekę už vieną litą. Kadangi paprastai kaina kas akimirką nesikeičia, kainos prieaugis pirkimo momentu praktiškai yra lygus nuliui. Atlikę matematinius veiksmus rasime, kad: P.g.=1:(1+0)=1. Kitaip tarus, pirkimo momentu, aptariamos prekės atžvilgiu lito perkamoji galia lygi vienam litui.

Po tam tikro laiko „@” jau nebus lygi nuliui, nes prekių kainos nuolat didėja arba mažėja. Jeigu po tam tikro laiko prekė dvigubai pabrangs, t.y. kainuos du litus, lito perkamoji galia dvigubai nusmuks: P.g.= 1: (1+ @)= 1: (1+1)= 0,5.

Atvirkščiai, jeigu prekė dvigubai atpigs, t.y. vietoje vieno lito kainuos tik pusę lito, pinigų perkamoji galia šios prekės atžvilgiu padidės dvigubai: P.g.= 1: (1- 0,5)= 2.

Čia, tarsi vaikų žaidimo aikštelėje, kai du vaikai supasi ant lentos, atremtos į vidurį. Kai vienas lentos galas pakyla, tiek antrasis nusileidžia.

Kažkas panašaus vyksta Respublikos mastu, kai nekilnojamojo turto kaina, lyginant su prieškrizine kaina, vidutiniškai nusmunka 40 proc. Pagal minėtą formulę lito perkamoji galia nekilnojamojo turto atžvilgiu padidėja 1,76 karto (P.g.= 1:(1-0,4)= 1,76).

Atsižvelgdami į ką tik aptartas sąsajas, galime padaryti svarbią išvadą. Pavyzdžiui, jeigu prieš krizę būstas kainavo du šimtus tūkstančių litų, tai dabar toks pat būstas (dėl lito perkamosios galios padidėjimo) kainuoja 113,64 tūkst. Lt (200 : 1,76).

Būstas nepasikeitė ir vieno lito metalinės monetos (arba popierinės kupiūros) liko tokios pat, kokios buvo paskolos išdavimo momentu. Todėl visiškai taip pat kaip „prieštvaniniais“ laikais bankas reikalauja, kad skolininkas sugrąžintų tokį pat šių pinigų kiekį, kokį prieš „bankų krizę“ iš banko parsinešė.

Bankas apsimeta, kad nesupranta, jog dabar už 200 tūkstančių litų galima nusipirkti tiek nekilnojamojo turto, kiek laikotarpiu, kada buvo išduota paskola buvo galima nusipirkti nekilnojamojo turto už 352 tūkstančius litų (200x1,76).

Vėlesni įvykiai jau yra „technikos reikalas“. Pasitelkę teismus bankai atgauna savo 200 tūkstančius litų, kurių perkamoji galia dabar yra lygi 352 tūkstančiams litų. Šiuo būdu bankai „teisėtai užsidirba“ 152 tūkstančius litų (352-200). Fantastiškas uždarbis ir „be jokios apgaulės“, nes nėra įstatymo, kuris įpareigotų sutarčių šalis atsižvelgti į lito perkamosios galios pokyčius.

Galima retoriškai paklausti: kai šalyje darosi tokie dalykai, kuo užsiima įstatymų leidėjai? Tarkim, jie rimtais veidais svarsto, ar „žaliaakė Rūta“ suviliojo senstelėjusį viengungį - Seimo narį Saulių Stomą ar atvirkščiai - Seimo narys, pasinaudodamas savo lakta sistemoje, pabandė suvilioti „žaliaakę Rūtą“.

Prieš tris šimtus metų Prancūzijos karalius Liudvikas Saulė paskelbė: „Po manęs, nors ir tvanas!“. Doras buvo karalius - nebandė susireikšminti, spręsdamas „gaspadinių“ širdims artimas problemas. Gaila, kad prancūzai jo karališkajam anūkui nukirto galvą...

Atgal