VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Ekonomika

12 30. Mokesčiai, pokyčiai - kurlink einame?

Dainius Butautas

Publicistas

Prieš keletą metų per vadinamąją „naktinę“ mokesčių reformą, dėl kurios mokesčių perskirstymas per BVP net sumažėjo, buvo ir gerų dalykų. Pavyzdžiui, PVM lengvatų atsisakymas, socialinių garantijų suteikimas dirbantiems žurnalistinį darbą ir kt. Tiesa, nuoseklus gyventojų pajamų mokesčio (PM) mažinimas, kaip matome, skaudžiai atsiliepė valstybės biudžetui, o socialinių garantijų žurnalistams kaip nėra, taip nėra. Skaidrumo dėlei reikėtų pasakyti, kad šiai „naktine“ vadinamai reformai pritariau su sąlyga, kad ji po kurio laiko ir tam tikros grupės mokesčių pakeitimo bus peržiūrėta pagal tai, kaip tai atsilieps darbo, prekių ir pinigų rinkose, ir tik toliau bus sprendžiama dėl kitų numatytų mokesčių tarifų pakeitimo ar mokestinės bazės išplėtimo. Bet 2009 m. sausio pirmąją pasižiūrėjus į per naktį šoktelėjusias benzino kainas net keliai sulinko. Tuomet supratau, kad išdėstymas laike buvo tiesiog būtinas ir kažkur buvo prašauta pro šalį. Prašauta, pirmiausia, lūkesčių srityje. Nejaugi buvo manyta, kad žmonės savo lūkesčių neturi arba juos galima suformuoti žiniasklaidos pagalba kaip ir sovietiniais laikais. Deja, tai nebepasitvirtina. Žmonės savo lūkesčius formuoja nepriklausomai nuo to, kas ir apie ką rašoma. Ypatingai sumenko popierinės žiniasklaidos akcijos įsigalint internetiniams dienoraščiams, kuriuos gali žmonės gali skaityti neišeinami iš namų. Nors žinios internete plinta žaibišku greičiu, manau, kad analitinė, sąžininga ir profesionali popierinė žiniasklaida, ypač specifinė („nišinė“), pvz., kultūros, sporto, ekonomikos, religijos, sveikatos ar kt., visuomet bus paklausi.   

Minėtas išdėstymas laike, keičiant dabartinius mokesčius, yra aktualus kaip niekad, nes galiausiai pribrendome didesnio kapitalo apmokestinimui. Tai parodo tam tikrą visuomenės brandą ir, sakyčiau, atskleidžia naujas ir gerokai platesnes galimybes. Kodėl? Pirma, ES galima pastebėti tokį įdomų faktą - kapitalo mokesčiai yra mažesni būtent mažosiose ES šalyse. Tai parodo, kad stambiųjų valstybių korporacijos sugeba „įtikinti“ mažųjų valstybių Vyriausybes, kad šios nedidintų kapitalo mokesčių. Dėl to stambiosios korporacijos, bankai, gamybos ir prekybos sistemos susižeria milžiniškus pinigus, kurių net nesiteikia investuoti šio kapitalo uždarbio motininėje šalyje. Antra, šiose mažose ES valstybėse yra didelė korupcija. Ir tai nėra atsitiktinis sutapimas. Mat sutaupius iš mažų kapitalo mokesčių pajamų jas dosniai, bet šimteriopai mažiau, negu reikėtų sumokėti kapitalo mokesčių, atseikėja politinėms partijoms kaip paramą. Trečia, sumažėjus valstybės pajamoms iš kapitalo, tos lėšos, kurios turėtų aprūpinti socialiai pažeidžiamus ir dėl to jautrius žmones, iš tiesų nueina į infrastruktūros sritį. T.y. ten, kuri turėtų būti finansuojama iš kapitalo pajamų. Nors biudžeto pajamos neturėtų būti gaunamos tikslinėms išlaidoms finansuoti, toks įspūdis susidaro. Ketvirta, kaip dr. G. Nausėda paminėjo, užsienio investuotojams visiškai nerūpi PVM, nes tai vidaus ekonomikai skirtas mokestis. Todėl PVM didinimas išskirtinai naudingas tik užsienio investuotojams, kurie dėl mažų kapitalo mokesčių, gauna gerokus viršpelnius. O PVM jie sumoka tiek, kiek išleidžia duonai ir pienui. Be to, eksportuojant produkciją mūsų šalyje sumokėtą PVM susigrąžina dargi su perteklium. Žinoma, užsienio investicijos svarbios ir tuo, kad atvežamos naujos technologijos, didinamas šalies darbo našumas, sukuriamos naujos darbo vietos.

Prieš svarstant didinti ar mažinti kapitalo mokesčius reikėtų prisiminti dar vieną faktą. Kapitalo mokesčių pokyčiai turi reikšmės ir kapitalo investicijoms. Tad natūralu, kad padidinus kapitalo mokesčius iš pradžių investicijų turėtų sumažėti. Todėl kapitalo grąža padidėja. Ir būtent todėl kitame etape, ir tai pati natūraliausia kapitalo „įtekėjimo“ forma, kapitalo srautai net padidėja, nes kapitalas mėgsta didesnę grąžą. T.y. kapitalo mokesčių subalansavimas po kurio laiko net padidintų investicijas, kurios kiltų ir dėl padidėjusios perkamosios galios, padidėjusių investicijų į infrastruktūrą, išaugusių socialinių garantijų. Be to, didėjant kapitalo mokesčių įplaukoms bei socialinėms išmokoms kinta gyventojų suvokimas apie korupcijos situaciją šalyje. Mat gilėjant socialinei sanglaudai žmogus mažiau atkreipia dėmesio į tam tikras negeroves šalyje. O ir jų yra mažiau, nes padidėjus mokesčiams iš kapitalo, sumažėja atsidėkojimo politikams šaltiniai. Tiesa, dar lieka viešieji pirkimai, sočios pareigybės ir kt.

Monteskje yra pasakęs, kad tik diktatoriškose valstybėse mokesčiai yra maži, nes tik jais, perfrazuojant, galima išlaikyti tam tikrą ramybę. Nes diktatoriai ar panašią veikimo struktūrą išlaikančios partijos daugiau nieko be mažų mokesčių nebeišgali pateikti visuomenei. Betgi ir ta yra labai jau trumpalaikė ir trapi. Tuo labiau, kad visuomenė ir yra apmokestinama daugiau. Ir tai parodo elementarią nepagarbą savo rinkėjams.

Akivaizdu, kad žmonės nori didesnių socialinių garantijų ir didesnio sąžiningumo, mokant atlyginimus ir pilnavertiškiau įvertinant kapitalą. Kad šis procesas vyktų sklandžiai, būtina jau dabar priimti reikiamus ir ilgalaikius sprendimus. Vėliau, įsisenėjus ligai, bus reikalingi ir stipresni vaistai ir ilgesnis arba radikalesnis gydymas. Ko gero, išmintingesni žmonės jau dabar supranta kapitalo didesnio apmokestinimo svarbą ir reikšmę, ypač jeigu nenorime iš naujo išgyventi panašias krizes. Juk nepanaikinus priežasčių, situacija yra visuomet linkusi kartotis. Juk jeigu persišaldome, kurį laiką turime pasisaugoti. Bet tai jokiu būdu neapdraudžia nuo kito peršalimo. O kai nuolat nesisaugai nuo įvairių skersvėjų, kaip yra su mūsų šalies ir daugybės kitų šalių valstybių biudžetais, organizmas nusilpsta ir tampa nebe toks atsparus. Suprantama, protingas žmogus visuomet ras vaistų, t.y. išeitį bet kurioje situacijoje, bet be tikėjimo protas, matyt, nėra pajėgus veikti pilnu pajėgumu.

Atgal