EKONOMIKA
12 30. Kad bankininkams permokama, kalbam ne iš pavydo
Giles Fraser
Kodėl bankų vadovų atlyginimų klausimas šitoks svarbus? Argi apie tai kalbame tik iš pavydo?
Finansinių paslaugų grupė „Barclays“ ką tik paskelbė savo investicijų bankininkų premijoms skirsianti penkis milijardus svarų. Nors Anglijos Banko vadovas Mervynas Kingas visai neseniai paragino nuo to susilaikyti, nes prognozuojama, jog, siekiant pakelti būsimus finansinius smūgius, bankams reikės išlaikyti daug didesnį kapitalo kiekį. Taip pat ir ministro pirmininko pavaduotojas Nickas Cleggas sekmadienį pareiškė: „Lygiai kaip iki šiol griežtai kontroliavome viešojo sektoriaus išlaidas, kad jos nebūtų naudojamos nebūtiniems ar neįperkamiems dalykams, dabar taip pat griežtai turime imtis privataus sektoriaus aukščiausių vadovų atlyginimų“. Į šias pastabas „Barclays“ visiškai neatsižvelgė.
Neseniai, skaitydamas paskaitą Grešamo kolegijoje, Parlamento narys Matthew Hancockas atkreipė dėmesį į įdomų dalyką. Argi didžiąja kapitalizmo vertybe nelaikoma tai, kad konkurencijos dėka sumažinamos kainos bei gamybos sąnaudos? Tad kodėl šitoks išlaidų mažinimas (o atlyginimai juk taip pat yra sąnaudų bazės dalis) galioja visiems, išskyrus valdybų narius?
Taupymas mažinant atlyginimus paprastai paliečia vidutinės ar žemesniosios pakopos darbuotojus. Mažesnė sąnaudų bazė reiškia konkurencingesnį produktą – tokia kapitalizmo vidinė logika. Tačiau pasiekus valdybą, kapitalizmas pasuka visiškai priešinga linkme – išlaidos didinamos.
Iš dalies tai susiję su institucinių investuotojų abejingumu, ypač kalbant apie didžiuosius pensijų fondus, kurie valdo kompaniją. Juk būtent šie žmonės turėtų labiausiai nerimauti dėl to, kad aukščiausias pareigas užimantys bankininkai gauna krūvas pinigų netgi tuomet, kai visiškai akivaizdu, kad jie dirba prastai.
Tačiau neatrodo, kad didieji instituciniai investuotojai dėl to sau kvaršintų galvą. Taip yra todėl, kad savo akcijas jie gali labai lengvai parduoti, todėl ilgalaikė jų valdomų kompanijų gerovė jiems ne itin rūpi. Svarbiausia, kad jų investicijos jiems atneštų maksimalią trumpalaikę naudą, po to jie tiesiog parduos savo akcijas, o pinigus investuos į kitas kompanijas, siekdami kito trumpalaikio pelno. Didžiosios investicijų kompanijos neturi paskatų rūpintis ilgalaike savo valdomų kompanijų gerove.
Keičiasi vyriausieji valdytojai, keičiasi akcininkai; vieninteliai žmonės, kuriems rūpi ilgalaikė tokių firmų kaip „Barclays“ veikla, yra žemesniosios grandies vadovai, kurie čia dirba ilgą laiką. Štai kodėl būtina, kad valdybose būtų labiau atstovaujama darbuotojams. Šitaip valdybos sudaromos Vokietijoje. Daugelis darbuotojų į ilgalaikę firmos gerovę investuoja savo gyvenimą. Todėl priimant sprendimus jų žodis turėtų būti svaresnis.
„Church Times“, 2011 12 09
Vertė Kęstutis Pulokas
Atgal
.jpg)
