EKONOMIKA
03 09. Socialinės rinkos plėtra, įgyvendinant žinių ekonomiką
Soc. m. dr. Vytautas Ramanauskas
Kaip žinoma, 2011 metų rugsėjo 9 d. Lietuvos Seime įvyko konferencija „Socialinės rinkos plėtros perspektyvos“, kurioje Lietuvos ir užsienio ekspertai diskutavo apie socialios rinkos ekonomiką Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse. Plačiau kalbėti bei skatinti socialinės rinkos plėtrą ir siekti jos suderinamumo su laisva kapitalo - verslo rinka, ypač krizinių grėsmių metu, verčiami ne tik Europos, bet ir kitų pasaulio šalių ekonomistai, politikai ir žiniasklaida. Remiantis Europos Sąjungos (ES) vadovų priimtoje Lisabonos sutartimi, ES šalys yra įsipareigojusios siekti konkurencingos socialinės rinkos ekonomikos. Kaip pavyzdį, siekiant geriausių socialinės rinkos plėtros rezultatų, mūsų Seimo pirmininkė ir kai kurie kiti pranešėjai pateikė Vokietiją. Po Antrojo pasaulinio karo nuniokota Vokietija, vadovaujant K. Adenauerio vyriausybei, pasirinko socialios rinkos ekonomikos modelį - vidurio kelią tarp socializmo ir liberalios ekonomikos (žurn. „Apžvalga“, 2011 m. Nr. 9). Šiandien apie pasiektus šios šalies ekonominės-socialinės plėtros rezultatus gerai žinoma ne tiktai Europoje, bet ir visame pasaulyje. Suprantama, socialinės rinkos plėtra yra glaudžiai susijusi su verslo plėtros rezultatais. Tai matyti ir iš atskirų šalių makroekonominių rodiklių.
Vienu iš svarbiausių kiekvienai šaliai makroekonominių rodiklių yra bendrasis vidaus produktas (BVP). Šis rodiklis, ypač kai jis pateikiamas pagal kiekvienos šalies perkamosios galios standartus, atspindi ne tiktai bendrą valstybės ekonominį lygį, bet ir socialinio visuomenės vystymosi galimybes. Pažvelgę į Europos Sąjungos šalių BVP rodiklius, matome, kad jie tarp atskirų šalių skiriasi maždaug nuo 2 iki 5 kartų. Didžiausias BVP (apie 30 tūkst./gyventojui) per pastaruosius penkerius šio šimtmečio metus, kaip rodo „Eurostato“ duomenys, buvo senosiose ES šalyse - Liuksemburge, Airijoje, Vokietijoje, Suomijoje ir kt. Mažiausias BVP (apie 10 tūkst./gyventojui) naujosiose ES šalyse - Rumunijoje ir Bulgarijoje. Lietuvoje, Estijoje, Lenkijoje BVP, skaičiuojant vienam gyventojui pagal perkamosios galios standartus, sudarė 14-16 tūkst. arba maždaug pusę labiausiai išsivysčiusių šalių ekonominio lygio. Taigi, kalbant apie socialinę rinkos ekonomiką, reikia pradėti nuo galimybių, kurias labiausiai lemia gamybos lygis.
Pasiekus aukštą gamybos lygį šalyje atsiveria platesnė erdvė ir socialinės rinkos plėtrai. Suprantama, socialinės rinkos plėtra priklauso ne tiktai nuo privataus verslo sektoriaus. Čia labai svarbus vaidmuo tenka valstybei ir visuomeninėms organizacijoms. Svarbiausias valstybės vaidmuo, siekiant didesnės ekonominės ir socialinės plėtros Lietuvoje, yra stabili pinigų politika, subalansuotas valstybės biudžetas, investicijų didinimas moksliniams tyrimams bei eksperimentinei plėtrai ir verslo įmonių plėtros skatinimo politika. Būtina siekti didesnio darbo rinkos aktyvumo, kuriant naujas darbo vietas bei didinant darbo rinkos lankstumą. Kaip žinome, dabartinė mūsų Vyriausybė ir Finansų ministerija, kurioms vadovauja „kieti“ lyderiai, krizės metais paruošė ir patvirtino gerai subalansuotą valstybės biudžetą su realiai minimaliu deficitu. Suprantama, švaistūnams tokia finansų tvarkymo politika nepatinka. Jie linkę didinti valstybės skolas ir toliau grimzti į skolų liūną. Tačiau racionaliai mąstantys ne tik mūsų, bet ir užsienio šalių ekonomistai ir politikai pritaria Lietuvos biudžeto tvarkymo programai. Tai patvirtino kai kurie JAV ir kitų šalių ekonomikos-finansų analitikai, pasisakydami užsienio spaudoje ir siūlydami Graikijai bei kai kurioms kitoms ES šalims, labiausiai nukentėjusioms nuo ekonominės krizės, pasimokyti iš Lietuvos. Taigi valstybės biudžeto subalansavimas ir racionalus lėšų panaudojimas yra pirmasis ekonominių krizių įveikimo žingsnis.
Tačiau sutvarkius biudžetą ir sumažinus jame pajamų – išlaidų disbalansą, būtina siekti vartojimo atsigavimo ir prekių eksporto augimo. Nuo to priklauso gamybos apimtis, investicijų efektyvumas, darbo vietų daugėjimas ir visuomeninės rinkos plėtra. Eksporto augimas Lietuvoje, kaip parodė penkerių prieš krizinio laikotarpio (2004-2008 metų) rezultatai, maždaug dvigubai padidino pridėtinę vertę pramonėje, statyboje ir paslaugų sektoriuose. Per pusę sumažėjo bedarbių skaičius. Tai rodo, kad prekių eksportas yra viena iš svarbiausių socialinės rinkos plėtros priemonių. Žinoma, eksporto galimybės priklauso ne vien nuo eksportuojančios šalies siekių, bet ir nuo tarptautinių aplinkybių, tarp kurių svarbiausia yra konkurencija. Lietuvai, kaip ir kitoms Europos bei Vakarų pasaulio šalims didžiausia konkurentė yra Kinija, gaminanti daug pigių, nors ir prastos kokybės, prekių. Suprantama, kad mūsų, kaip ir kitų Vakarų šalių, visuomenei nepriimtinas kiniškas darbo užmokesčio lygis. Tad tenka rinktis, nors ir brangesnį, bet gerų ir paklausių prekių gamybos kelią, pagrįstą žinių ekonomika ir pažangiomis technologijomis. Tai atitinka ES šalių siekiams, numatytiems Lisabonos bei kitose ES strategijose. Lietuvoje yra geros sąlygos žinių ekonomikos plėtrai.
Šio potencialo plėtrai iš valstybės ir ES struktūrinių fondų skiriamos nemažos lėšos. Lietuva per praėjusį laikotarpį moksliniams tyrimams negalėjo skirti daugiau negu 1 proc. BVP. Tačiau ateityje, ES nusprendus kurti žinių visuomenę visose šalyse, išlaidos moksliniams tyrimams bei naujovių panaudojimui turės sudaryti 3 proc. metinio BVP. Žinių ekonomikos ir socialinės visuomenės darni plėtra ES šalyse yra viena iš svarbiausių priemonių globalios rinkos konkurencijai įveikti. Siekdamos didesnio konkurencingumo įmonės priverstos ieškoti naujų idėjų ne tiktai produkcijos kokybei gerinti, bet ir jos kainai mažinti. Šiame kelyje svarbus vaidmuo tenka valstybei ir kai kurioms visuomeninėms organizacijoms. Vienas iš svarbių valstybės paramos įmonėms, siekiančioms didesnio konkurencingumo, yra biurokratizmo mažinimas, išduodant verslo liudijimus, kuriant laisvas verslo zonas, gerinant verslui reikalingą infrastruktūrą, integruojant kelius ir geležinkelių tinklus bei jungiant juos su atokiausiais ES regionais.
Kaip jau minėjome, vienu iš svarbiausių rinkos ekonominius-socialinius pokyčius lemiančių veiksnių yra eksportas. Nors Lietuvoje eksportą maždaug dešimtadaliu viršija importas, turime neigiamą užsienio prekybos balansą, tačiau eksporto vaidmuo mūsų šaliai yra labai svarbus. Pagrindinę dalį - daugiau negu 60 proc. - viso importo sudaro taip vadinamos tarpinio vartojimo prekės - žaliavos. Jos, perdirbus Lietuvoje, tampa vartojimo prekėmis ir sudaro apie 30 proc. mūsų eksporto. Suprantama, kad tradicinių, ypač buitinių prekių, eksporto galimybės, ką patvirtina ir Kinijos patirtis, priklauso nuo prekės kainos. Mes Europoje, siekdami visuomeninės rinkos plėtros, negalime eiti kinų pasirinktu – pigiausios darbo jėgos panaudojimo - keliu. Mūsų, europiečių, ekonominės-visuomeninės rinkos plėtra privalo remtis ES priimtoje Lisabonos strategijoje numatytais kriterijais. Šių kriterijų pagrindinis principas yra darnios plėtros pagrindų sukūrimas, kuriant naujas ir nuolatines darbo vietas ir didinant eksporto konkurencingumą, pagrįstą žinių ekonomika, inovacijomis bei naujausių technologijų panaudojimu. Lietuvoje šiems tikslams įgyvendinti yra neblogos sąlygos. Turime daug išsilavinusio jaunimo, sparčiai augantį studentų ir paruoštų specialistų skaičių. Lietuvos gyventojai, pagal ekonominės plėtros agentūros duomenis, yra vieni iš labiausiai išsilavinusių žmonių Europoje. Aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičius Lietuvoje, skaičiuojant tūkst. gyventojų, yra dvigubai didesnis už ES senbuvių vidurkį. Tai sudaro pagrindą kvalifikuotos darbo jėgos subūrimui ir jos panaudojimui, kuriant bei plečiant žinių ekonomikos branduolius – naujų technologijų parkus. Technologiniai parkai, kaip žinoma, įkurti bei kuriami prioritetinėse srityse, kuriose yra reikalingas aukštojo mokslo ir gamybinis potencialas. Šiuo metu technologiniuose parkuose dirba apie tūkstantis darbuotojų. Čia kuriamos aukštosios biotechnologijos, farmacijos, kosmoso, informacijos ir kitos naujos technologijos, kurių panaudojimas Lietuvos pramonėje, kaip nurodo Ūkio ministerija, sukuria iki 18 proc. BVP. Siekiama, kad netolimoje ateityje, panaudojant aukštąsias technologijas, būtų sukurta ne mažiau kaip 25 proc. BVP. Žinoma, norint įgyvendinti šiuos siekius, būtina didinti investicijas, ypač privataus verslo sektoriaus, į naujų technologijų kūrimą. Lietuvoje verslo sektoriaus investicijos į naujų technologijų kūrimą, kaip nurodoma Žinių ekonomikos forumo leidinyje „EKSMA“, 2009 m. tesudarė 0,2 proc. BVP. Tuo tarpu ES šalių verslo investicijų į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą (MTTP) vidurkis 2008 m. siekė 1,21 proc. BVP ir sudarė 64 proc. visų investicijų į MTTP. Lietuvoje, kaip teigia LR švietimo ir mokslo viceministrė N.Putinaitė, 2020 m. investicijos į MTTP sudarys 1,9 proc. šalies BVP, iš kurių 1 proc. skirs verslas. Didėjant investicijoms į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą, sukuriama daugiau darbo vietų ne tiktai mokslininkams, bet ir kitiems išsilavinusiems specialistams. Šiuo metu MTTP sistemoje dirba apie 20 tūkst. darbuotojų. Įgyvendinus numatytą mokslo ir technologijų plėtrą darbuotojų skaičius galėtų padvigubėti. Tai prisidėtų prie šiandieninės išsilavinusių darbuotojų įdarbinimo problemos sprendimo ir sumažintų Lietuvoje baigusio mokslus jaunimo išvyką į užsienį. Kartu tai būtų paskata lietuviams grįžti į tėvynę, susirasti patrauklų darbą ir susikurti tinkamas gyvenimo sąlygas. Suprantama, kad tam reikalingas neblogas mokslo darbuotojo uždarbis ir kuo geresnės mokslo technologijų plėtros sąlygos.
Atgal
.jpg)
(1).png)
