EKONOMIKA
Pasižvalgymai po naujųjų metų biudžetus. Antra dalis
Ir po nuėjusius Senuosius
2011 01 28
Vladimiras Trukšinas
Statistikas
Tik nesidžiaukime šių grafikų ,,kilimu“ į kažkurias aukštumas paskutiniais metais kaip kažkurio ,,pastovumo ir savarankiškumo“ susigrąžinimu ar padidinimu. Grafikas už 2010 ir 2011 metus atspindi... planuojamas ir prognozuojamas biudžetų reikšmes.
Nenuostabu dėl 2011 m. Bet... pasirodo, Finmino portale skelbiamas dalinai kastruotas nacionalinio biudžeto vykdymas ir už 2010 bei visus kitus praėjusius metus: lentelėje su tokiu pavadinimu duomenys pateikiami tik apie ,,sėkmingą“ pajamų surinkimo planų (paskutiniais metais – pamažintų) vykdymą, visiškai nutylint išlaidų reikalus: ,,sėkmingą“ ar mažiau ,,sėkmingą“ tokių planų vykdymą, jų struktūras, pajamų ir išlaidų dydžių santykius ir pan., ir t. t. Galima teigti, kad Gosplano dvasia atgimė ir sėkmingai gyvuoja ... tik biudžetų pajamose.
O kodėl taip yra? Ar ne todėl, kad, skelbiant net apibendrintus biudžetų išlaidų planų vykdymo duomenis, neįmanomas jų abstrahavimas nuo kunigaikštysčių (ir ministrų – kunigaikščių) įvardijimo ar bent išryškinimo (švietimas, sveikata, transportas ir pan.)? Juk tuomet visuomenei bus parodyti puotautojai (išlaidautojai) ir krizės (maro) metu...
Biudžetų išlaidų kaitos faktinius bendruosius skaičiukus pavyko išgauti (ačiū Finmino vaikinams už geranorišką ištvermę juos papildomai rengiant)... kaulijimo būdu.
Tai gal gyvenkime ,,pagal kišenę“ ir nacionaliniame biudžete? T. y. tik iš 30,9 mlrd. Lt nuosavų, sąžiningai ir nepriklausomai uždirbtų pajamų? Jau ir žinomi ekonomistai teisingai ir pagrįstai klausia: kiek ilgai Lietuva dar gyvens ne pagal kišenę?
Koks tai būtų ,,Gyvenimas“ galima nesunkiai įsivaizduoti. Bet kaip į tai pažiūrėtų tie, būtent kurie mums sukūrė (ar mus ,,įstūmė“?) į tokį Gyvenimą: Gyvenimą ne iš savų, nepriklausomai uždirbtų pinigų?
Be to, dar ir šalies ūkis, t. y. mokesčių mokėtojai, yra klaikiai prasiskolinęs.
Šalies ekonomikos bendroji skola, neto, t. y. be bankų ir kitų finansinių įmonių užsienio skolų (perskolinimui šalies ūkyje) š. m. 3K pabaigoje jau pasiekė 117,4 mlrd. Lt ir sudarė jau 127,6 proc. nominalaus (tikėtina, galbūt 92 mlrd. Lt) ir 169,7 proc. realaus (69,2 mlrd. Lt) BVP. O ją sudaro (mln. Lt):
- finansų sektoriaus vidaus kreditas -70974, iš jų: bankų – 66716, kitų finansinių įmonių - 4258
- skolos užsienyje (be bankų ir kitų finansinių įmonių) – 46396, iš jų: valdžios skolos – 26765, kitų sektorių skolos – 10436, kitų įmonių skolos – 6665.
Ir ne vien tik absoliutiniai skolos dydžiai siaubingi.
Baisus ir grėsmingas yra prasiskolinimo didėjimas, ką, atrodo – įtikinamai, rodo šis grafikas:
.jpg)
Ir kuom ar kiek mes skiriamės nuo prasiskolinusių graikų bei kitų, jau nebeklestinčių, ES narių??? Lietuva, kaip ir kitos Europos valstybės - Airija, Islandija, Graikija, Italija, Portugalija, Latvija - vis labiau tampa bankų įkaite, kaip teigiama pokalbyje su akademiku A.Buraču 2010 gruodžio mėn. 30 d.
O vienas iš JAV tėvų ir steigėjų Tomas Džefersonas rašė: ,,Aš nuoširdžiai tikiu, kad bankai bei jų organizacijos visuomenei yra daugiau pavojingi, nei priešų armijos. Pinigų emisijos teisė turi būti iš bankų atimta ir perduota liaudžiai, kuriai ta nuosavybė teisėtai priklauso“.
Ir bankai bei kiti finansų sektoriaus atstovai, gausiai skolinantys nesusitvarkančioms su savo finansais šalims, ,,...niekada nenorėjo pripažinti savo blogų paskolų, o dabar jie nenori pripažinti ir nuostolių, bent jau iki tol, kol jie tinkamai savęs nerekapitalizuos per savo prekybos pelną ir per didelį skirtumą tarp jų teikiamų paskolų palūkanų normų ir mažiausių įmanomų skolinimosi išlaidų. Finansų sektorius sieks, kad vyriausybės užtikrintų visišką skolų grąžinimą, net jei tai reikštų didžiulius socialinius nuostolius, milžinišką nedarbą ir dideles socialines nelaimes - net jei tai yra jų pačių skolinimo klaidų pasekmė.“ Taip prabilo Londono dienraštyje "The Guardian" pirmąją sausio savaitę žinomas ekonomistas Josephas Stiglitzas, kartu teigdamas, kad ,,...krizės Airijoje ir Graikijoje privertė suabejoti euro gyvybingumu ir iškėlė klausimą dėl skolų nurašymo perspektyvos.“
Kitas prasiskolinimo ,,baisumas“ yra jo struktūros kaita. Iš šalies paskolų rinkos traukiasi ir bėga bankai. Jų vidaus kredito likučiai sumažinti nuo 73,8 mlrd. Lt (2008 11) iki 66,5 (2010 10), arba – 7,3 mlrd. Lt ir 9,9 proc.
Tame tarpe įmonėms nuo 36,0 mlrd. Lt (2008 11) iki 30,3 (2010 10), arba – 5,7 mlrd. Lt ir 15,8 proc. Namų ūkiams nuo 30,2 mlrd. Lt (2009 01) iki 27,6 (2010 10), arba 2,6 mlrd. Lt ir 8,6 proc. Motininių bankų indėlių suma kredito ištekliuose nuo 39,2 mlrd. Lt (2008 10) sumažinta iki 26,5 dabar, 12,7 mlrd. Lt ir 32,3 proc.. Tik š. m. spalio mėn. 1,7 mlrd. Lt ir 6,0proc.
Užsienio bankų bėgimą iš šalies ekonomikos matome šiame grafike:
Tam, kad išlaikytų šalies ekonomiką aptarnaujantį, dirbtinai (ir sąmoningai?) išpūstą pinigų kiekį, Vyriausybė ir valdžia priversta karštligiškai ir gausiai skolintis. Todėl šalies ekonomikos prasiskolinimą jau lemia Valdžios skolų spartus didėjimas. O tai ir yra baisiausia: juk, mūsų vaikų ir anūkų vardu paskolinti pinigai, šalies ekonomikos subjektams dalinami... dykai. Dalinami ir net švaistomi bei ... ,,prichvatizuojami“.
O tai, t. y. gausus šalies ekonomikoje neuždirbtų pinigų importas ir gyvenimas iš jų ir skolon, skatina infliaciją ir pinigų nuvertėjimą. Vyksta reikšmingas pinigų perkamosios galios mažėjimas ir visų Lietuvos žmonių – pinigų turėtojų ir savininkų skurdinimas. Ir tik dėl prasto bei neefektyvaus pinigų panaudojimo.
Nuolat didėjanti infliacija skurdina ne tik žmones – pinigų turėtojus, bet reikšmingai menkina šalies ekonomikos konkurencingumą eksporto rinkose ir žlugdo šalies verslą bei visą jos ekonomiką. Tai ką tuomet gali reikšti gausybė šnekų ir planų ekonomikos ir eksporto skatinimo tema? Ar tai – eiliniai paistalai, vėl lydimi papildomų pinigų išmetimu į apyvartą ir vėl skatinantys tą pačią infliaciją bei pinigų nuvertėjimą?
Reikšmingos vartojimo bei pinigų infliacijos reiškia šalyje cirkuliuojančių pinigų – litų ir su jais surišto euro nuvertėjimą ir faktinę vidinę minėtų valiutų devalvaciją. Tai apie kokį valiutų stabilumo išsaugojimą nuolat kalbama (paistoma)?
Ir tik biudžeto pajamų dydžiams bet kokia infliacija yra visais atžvilgiais naudinga: didėjant bet kokioms kainoms bei infliacinėms pajamoms, didėja ir mokėtinų mokesčių sumos, kadangi dauguma mokesčių tarifų yra procentas nuo apmokestinamų pajamų ar sumų. Taip formuojamos biudžeto pajamos ir ,,sėkmingai“ vykdomi jų surinkimo planai. Kartu ir toliau skurdinant jau mokesčių mokėtojus ir toliau skatinat mokesčių nemokėjimą bei šešėlinę ekonomiką. Užburtas ratas.
Bet tai (infliacija ir jos siautėjimas) labai tenkina ir džiugina biudžetų (infliacinių!!!) formuotojus ne tik Finansų ministerijoje, bet ir infliaciją prognozuojančiame bei už kainų stabilumą atsakingame banke ir net... Daukanto aikštės rūmuose.
Bet ir toliau kyla keisti ,,klausimėliai“: o kodėl taip yra? Kaip tai atsitiko? Ar tik su mūsų ekonomika?
Bet tai – mažai kam įdomu. Bankų orakulams ir ,,bankizmo“ (geeeras R.Valatkos žodis St. Jakeliūno knygos atsiliepime...) analitikams tai nerūpi.2011-ųjų Vyriausybės veikimo prioritetai - nedarbo mažinimas, kova su šešėliu ir energetinės nepriklausomybės stiprinimas. Ir jokio ,,veikimo“ bent infliacijos sušvelninimo tema.
Nors dar 2008 m. pabaigoje buvo net ,,Kovos su infliacija ir ekonomikos nuosmukiu planas“, kuriame buvo, atrodo, reikšmingos bei stiprios nuostatos:
- infliacijos augimą Lietuvoje lemia ir išaugęs pinigų kiekis, kurio didėjimą skatino <...> emigrantų į namus siunčiami pinigai bei europinės struktūrinės paramos pinigų netinkamas naudojimas;
- atliksime išsamią infliacinių procesų Lietuvoje analizę ir sieksime tiksliai atsakyti, kiek kurie procesai lemia infliacijos reiškinį;
- pavesime Lietuvos bankui atlikti išsamią analizę, kiek infliacinius procesus Lietuvoje lemia pinigų masės pokyčiai ir pareikalausime efektyvių priemonių šiai įtakai mažinti.
Bet tai buvo ... Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų programa - ,,Pradėkime kartu kurti geresnę Lietuvą“, 2008 m., 91-92 psl. Ir po to – jokių veiksmų, tenkinantis LB-ko kasmetiniais pranešimais ,,Apie pagrindinio tikslo – palaikyti kainų stabilumą, nuolatinį ...neįgyvendinimą“.
O gal, visgi, infliaciniai procesai bei jų skaudžios pasekmės ,,sukurti“ dirbtinai ir sąmoningai???
Daugelis pasaulinio masto ekonomistų (ne bankų) gan vieningai jau sutarė, kad dabartinės pasaulinės finansinės ir ekonomikos krizių sukėlėjai yra bankai bei jų agresyvaus skolinimo politika, pagrįsta laisvosios rinkos neribojamu gobšumu ir pelno siekimu bet kokia kaina.
Apie bankų skolinimo ir pinigų politikos klaidas, nors ir aptakiai, kalbėjo ir Lietuvoje veikiančių bankų vadovai, kiek atviriau ir konkrečiau – iš užsienio atvykę jų motininių bankų atstovai (ir net vadovai!) bei pasaulyje žinomi (ne bankų) analitikai.
Ir tik Lietuvos banko vadovas (kurio galiojimo terminas ką tik pratęstas) laikosi vienareikšmiškos nuostatos: Lietuvos bankas (o ir bankai) dirbo ir dirba nepriekaištingai. O jeigu būtent tokie vertinimai visgi teisingi? O taip teigti, manau, pagrindo yra! Juk sunku patikėti, kad šalyje veikiančių bankų savininkai galėjo padaryti tiek daug klaidų?
O gal pripažįstamos skolinimo ,,klaidos” ir buvo tikroji skolinimo ir pinigų politika apskritai bei tikslas? Tik kokių tikslų siekime?
JAV panašūs tikslai bankų veikime buvo.Tokio bankų veikimo pavyzdžiu minimas 1891 m. (beveik prieš 120 metų!) Amerikos Bankų Asociacijos memorandumas, kuriuo visiems Asociacijos nariams nurodoma, kad: ,,...nuo 1894 m. rugsėjo 1 d. jokiais būdais neatnaujiname kreditų. Pareikalaujame grąžinti paskolas anksčiau laiko. <...> Atimame teisę skolininkams išpirkti jų įkeistą turtą ir perimame jų nuosavybę. Mes priversime <...> tūkstančius fermerių parduoti savo fermas mūsų nurodytomis kainomis... Tuomet jie taps nuomininkais...“ (Šaltinis: ABA 1891 m. memorandumas, pateiktas JAV kongreso 1913 m. balandžio 13 d. protokoluose, cituojamuose Dmitrijaus Karasiovo knygoje ,,Bankai-žudikai“).
Ar įmanomi panašūs pinigų politikos (ne vien bankų) tikslai ir Lietuvoje? Į ekonomiką ,,įlieti” (importuoti) didelį pinigų kiekį, sukeliant reikšmingą infliaciją. Dėl padidėjusių kainų (infliacijos) šalis praranda turėtą konkurencingumą eksporto rinkose (o su mūsų pinigo perkamąja galia mes buvome laaabai ,,nepatogūs” ES-os nariais). Šalies ekonomika paverčiama narkomanu neuždirbtiems (ir ES!) pinigams. Nutraukus kreditavimą, šalies ekonomikoje sukeliamas pinigų vakuumas ir ,,badas”. Vyriausybė priversta bet kokia kaina skolintis tam, kad “palaikytų” buvusį, sąmoningai dirbtinai padidintą pinigų kiekį. Ir tam, kad kuo daugiau prasiskolintų.
Sunku įsivaizduoti, kad tokius ,,tikslus“ kažkas brandintų čia, Lietuvoje. Tai galėjo vykti tik už jos ribų. O Lietuvoje veikė ir tokių tikslų siekė dori ir sąžiningi vykdytojai bei atlikėjai. Ir už nemenkus pinigus.
Kažkada, jaunystėje, teko skaityti nuotykių knygą, berods ,,Edelveiso viršūnė“. Apie tai, kaip Otto Skorcenis išgelbėjo Mussolinį iš italų partizanų nelaisvės. Bet ir apie tai, kaip jis, garsus Otto, ,,padėjo“ žinomam Adolfui kare su Anglija. O buvo taip: Otto, gavęs užduotį, pririnko iš belaisvių visus įmanomus poligrafistus bei popieriaus gamybos žinovus, ir, užsidaręs vienoje iš olų Šveicarijos Alpėse, pradėjo pinigų gamybą. Nesisekė tol, kol atsitiktinai pavyko rasti dar I-jo pasaulinio karo kareivių milinių, berods keletą vagonų, atsargas. Iš jų ir pavyko pagaminti aukštos kokybės popierių Anglijos svarams pagaminti. Paplatinti nepavyko: sąjungininkai, amerikiečiai, atėmė. Neperseniausiai buvo demonstruotas panašaus siužeto ir turinio filmas ,,Klastotojai“.
Bet svarbus tokio veikimo tikslas: pagaminti priešiškos šalies didelį pinigų kiekį tam, kad, juos išmetus į apyvartą, sužlugdytų ar bent destabilizuotų tos šalies ekonomiką.
Koks ir iš kur šių laikų ,,Otto“ panašiai elgiasi su mumis? Ir kodėl Mes leidžiame taip elgtis su Mūsų ekonomika, Mūsų žmonėmis??? O gal, visgi, teisus p. Keynes J. M. teigdamas, kad ,,...nėra jokio sumanesnio ir patikimesnio būdo sugriauti visuomenės pamatus, kaip tik nusmukdant pinigų vertę. Vykstant šiam procesui, visos ekonominių dėsnių užslėptos jėgos stoja į destrukcijos pusę“ (Naomi Klein, Šoko doktrina: katastrofų kapitalizmo išlikimas, Naujasis daktaras šokas). Tarp kitko, skaityti Naomi knygą net baisu: juk ten vos ne apie šių dienų kapitalizmo ekonomikos realijas, kuriomis sunku nepatikėti... O juk tai – ir mūsų siekiamybė?
Tai – tik fragmentai, nepakankamai suredaguotų ir sušukuotų Naujametinių pasižvalgymų bei minčių... Tikintis, kad galbūt kažkas kažkada patyrinės ir tokio tipo ekonominius nusikaltimus Lietuvai bei jos žmonėms...
Atgal
.jpg)
(1).png)
