EKONOMIKA
01 15. Socialinės rinkos plėtra kuriant naujas darbo vietas
Soc. m. dr. Vytautas Ramanauskas
Visose kultūrose darbas, kaip teigia žymus anglų sociologas Antonas Gidensas (Anthony Giddens), yra ekonomikos ir socialinės veiklos pagrindas. Darbas, nepriklausomai nuo to ar jis mokamas, ar nemokamas, yra užduočių, kurioms reikalingos protinės ir fizinės pastangos, siekiant gaminti prekes bei teikti paslaugas, vykdymas. Užimtumas, moderniosiose visuomenėse, priklauso nuo pramoninės gamybos ir tarpininkavimo institucijų veiklos. Dabartinė moderni pramoninė (industrinė) visuomenė iš esmės skiriasi nuo ankstesnių iki pramoninių visuomenių, kurių pagrindą sudarė žemės ūkis. Dar XX a. pradžioje ne tiktai Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų Europos šalių, dauguma žmonių gyveno kaimuose ir primityviai dirbo žemės ūkio darbus. Tuo metu dauguma dirbančiųjų ne tiktai kaime, bet ir mieste dirbo fizinį darbą. Tačiau, sparčiai vystantis pramoninei gamybai, vyko technologijų kaita. Keitėsi užimtumo sistema: mažėjo fizinį darbą, amerikiečių vadintų „mėlynosiomis apykaklėmis“, dirbančiųjų skaičius ir didėjo teikiančių paslaugas - „baltųjų apykaklių“, darbuotojų skaičius. Anglijoje atlikti tyrimai parodė, kad praeito amžiaus pradžioje trys ketvirtadaliai dirbančiųjų pramonėje vertėsi.Svarbi šio pokyčio priežastis pramonėje buvo nuolat diegiamos lengvinančios darbą mechanizacijos technologijos. Kita globali aplinkybė, lemianti fizinio ir protinio darbo kaitą pasaulyje, yra spartus paslaugų sektoriaus augimas, susijęs ne tiktai su gamybos technologiniu tobulėjimu, bet ir su sparčia paslaugų sektoriaus plėtra, esant dideliam demografiniam augimui. Tuo ypač pasižymi Pietų Amerikos, Azijos ir Afrikos kontinentų valstybės. Suprantama, Europoje, taip pat ir Lietuvoje, mažėjant gimstamumui demografiniai pokyčiai nėra palankūs paslaugų sektoriaus plėtrai. Čia pagrindinis vaidmuo plečiant paslaugų sektorių tenka tobulėjančiai gamybai naudojant pažangias technologijas. Europos šalys, ypač pasiekusios aukštą industrinį lygį, tokios kaip Švedija, Suomija moksliniams tyrimams bei jų panaudojimui skiria 4-5 proc.. bendrojo vidaus produkto (BVP). Šių investicijų dėka, kurių didžiąją dalį sudaro privataus sektoriaus lėšos, sukuriama daug darbo vietų mokslo darbuotojams. Tai ypač aktualu jaunimui baigiančiam aukštąsias mokyklas. Lietuva, pagal jaunimo (20-24 metų) išsilavinimo lygį (90 proc.) užima vieną aukščiausių vietų tarp visų ES šalių, kurių išsilavinimo vidurkis siekia apie 80 proc.. Deja, labai gaila, kad mūsų išsilavinusį jaunimą slegia didelė, sudaranti apie 25 proc., bedarbystė. Taigi, skirdami nemažas valstybės lėšas jaunimo ugdymui (apie 5 proc. BVP), kas maždaug prilygsta ES šalių vidurkiui, privalome siekti realios darbo vietų plėtros išsilavinusiam jaunimui. Tai labai svarbus ne tiktai šios dienos socialinio klausimo sprendimas, bet ir lemiantis mūsų tautos ateitį. Siekiant modernaus tautinio dinamiškumo, sociologas-ekonomistas Mečislovas Treinys, remdamasis vokiečių filosofo F.Nyčės (F.Nietzsche) samprata apie konservatyvaus tautiškumo pokyčius, savo knygoje „Tautos ir jos žemės jungtis“ (2011 m.) teigė, kad labiau už „Tėvų žemę“, kaip apibendrintą praeities simbolį, reikia mylėti „Vaikų žemę“, kaip ateities simbolį. Sudarius neblogas išsilavinusių žmonių įsidarbinimo sąlygas, Lietuvoje sumažės emigracija, kursis jaunos šeimos, didės gimstamumas, pagerės demografinė situacija, kas užtikrins tautos išlikimą perspektyvoje. Pagrindinis klausimas: kaip šiuos svarbiausius tautos interesus įgyvendinti? Vienas pagrindinių būdų šiam tikslui pasiekti yra žinių ekonomikos plėtra, kuriant ir diegiant pramonėje bei kitose ūkio šakose naujas technologijas. Šis kelias, kaip žinoma, atitinka ES Lisabonos strategijoje numatytas gaires. Žinių ekonomikos plėtrai - moksliniams tyrimams, iš ES biudžeto 2011 m. buvo numatyta skirti 8,6 mlrd. eurų, kas sudarė apie 6 proc.. viso biudžeto lėšų, kurių dalis teko Lietuvai. Šios ES lėšos, kartu su Lietuvos biudžeto, nors ir nedideliu indėliu - apie 0,5 mlrd. lt., kartu su privačiomis lėšomis, yra rimtas postūmis žinių ekonomikos plėtrai ir naujų darbo vietų kūrimui mūsų šalyje.
Lietuva, bandydama įsitvirtinti Europoje kaip aukštųjų technologijų šalis ir siekdama šioje srityje įdarbinti kuo daugiau išsilavinusio jaunimo, privalo plėsti tas verslo sritis, kurių gamybos pagrindą sudaro aukštosios technologijos. Viena tokių sričių yra atominė elektrinė Lietuvoje, kurios statyba, kaip žinome, kelia nemažą šurmulį. Ne tiktai pastačius, bet ir statant šią elektrinę bus sukurta tūkstančiai naujų darbo vietų. Lietuva, vietoje elektros importuotojos, taps šios energijos eksportuotoja ir nepriklausoma šalimi nuo buvusių okupantų. Suprantama, siekiant kuo didesnių galimybių mokslinių tyrimų ir technologijų plėtrai (MTTP), kartu ir naujų darbo vietų kūrimui, būtina kuo efektyviau išnaudoti visus Lietuvoje esančius gamtinės energijos šaltinius. Tai galima padaryti ne tiktai plečiant gerai žinomas vandens ir vėjo elektrines, bet ir kuriant naujas žemės šilumos ir saulės energijos panaudojimo jėgaines.
MTTP plėtra reiškia ne tiktai platesnį žinių panaudojimą versle, bet ir didesnės pridėtinės vertės kūrimo galimybes šalies ekonomikoje. ES šalyse, tokiose kaip Austrija, Suomija, Švedija, kurios mokslo tiriamajai veiklai skiria apie 4proc. BVP, t. y. maždaug keturis kartus daugiau negu Lietuva, jų BVP, skaičiuojant vienam gyventojui, yra apie 3-4 kartus didesnis už mūsų BVP. Žinių ekonomikos plėtra gamybos ir vartojimo sferose yra ne tiktai vienas svarbiausių būdų darbo našumo kėlimui, bet ir kelias konkurencijai išlaikyti sparčiai globalėjančiame pasaulyje. Suprantama, pažangių technologijų plėtrai daugiau galimybių yra stambesnėse verslo įmonėse. Tačiau naujų technologijų panaudojimas galimas ir mažesnėse, ypač specializuotose įmonėse. Tai patvirtina kai kurių nedidelių aukštųjų technologijų įmonių, įsikūrusių Vilniuje - UAB „Teravil“ kuriančią naujovišką spektroskopijos įrangą, Kaune – UAB “Aksonas“, kurianti modernius mechaninius įrenginius ir kitos nedidelės, bet naudojančios gamyboje aukštąsias technologijas, įmones. Pagrindinius darbus šiose įmonėse atlieka susibūrusios nedidelės, daugiausia jaunų mokslininkų grupės. Suprantama, tokiose įmonėse pagrindinę darbo jėgą sudaro inžinerijos mokslo specialistai. Todėl tokių specialistų paklausa ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse didėja. Siekiant didesnio ekonomikos efektyvumo, būtina skatinti tiksliųjų mokslų specialistų, ypač inžinerinių, ruošimą. Specialistai Lietuvoje, sudaro apie 18 proc. visų darbuotojų, kurių atlyginimai yra vieni didžiausių. Tačiau šiuo metu inžinerijos specialistai, ruošiami universitetuose ir kolegijose, tesudaro apie 10 proc. visų ruošiamų specialistų. Kolegijose apie pusę, o universitetuose apie ketvirtadalį paruoštų specialistų sudaro vadybininkai ir socialinių mokslų atstovai. Pagal naujai paruoštas priėmimo į aukštąsias mokyklas programas abiturientams bus lengviau patekti į mažiau konkurencingas specialybes, prie kurių šiuo metu priklauso inžineriniai ir tikslieji mokslai. Inžinerijos mokslų specialistams ir kvalifikuotiems darbuotojams, kaip rodo pastarųjų metų Lietuvos statistikos duomenys, tenka apie 70 proc.. laisvų darbo vietų. Techninės veiklos specialistų atlyginimai, skaičiuojant pagal sektorius ir ekonominės veiklos rūšis, priklauso aukštesnei ekonominės veiklos grupei. Valandinis techninės veiklos bruto darbo užmokestis, kaip rodo naujausi statistikos duomenys, Lietuvoje sudaro apie 16 lt. Kas maždaug ketvirtadaliu viršija šalies darbuotojų atlyginimų vidurkį. Taigi, siekiant efektyvesnės darbo veiklos plėtros būtina daugiau dėmesio ir lėšų skirti fizinių bei technologinių mokslų specialistų ruošimui.
Jau seniai kalbama ir rašoma apie Lietuvos gamtinių resursų: anhidridų, gipso, kreidos, naftos eksploatacijos plėtrą ir naujų iškasenų, tokių kaip metalo rūda, gavybos įgyvendinimą. Sukūrus metalo rūdos kasybos pramonę Lietuvos pietryčių regione, atsirastų galimybė mūsų šalyje perdirbti didžiules metalo laužo atliekas, kurios šiuo metu pusvelčiu parduodamos užsienio firmoms. Daug darbo vietų ir BVP netenkame išveždami žaliavas, vietoje jų perdirbimo Lietuvoje, į užsienį. Tai rodo ir mūsų miškų produkcijos panaudojimo rezultatai. Apie trečdalis metinio - beveik 5 mln. kub. m.- iškertamos medienos, ypač iš privačių subjektų, išvežama į užsienį. Taigi, siekdami efektyvesnės socialinės rinkos plėtros, spartesnio darbo vietų augimo ir bendrojo vidaus produkto didėjimo privalome siekti naujų ambicingų projektų įgyvendinimo Lietuvoje. Ypač svarbu, kad šia kryptimi pasuktų naujoji Lietuvos vyriausybė, kurdama Skandinavijos šalių pavyzdžiu socialinės gerovės valstybę.
Atgal
.jpg)
