EKONOMIKA
05 31. Ar kuriame laisvų gamintojų asocijacijas?
Ekonomikos ekspertė, soc. m. dr., doc. M. Rastenytė
Geriausia įvykius numatyti ir juos prognozuoti, bet nemažiau svarbu racionaliais veiksmais spręsti gyvybiškai svarbias žmonių problemas ir einamuoju momentu. Šis laikotarpis yra jautrus įmonių veiklų perspektyvumui bei žmonių pajamingumui.
Kokio dydžio įmonės yra perspektyviausios, bet tuo pačiu ir rizikingiausios? Kaip rodo patirtis pasaulinių ekonominių krizių, kad dauguma mažų apimčių įmonių bankrutavo ir tuo pačiu davė stiprų impulsą kapitalo koncentracijai ir centralizacijai. Pirmaujantį vaidmenį šiame procese suvaidino metalurgijos, perdirbamosios pramonės, transporto ir kitų šakų įmonės, kurios didindamos savo mastus sustiprino ekonominę galią pasaulinėje praktikoje.
Koks likimas yra smulkaus ir vidutinio dydžio įmonių? Jos bankrutuodamos patiria mažesnius nuostolius, tad rizika jų yra mažesnė. Bet kokiu būdu galima šią riziką mažinti?
Pasaulinėje globalaus ūkininkavimo praktikoje vyrauja tendencija eiti iš „nelaisvų gamintojų asocijacijų“ į “laisvų gamintojų asocijacijas“. Šis kelias ir lėmė atsiradimą tokių ūkininkavimo formų, kur visi gamintojai yra lygiateisiai. Lygiateisiškumą apsprendžia žmogaus santykis su gamybos priemonėmis ir su pagamintu produktu. Laisvu gamintojas bus tada, kada bus jis gamybos priemonių pilnu arba daliniu savininku, o ne samdomu darbuotoju. Iš čia yra kildinama tokia įmonių teisinė forma, kaip akcinės bendrovės, žemės ūkio bendrovės, gamybiniai kooperatyvai, perdirbamosios pramonės įmonių, transporto, tiekimo, ryšių ir kitų paslaugų tiekėjų susivienijimai. Šiose įmonėse dirbantieji turėdami akcijų arba tam tikrą turto dalį, nepriklausomai nuo kiekio, turėtų būti lygiateisiais bendro turto valdytojais, o dividendų arba pelno dalis priklausytų jau nuo turimų akcijų skaičiaus arba turimo turto dydžio. Minėtos teisinės įmonių formos irgi turi tam tikrų išsigimimo požymių dėl perdaug vienose rankose sutelktų akcijų arba turto ir jų valdymo mechanizmų netobulumo.
Žemės ūkio įmonėse, kurių pagrindu sukuriama ¾ visų vartojimo reikmenų, žemės savininkai, kiek beturėtų žemės, turėtų veiklą vystyti per žemės ūkio kooperatyvus, neatsisakydami nuosavybės į žemę, kiek jos bebūtų. Galima ją nuomoti tiems, kurie norėtų plėsti ūkininkavimo apimtis, bet neprarandant nuosavybės. Žemė tai gamybos priemonė, kuri kuria vertę ir jos savininkui užtikrina pajamas. Ją reikėtų iš kartos į kartą perduoti savo vaikams ir anūkams, kaip garantuotą pragyvenimo šaltinį ir giminės pratesimą bei ryšio su kaimo gyvenimo būdu užtikrinimą. Prarasti ryšius su žeme lengva, o atstatyti labai sunku. Ne kaime augęs žmogus labai sunkiai adaptuojasi kaimo gyvenime. Tie įgimti įpročiai kaimo gyvenimui turi būti puoselėjami ir saugomi per nuosavybę į žemę, o ne per jos pardavimą.
Rinkos ekonomikos esmė ne tame, kad vieni taptų didelių turtų savininkais, stambiais ūkininkais, o kiti būdami mokesčių mokėtojais tampa beturčiais samdomais darbininkais. Rinkos ekonomikos esmė tame, kad buvo pakeista teisė turėti kiekvienam visuomenės nariui savo nuosavybėje tik vartojimo reikmenis į teisę įsigyti, būti savininku ir laisvai disponuoti gamybos priemonėmis, kilnojamu ir nekilnojamu turtu bei vartojimo reikmenimis. Su šiomis gamybos priemonėmis kuriamos vertybės arba teikiamos paslaugos patenka į marketingo sistemą konkurenciniu pagrindu. Rinkos ekonomikos mechanizmų tobulinimas reikalauja ne gamybos ir paslaugų sektorių koncentracijos bei centralizacijos, sutelkiant pavienių visuomenės narių rankose didelius kapitalus, o nuosavybės teisių į kiekvieno žmogaus turimą turtą gynimo, jo didinimo ir apsaugojimo nuo jo praradimo. Kiekvienas turto savininkas turėtų turėti galimybes laisvai bendradarbiauti su kitais, kuriant ir didinant bendrą šalies nacionalinį produktą.
Pastaruoju metu besireiškiantis stambių pavienių įmonių savininkų, ūkininkų kūrimo būdas yra problematiškas ta prasme, kad susidurs ne tik su technologinio progreso iššūkiais, bet pirmoje eilėje su darbo resursų problema, kurie nėra šiose įmonėse laisvi gamintojai, nėra bendraturčiai, laisvai asocijuoti į bendrą gamintojų kolektyvą. Bet kokios dirbančiųjų migracijos ir įmigracijos programos šios problemos neišspręs nes jos kildinamos ne iš žmogaus prigimtinių teisių į nuosavybę bei intereso būti laisvu gamintojų asocijacijos nariu.
Šias klaidas ūkininkavimo praktikoje lemia tai, kad ignoruojami nuosavybės santykiai ir rinka tapatinama tik su pirkimu ir pardavimu, kai tuo tarpu tiek pirkėju, tiek pardavėju gali būti tikrasis produkto arba paslaugos savininkas.
Valstybės vaidmuo ekonomikoje reiškiasi ne tik nuosavybės santykių reguliavimu, bet ir makroekonominių proporcijų ir ūkio subalansavimo užtikrinimu. Jam priklauso sekančios tikslinės nuostatos: ekonomikos augimas; aukštas darbingo amžiaus žmonių užimtumo lygis; stabilios kainos (pinigų pastovumas) ir lygsvara tarptautinėje ekonomikoje. Antros eilės tikslams priskirtini šie: sudarymas palankių sąlygų pelningumui ir konkurencingumui didinti; ekonominio augimo skatinimas; užtikrinimas socialiai priimtino užimtumo lygio; mažinimas gyvenimo lygių skirtumo tarp atskirų visuomenės grupių šalies viduje; aukšto konkurencingumo lygio gaminamai nacionalinei produkcijai pasaulinėse rinkose užtikrinimas; tarptautinės ekonominės lygsvaros palaikymas; aplinkos apsauga; mažinimas ekonominio cikliškumo apraiškų.
Iš pirmo ir antro prioritetinių tikslų lygio išplaukia trečio lygio tikslai. Šiai grupei priskirtinas santykis tarp apimčių ir struktūros asmeninio ir visuomeninio vartojimo, iš vienos pusės, apimčių ir struktūros gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų, iš kitos pusės. Kiekvienoje teritorijoje turi būti atitikmuo gamybinio sektoriaus išvystymo prekybinio bei paslaugų sektoriams. Vertė kuriama gamybinėje veikloje, joje ir kaupiamos gyventojų pajamos, prekybos ir paslaugų sektoriuose šios pajamos perduodamos prekių ir paslaugų savininkams. Prekybos ir paslaugų sektoriai merdi ten, kur gamybinis sektorius silpnas. Be to įvežami prekybininkų maisto produktai ir kiti vartojimo reikmenys pagaminti užsienyje atlieka dvi funkcijas: jeigu aukštomis kainomis realizuojami, tai importuojama infliacija, o jeigu žemesnėmis negu mūsų šalyje gaminama produkcija, tai žlugdomas gamybinis sektorius pas mus. Tiek vienu tiek kitu atveju reikalingas valstybės reguliuojamasis vaidmuo, kad būtų užtikrinta tarptautinės ekonomikos lygsvara. Kiekvieno regiono ir kiekvienos savivaldybės prioritetinis tikslas turėtų būti gamybinio sektoriaus tiek pramonėje, tiek mūsų šaliai įprastinėje žemės ūkio produktų gamyboje bei jų perdirbime mažose bei vidutinio dydžio įmonėse vystymas ir rėmimas. Tuo pačiu atsigaus ir vystysis prekybos ir įvairių paslaugų sektoriai. Neleistinai neteisingai vystosi gamybinė infrastruktūra kai kurių miestų ir rajonų, kurie prioritetus suteikė prekybos ir paslaugų sektoriams. Neleistinai neteisingai, nežiūrint didelių užgaidų, koncentruojamas turtas vienų asmenų rankose, paliekant beturčiais didelę daugumą visuomenės narių. Tai prieštarauja Jungtinių Tautų Organizacijos nuostatai, kad kiekvienoje valstybėje turi būti mažinamas skirtumas tarp pragyvenimo lygio įvairių socialinių grupių žmonių vienos šalies viduje, o tuo pačiu ir mažinamas skirtumas pagal ekonominį išsivystymo lygį tarp atskirų valstybių.
Atgal
.jpg)
(1).png)
