VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

EKONOMIKA

07 23. Infliacija

Soc. m. dr., doc. Marytė Rastenytė

Nepriklausoma ekspertė

Infliacija bendro kainų lygio kilimas paprastai atsiranda dėl pernelyg padidėjusios visuomeninės paklausos. Tokios infliacijos pagrindu įmonininkai plečia gamybą, išauga darbo jėgos poreikis, pakyla darbo užmokestis tuo pačiu didėja gamybos kaštai. Bet šie procesai atsiliepia į perkamosios galios mažėjimą. Visuomenės paklausos mažėjimas apribos visuminę pasiūlą. Šiame infliacijos tarpsnyje nacionalinis produktas artėja prie savo potencialaus dydžio.

Infliacija gali pasireikšti esant pinigų pertekliui arba badui cirkuliacijos sferoje. Pinigų badas dabartiniu metu būdingas mūsų šaliai, nes apie 60 proc. gyventojų turi mažas pajamas, o infliacijos išdavoje realios pajamos dar mažėja.

Infliacija-bendrojo kainų lygio kilimas, pasireiškiantis piniginio vieneto perkamosios galios mažėjimu, realaus darbo užmokesčio kritimu. Infliacija dažnai reiškiasi ilgai trunkančiu periodu. Jos metu vyksta smarkus pajamų ir turto perskirstymas.

Kam naudinga infliacija?

Ji premijuoja turto savininkus ir atima iš tų, kurie gyvena iš darbo užmokesčio. Skaudžiausiai ji paliečia žmones, gaunančius pastovias fiksuotas pajamas (pensininkus, stipendininkus, darbuotojus, gaunančius fiksuotas pajamas). Šiomis sąlygomis perindeksavimas valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio turėtų būti neatsiejamas nuo perindeksavimo pensijų, stipendijų ir kitų išmokų bei kompensacijų,

Kreditavimo sistemoje pralaimi tie, kurie skolina, ir laimi tie, kurie skolinasi. Tai kas gi pralaimi. Kam infliacija šiuo atveju naudinga? Pralaimi milijonai smulkių taupytojų, indėlininkų, o laimi didžiojo verslo subjektai, operuojantis stambiomis kreditų sumomis. Dėl šios priežasties infliacijos normą stengiamasi įkalkuliuoti į palūkanų normą, todėl palūkanos yra keičiamos priklausomai nuo konjunktūros.

Iš infliacijos rūšių šiuo metu reiškiasi atvira-kai pastebimas žymus kainų kilimas;

Paslėpta-reiškiasi prekių deficitu, blogėjančia kokybe; naujų prekių asortimentu, ji paprastai būna priešaušrys prieš ūkanuotą dieną, tai yra artėjančią atvirą infliaciją. Pastebėjus šiuos požymius būtina pradėti pajunginėti valstybinio reguliavimo mechanizmus. Infliacija veikiama valstybiniu reguliavimu ir išoriniu poveikiu, kuriam turėtų būti didinamas atsparumas.

Iš infliacijos tipų šiuo metu reiškiasi šliaužianti infliacija, kuri paprastai trunka ilgokai. Tad šiam ekonominiam reiškiniui adaptuoti turime būti pasiruošę tiek reguliuotojai šių procesų, tiek gyventojai.

Infliacijos priežastys:

Dažniausiai infliaciją sąlygoja padidėjusi paklausa, bet šiuo atveju Lietuvoje maisto produktai brango pirmoje eilėje dėl atnaujintų gamybinių įrenginių ir užtikrinimo ISSO standartų gamybiniame procese, įsigytų už struktūrinių fondų lėšas, dėl didėjančio darbo jėgos trūkumo, ryšium su gyventojų išvykimu dirbti į užsienį, o vietoje dirbantiems padidinto darbo užmokesčio ir dėl energetinių išteklių kainų augimo.

Ji vadinama rinkos galios sąlygota infliacija, kuri šiuo metu reiškiasi, atsiradusio gamybos kaštų augimo, tačiau neadekvačiu santykiu su kainų augimu.

Kodėl manoma, kad kainos padidėjo ypatingai pirmo būtinumo produktams-maistui ne proporcingai kaštų augimui? Paimkime paprastą pavyzdį pieno produktų gamyboje. Jeigu Jus nupirktumėte 10 litrų pieno, už kurį ūkininkui sumokėtumet 6 Lt. Tai yra po 60 cnt. už 1 litrą pieno. Namų sąlygomis pagamintumet iš jo 2 litrus grietinės ir 1 kg. varškės. Be abejo, neskaičiuojamos Jūsų darbo sąnaudos. Dabartinėmis kainomis parduotuvėje už šią produkciją Jūms tektų sumokėti 13-15 Lt. už 1 kg varškės ir 12-15 Lt už 1 litrą grietinės, o kadangi pagaminome 2 litrus grietinės, tai bendroje sumoje ši produkcija kainuotų 37-45 litus. Kam atitenka, atskaičius pieno kainą, visa kita pinigų suma ( 31-39 Lt)? Aišku gamintojui ir pardavėjui. Kas sumoka šią sumą, aišku pirkėjas. O kaip su mėsos gamybos sektorium? Jeigu norite nusipirkti iš ūkininko 100 kg. bekoną, tai sumokėsite 500 Lt arba 5 Lt už 1 kg. gyvo svorio. Prie išeigos 60 proc. nuo bendro svorio galėtumet pačios aukščiausios rūšies mėsos parduotuvėje nusipirkti 25 kg. ir sumokėti 500 Lt. O kam atitenka dar 35 kg., kuriuos galėtum įvertinti vidutiniškai po 15 Lt ir gauti dar 525 Lt.

Ar adekvatus santykis tarp žemės ūkio, perdirbamosios pramonės, prekybos įmonių ir vartotojo? Kas visas šias sąnaudas apmoka? Aišku vartotojas, bet labai neproporcingai kiekvienam. Kodėl vieni tarpsta pelnuose, o kiti negali užtikrinti net paprastosios reprodukcijos arba turi gyventi skurde.

Rinkos pusiausvyros klausimas

Monopolinė konkurencija

Infliacijos sąlygomis sumažėja paklausa ir realizuojamos produkcijos kiekis. Gamintojai patiria nuostolius. Jos subjektai gali paveikti rinkos kainas, nes sumažėjus paklausai suveikia techninio ir technologinio efekto kriterijus. Šie procesai išreiškia maksimalų techninės ir technologinės pažangos skatinimą ir efektyvų jų panaudojimą, tai yra ribinių kaštų produkcijos vienetui mažinimą. Tais atvejais monopolijos iškreipia išteklių pasiskirstymą tarp ūkio šakų. Nutekant gyventojų pajamoms į vieną sektorių, sumažėja jo kiekis galėjęs patekti į kitą sektorių. Šiuo metu pelnosi iš gyventojų informatikos, odontologijos, poligrafijos, formacijos verslai, kai tuo tarpu žmogaus gyvenimui labai svarbios sferos buitis ir mityba pasilieka mažiau aprūpinta.

Natūralios monopolijos atveju masto ekonomija pasireiškia esant didelei gamybos apimčiai.

Valstybė šiomis sąlygomis pajungia reguliavimo mechanizmus: gali nustatyti maksimalią produkcijos kainą, vykdyti kainodarą pagal ribinius kaštus, kurie ne visada nulemia pasiūlos ribą. Vadovaujantis vidutinių kaštų ir paklausos riba nustatyta kaina garantuoja įmonei tik tokį pelną, kuris reikalingas, kad ji nepasitrauktų iš veiklos.

Valstybinio reguliavimo gali neprireikti, jei monopolinė įmonė veikia konkurencinėje rinkoje, į kurią galima laisvai įeiti ir išeiti. Ji nustato kainą, garantuojančią jai tik normalųjį pelną ir stengiasi maksimaliai plėsti gamybą.

Oligopolinė rinka, kurioje veikia kelios tarpusavyje konkuruojančios įmonės, gaminančios tą patį produktą, tai maisto pramonės, statybos, transporto įmonės, baldų, alkoholinių gėrimų ir kt. Patekti į šią rinką galima gaminant daug produkcijos mažomis kainomis. Šiame sektoriuje svarbiu būtų mažų įmonių atsiradimas arti žaliavos tiekėjo ir produkcijos vartotojo, nes sumažėtų transportavimo išlaidos ir padidėtų gyventojų užimtumas bei jų įvairialypė veikla.

Monopolinės ir Oligopolinių rinkų sektoriuose svarbų vaidmenį vaidina valstybinės įmonės, kuriuos įtakotų tų pačių produktų kainų dydį ir stabdytų privataus sektoriaus kainų augimą. Šiame sektoriuje paprastai kainos būna žymiai žemesnės negu privataus sektoriaus. Jos tokiu būdu amortizuoja kainų kilimą privačiame sektoriuje. Pozityviai vertintinas ir valstybinio sektoriaus vaidmuo didelio mąsto įmonėse galinčiose perdaug pasiduoti išorės veiksniams.

Infliacijos atveju valstybė gali turėti labai didelį poveikį, ji gali įšaldyti kainas, darbo užmokesčio augimą, atlikti pajamų indeksavimą, netgi pajamų mokesčio derinimą su kainų augimu. Ji reguliuoja augimą, nustatant jų kiekybines ribas, tačiau tai yra trumpalaikio poveikio priemonė. Geriausias reguliavimas yra tada, kada suderintai veikia ūkio sektoriai vienas kitą aptarnaujantis, o ypatingai svarbus aukštas lyginamasis svoris visame ūkyje gamybinio sektoriaus, kuriame sukuriama vertė ir gyventojai gauna pagrindines pajamas, o prekybos bei paslaugų sferose, jie už šias pajamas įsigija kitus vartojimo reikmenis. Santykis tarp valstybinio sektoriaus, naudojamo kainų reguliavimui, ir privataus bei gamybinio, o taip pat komercinio ir paslaugų sektorių kiekvienoje teritorinėje vietovėje turi būti labai racionaliai susiformavęs. Statyba ir transportas tik aptarnaujantis šias šakas sektoriai. Dabar gi Lietuvoje visos jėgos ir finansiniai ištekliai nukreipti prekybos ir paslaugų sektoriams vystyti, įvairiems prekybos ir paslaugų centrams statyti bei senų pastatų sienoms dažyti.

Investuotojų įtaka infliacijai

Kodėl investuotojai pasirinko ne technologines firmas, o komunalinį ūkį, kurį sėkmingai valdyti galėtų ir mūsų šalies verslininkai. Komunaliniame ūkyje arba vidaus rinkoje veikia monopolinė politika, reglamentuojamos kainos ir tarifai ir realesnis pagrindas jų išieškojimo, esant įsiskolinimui, be to labai svarbus momentas, tai pastovus vartotojas.

Užsienio firmų atėjimas sąlygotas jų pačių interesais, rinkų plėtimu, tikėjimu didesnio investicijų pelningumo, vengimu muito mokesčių ir ekonominio aplamai pelningumo siekimu.

Įsigijus užsienio investuotojams dalį gamybinių ir negamybinių fondų, Lietuva neteko nuosavybės į tą turto dalį, kurią  yra sukūrusi anksčiau, prarado įmonės rinkas, kurių produkciją įsiveža investotojas iš savo šalies, darbo jėga ir kiti ištekliai eksploatuojami pigiai ir gamtosaugine prasme kenksmingai, sunaikinant vietinę tos šakos gamybą, išstumiant į bedarbių rinką aukštos kvalifikacijos specialistus. Daugelis investuotojų ne reinvestuoja pelno tiek į savo šakos bei kitų šakų įmones Lietuvoje, nesuperka vietinių gamintojų žaliavų. Ūkio vystymas vykdomas vienpusiai, ne kompleksiškai ir neperspektyviai.

Idant būtų užtikrintas derinimas tarptautinių ir nacionalinių interesų, siekiant kiekvienos valstybės kompleksinio išvystymo ir jos turimų išteklių, profesinio pasirengimo bei sukaupto patyrimo panaudojimo, ūkio struktūros keitimas turi būti labai kruopščiai tiriamas ir perspektyviai administruojamas.

Dėl šių ir kitų motyvų daugelis valstybių apriboja tiesiogines užsienio investicijas, kas nebuvo daroma Lietuvoje. Kai kuriose valstybėse vietiniai investuotojai turi didžiąją daugumą akcijų, užsieniečiai sudaro su vietos gamintojais bendras įmones, dideli apribojimai daromi investuotojams į energetikos ūkį.

Kitas apribojimas yra siejamas su pelno reinvestavimu arba privalomu dalies žaliavų bei medžiagų supirkimu iš vietinių gamintojų. Daugeliu atvejų grynosios kapitalo investicijos, tai yra skirtumas tarp įplaukų ir išplaukų buvo neigiamos, kas byloja jog investuotojai pasinaudoję pigiais ištekliais, išvengę mokėjimų į biudžetą, didino savo pelnus ir ardė pagrinde gamybinį sektorių, kuris ateityje atvers jiems, jų produkcijai realizuoti dar didesnes rinkas.

Dėl buhalterinio išradingumo, kada mokestinės pajamos išskaičiuojamos tik pagal pinigų leidimo būdus, arba iš rezervų fondų, korporacijos, veikiančios tam tikrose ekonomikos sektoriuose, labai sėkmingai išvengia valstybių mokestinės galios. Ypatingai tarptautinės kompanijos, veikiančios mūsų šalyje daro labai dideles sąnaudas, kurių žymi dalis patenka savų valstybių biudžetus. Tai pasakytina apie šilumos, dujų, naftos, telekomunikacijų ir kitų bendrų su užsienio partneriais įmonių išlaidas. Daug lėšų skiriama gamyklų apsaugai ir reklamai, rinkos tyrimams, mokslui, mokymui, savo prabangos, šlovės ir meno mecenavimui bei kitoms paslaugoms, kurias teikia jų šalių firmos, be to visa įranga ir žaliavos įsigyjamos irgi ne iš mūsų šalies gamintojų. Norint tuo įsitikinti nesunku palyginti sąnaudų santykį vienetui užsienio ir vietinių įmonių.

Tiek užsienio kompanijų investicijos, tiek ES lėšos, ateinančios į Lietuvą, pagrindinai tarnauja kitose valstybėse sukurtai produkcijai realizuoti mūsų šalyje. Tai prisideda ne prie ekonominio lygio mūsų šalies kėlimo ir gyventojų pajamingumo didinimo, o prie jos skurdinimo ir ūkio vystymo pagrindų sunaikinimo. Gyventojai, netekę savo turto dalies gamybinio privatizavimo išdavoje, dabar artėja prie praradimo nuosavybės į žemę, kuri sąlygoja jų dalyvavimą gamyboje samdomųjųdarbuotojų teisėmis.

Pasaulis eina iš nelaisvų gamintojų asociacijų į laisvų gamintojų asociacijas, o tai užtikrinti gali tik gamybos priemonių savininkas, nes rinkos ekonomika sąlygoja pirmoje eilėje nuosavybės statuso suteikimą ir šių teisių užtikrinimą ne tik į vartojimo reikmenis, bet ir į gamybos priemones. Būdamas gamybos priemonių savininku gali būti laisvas laisvų gamintojų asociacijos narys.

Atgal